SCENA VII
Kęstutis, Jogaila, Vytautas, Aldona
ALDONA
Tėve Kęstuti, nepykti ant vaiko,
Ką čion atbėgo, tavęs nepaklausęs.
Ikšiol juk niekad nesipriešinau tau,
Bet šiandien mane pergalėjo baimė
Ir nerimastis vijo pėdoms tavo,
Visai nežiūrint, kas man įsakyta.
KĘSTUTIS
Vaikeli! Vis tau iš galvos neišeina
Sapnai, baidyklės, vis baugina tave
Gedulių dvasios ir vaikosi paskui
Šmėkla išblyškus praeities; da protas
Tavo nuilsęs, sergąs keičia viską
Į stebuklingą svajonę ir liepia
Imt per teisybę, kas akyse rodos.
ALDONA
Pyksti ant manęs?
KĘSTUTIS
Pykčiau, kad galėčiau.
Ką padarysi išlepintam vaikui?
Tokiam paukšteliui, kurisai išsilgęs
Pas mane seną atlėkė ant rankų?
apkabina Aldoną
ALDONA
Sunku man, tėve, gyventi be tavęs;
Be tavęs svietas dykuma išrodo
Taip tamsu, šalta, be gyvasties kokios,
Taip savyj gero neturinčia nieko,
Kad širdis mano iš skausmo nor plyšti.
KĘSTUTIS
šypsodamasis, Jogailai
Žiūrėk, kaip mane į tinklus vilioja
Laumė štai šita meiliaisiais žodeliais,
Kaip savo meilę išreiškia seneliui,
Su kuriuo turi išvieno liudnumą.
Turi dabar ją gražiai pamylėti,
Iki išeisim elgėtaut po žmones.
JOGAILA
Ką kalbi, dėde? Juk aš neapleisiu.
KĘSTUTIS
Nuleidęs kardą, jau netinku niekam,
Jei vakarais tik kam pasakas sekti.
Taigi rengiuosi, eidams per Lietuvą,
Butus lankydams, svetimų gudrybę
Išpasakoti.
Aldonai
Tu eisi su manim.
ALDONA
Kad ir į kraštą pasaulės!
KĘSTUTIS
Tegul nors
Vaikai pramoktų vokiečius iškeikti,
Saugotis jųjų, geriau už mus ginti
Savo tėvynę.
kreipdamasis ant Jogailos
O tuotarpu senį
Vesk pasilsėti.
JOGAILA
Duodu savo lovą.
Eisiva, dėde.
Jogaila veda Kęstutį pro duris po kaire, bet jos staiga atsidaro ir įeina ant scenos Marė su Prora Bilgenu, neduodama praeit; ties durimis už jų dviejų stovi kiti ginkluoti Jogailos dvarininkai