SCENA V
Konradas ir Albanas
KONRADAS
Albane! Mesdams prigimtinį namą,
Meilę ir laimę, dievus ir tėvynę,
ir išdaviko imdamas paveikslą,
Kad iš netyčių, kaipo žaltys šliauždams,
Tik prisigriebčiau prie širdies kryžiokų
Ir marų smūgį ateityj jiems duočiau,
Juk aš žinojau, kad tie darbai mano
Kiekvieną žygį draskys baisiai širdį —
Betgi nelaukiau, valandą sutiksęs,
Kad reiks stovėti su surištom rankom,
Matant, kaip tėvą žmogžudžiai jau siekia
Kad neištrauksiu iš makščių nė kardo,
Anė pridengsiu jį krūtine savo.
Bjaurus šiandien visas žmogaus būdas,
Ant visko purtos peržengts prigimimas!
Tolyn nenoriu lįsti į tą darbą
Už tokią prekę...
ALBANAS
su paniekinimu, gailėdamasis
Gaila tavęs, gaila!
Rengeis būt vyrų, o esi tik vaikas,
Kurs, didžią mintį žadintis paėmęs,
Meta, išvydęs, kad gal pasileisti...
KONRADAS
Nesijuok! Šitiek dėl jos iškentėjau,
Ir laimės šitiek pašvenčiau dėl josios,
Kad juokų tavo neužpelniau, rodos,
Kada iš kelio baisi šmėkla stumia.
ALBANAS
Taip, dvasia tavo blaškosi, pailso!
Argi tai būtų tik menkas troškimas
Garbės pastūmęs tave prie aukų tiek,
Pajėgas žmogaus pereinančių? Jeigu
Taip būt iš tikro, išsižadėk savo
Darbo, mylėki, manyki ir veiki,
Kaip visi žmonės, nes nieko jau didžio
Įkurt nįstengsi! Bet, jeigu auklėjai,
Gilumoj dvasios užslėpęs, tėvynės
Tikrąją meilę, jei turėjai norą
Numesti jungą, kurisai mus spaudžia,
Lietuvos vardą iškelti ant amžių...
Eik, kaip ikšiolei, nieko nežiūrėdams,
Prieš spėkas peklos ir dangaus, per ugnį!
Ašarų jūres, per upelius kraujo!
Užmirški savo sąžinę ir širdį!
Skausme raitykis!... Mirki nusiminęs!...
Bet, ką pradėjai, užbaigk iki galo!
KONRADAS
Kitaip tie žodžiai anuomet skambėjo,
Kada puošiau juos svajonėmis savo.
Šiandien net siekis — didis, aukštas, šventas,
Kuriam aš dvasią atidaviau jauną,
Taip ūkanomis rodos prisidengęs,
Kad nematyt jau ramybės, nė džiaugsmo.
Akyse stovi žila galva tėvo,
Šaukianti šiandien nuo manęs pagalbos —
Jis taip mylėjo — perplėšiau jam širdį,
O kada šiandien ant jo griausmai krito,
Turiu, atšalęs, laukt, ik prisitaikys
Slapta užmušt jį galvažudžių rankos.
ALBANAS
Iš kur žinia ta?
KONRADAS
Ta laukinė vilkė,
Kurią pasotin tiktai aukų kraujas,
Atvirai girias, žudymą užmanius;
O jeigu brolis neparems jos siekio
Ir neįtaikys Kęstutį kalėti,
Pati užmuš jį — nuo jospat girdėjau.
Tai iškelia tik pasilieka vienas:
Varguolį senį kalėjiman brukti.
ALBANAS
Nenusiminti, tiktai veikti reikia.
Ištrūkt nelengva, kur vien klastos tyko,
Bet nesunku bus kalėjimo vartai
Jam atdaryti. Turime pagalbą —
Zokonui taip gi rūpi juk, kad liktų,
Kas gal paveržti Jogailai karūną...
KONRADAS
Įrankiai baisūs, kurių turiu stvertis
Drebančiu delnu, lyg voratinklio gležno,
Tesančio vos vos per bedugnių gylį.
išeina su Albanu pro duris tiesiai; neužilgo pro didžiąsias duris įeina Jogaila, o sa juo Kęstutis ir Vytautas; pro atdaras duris matyt Butrimas su keletu Kęstučio draugkareivių, kurie vienok ant scenos nepasirodo