SCENA VI

Jogaila, Kęstutis, Vytautas

JOGAILA

įvesdamas Kęstutį

Dėde, ir vėl tu įžengi į šitą

Pilį, kaip tikras apgalėtojas⁸¹, kurs

Pavergia širdis. Visi žmonės mėtė

Kvietkas po kojų ir sveikino tave

Su džiaugsmu tokiu ir taipos širdingai,

apsimesdamas lyg užpykęs

Kad net užmiršo visai apie mane.

KĘSTUTIS

Nesigailėki sūn jausmo, kurį man

Išreiškė! Jeigu žmonės lenkia galvas,

Tai ne prieš mane, dabar silpną, menką,

Ne prieš veluką, kitąsyk garbingą,

Tik prieš nelaimę, kur manyj gyvena.

Nekaltink tųjų, kuriuos teisus jausmas

Priverčia gerbti kitų vargią dalį,

Matant ant veido kentimo didybę .

JOGAILA

Kas gi juos kaltins? Juk jie, duodami tau

Tinkančią garbę, pildė mano norą.

Ar svečią tokį nereikia vaišinti

Kuo širdingiausiai?

VYTAUTAS

karčiai

Koks tu meilus šiandien!

Velyčiau⁸² tavo nepažint malonės.

KĘSTUTIS

Vytautai, liaukis! Kam įkandžiais žodžiais

Vaidus vėl judint ir Jogailai širdį

Užgaudinėti? Kada mes stovėjom

Vienas prieš kitą su ginklais, tai tuokart

Galėjo būti ir priešingi siekiai,

Bet jau ištarus: santaiką prisiekiam,

Tegul širdingas ryšys susitvirtin

Ir nė koks ūkas santaikos netemdin.

kreipdamasis ant Jogailos ir Vytančio

Buvote kitkart — būkit ir vėl broliais!

JOGAILA

Iš savo pusės aš pats šito trokštu.

VYTAUTAS

Lengva parodyt — prakilnumas dvasios,

Kada likimas paremia puikybę.

Bet kas turėjo tiesą irgi drąsą,

O tiktai laimė prigavo prie galo,

Tam sunku lenktis po ženklu brolystės,

Maloniai duotu apgalėjusiojo,

Nes jame vis tik pažymu lyg branktas⁸³.

KĘSTUTIS

Sūnau, per tave kalba tik puikybė,

Kuri tai žemei daug atnešė vargo.

Ant vaidų⁸⁴ mūsų gudrus priešas tyko,

Moka naudotis ir tunka nuo jųjų.

Šiandien privalom pavyzdį parodyt,

Kad ne valdžia mums — tik Lietuva rūpi.

Sujungti reikia visos mūsų spėkos

Priešais galingą apnykėlių skaitlių⁸⁵.

Tas tik tėvynei geriau patarnauja,

Kurs pats parodo, kaip klausyti reikia.

Kol pats stovėjau eilėj pirmutinėj,

Aukštai iškėlęs Lietuvos veluką⁸⁶,

Tai nuo visų tad reikalavau drūčiai,

Kad mano žodžio ir minties klausytų.

Kada gi šiandien visai atsitraukiu,

O dievai duoda į jo rankas valdžią,

Tegulgi valdo visur valia jojo,

Nes pasipriešint — tai išduot tėvynę.

JOGAILA

su pagerbimu

Dėde, tu busi vis Lietuvon galva

Prie manęs lygiai su manim.

KĘSTUTIS

pasidavęs

Jau mano

Užbaigtas darbas. Prieš naują gadynę⁸⁷

Reik pasitraukti, matant seną svietą

Merdintį. Reikia prasitraukt iš kelio

Prieš jus, jaunieji, kur veluką naują

Turit ir ginklą. Ricierių gadynė

Leidžias į kapą ir ugnis žinyčios

Silpnyn liepsnoja, į širdį mūs miškų

Eina be baimės su žmonėms naujaisiais

Nauji dievaičiai. Be to gana ilgai

Aš, kaip tėvainis tikėjimo seno

Ir paveldėjęs tautos gilią mintį,

Užlaikyt stengiaus mūsų seną tvarką,

Nesigailėdams darbų, anė savo

Kraujo. Vienok gi, kovodams tolydžio,

Neištesėjau imtis pasėkmingai

Su dvasia jūsų naujųjų gadynių,

Ir nuo kryžioko apginti tėvynę

Mokėjau vien tik kardu, po senovei.

Vaikai, dabar prasitraukiu jums jau

Su naujais ginklais, su šauksmais kitokiais...

Tegul žvaigždė jūs užteka šviesybėj,

Kada manoji tamsybėj užgeso.

VYTAUTAS

Neužtekės jau! Sykiu su tavąja

Užtemo žvaigždės tos žemės, su tavim

Jos neteko dvasios-prieglobėjo,

Kur prie garbės tik ją vedė! Liks priešams

Ji, nelaiminga...

KĘSTUTIS

rūsčiai

Sūnau! Neišdrįski

Mūs ateities link šitaip abejoti,

Nes tiktai seną užrūstinsi tėvą.

Dėl ko baugina ateitis tėvynės?

Tautų likimas surištas nesti

Su sustengimais vienstovių žmogystų —

Spėka aukštesnė be atmainos valdo

Ir, prireikėjus, didžiavyrius budin⁸⁸.

Sunkumums spręsti, kada puolam patys,

Kas gali džiaugsmą, ar prapultį lemti;

Manom, kad viskas su mumis pradingsta

Ir piktžodžiaujam ant liūdno likimo.

Tuo tarpu tankiai, ką nuopuolių menam,

Liūdni išvydę mūsų vilties griaučius,

Tėvynės dalį sustiprina dargi —

Ir mūsų grabas taps ateities lopšiu.

pro didžiąsias duris įeina Aldona ir nedrąsiai artinasi prie Kęstučio