SCENA VIII

Marė, Bilgenas, Kęstutis, Jogaila, Vytautas, Aldona, ginkluoti Jogailos dvarininkai

MARĖ

įeidama, Jogailai

Palauk!

JOGAILA

Ko tau reikia?

Dėdė nor miego.

MARĖ

Dėdė gal palaukti —

Aš ramaus miego kur kas ilgiau laukiau.

JOGAILA

Marei

Sakyk, ko nori?

MARĖ

Noriu pati dėdei

Pakloti lovą...

ALDONA

šaly

Dreba visas kūnas!

JOGAILA

Ką gi tai reiškia?

MARĖ

Seniems miegs netinka,

Jeigu jie turi ant sąžines kraują.

Mat šviesios naktys jiems neduoda miego —

Nusiųsk Kęstutį kalėjiman tamsų —

Ten tegul ilsis!

VYTAUTAS

Kaip drįsti, begėde,

Taškyti seilėms...

JOGAILA

Pasiutai, sesute.

MARĖ

Nepasiutau aš. Tu būsi pasiutęs,

Jeigu, nors sykį savo neparodys,

Leisi iš rankų ateitį karūnos.

JOGAILA

Mare, nutilki!

MARĖ

Argi tai tau, broli,

Paniekinimų atmintis taip miela,

Kad nė už skriaudą atsiteist nenori?

Ar užmiršai jau, kaip anuosyk dėdė

Mūs lizde mūsų išniekino tyčia

Prieš visą svietą ir kalėti liepė?

Paskui, parodęs paviršių malonės,

Da mus skaudžiau jis išjuokė. Kur skolos,

Ten užmokėjims. Padaryk ir jam taip!

VYTAUTAS

Nutildyk burną!

kreipdamasis ant Jogailos.

Jogaila, paliepki

Vydragai⁸⁹ šitai prasitraukt!

MARĖ

Girdėjai

Broli? Nor mane iš čia išvaryti —

Iš namų mano — už tai, kad aš jųjų

Galvažudystę noriu svert teisingai.

Broli! Tai tavo bičiulius jau gali

Laisvai žudyti? Jau nė nesigėdi,

Už draugų mirtį nenorėdams keršint?

Tai jau prie tavo sosto nieks negali

Rast apginimo? Man vyrą, tau tikrą

Išplėšė tarną, kurs dėl tavęs žuvo.

Jeigu už jį tu atkeršint nenori,

Tai jau pas tave neverta tarnauti!

Ir pames tave teisūs tarnai tavo,

Jei juos paduodi svetimų piktybei.

KĘSTUTIS

išmetinėdamas Jėgilai

Tai, sūnau, sitaip priimi tu mane?

Juk tavimi tikėjau.

JOGAILA

Tai ne mano kaltė.

Nelaukiau šito. O vienok jos skundams

Reik pripažinti priežastys teisingos.

VYTAUTAS

Kur dingo tavo prisiega?

JOGAILA

Tai ką gi

Darysiu?

VYTAUTAS

Imk ją šalin! turi valdžią.

JOGAILA

Marei

Sesuo! Išeik sau!

MARĖ

Kolei lieka laisvas

Štai šitas senis, aš neatsitrauksiu.

rodydama Bilgeną ir kitos dvarininkus

Ricieriai laukia štai bausmės už mirtį

Vaidylos...

JOGAILA

Kas tai? Maištas užmanytas...

MARĖ

O ne, ne maištas, tiktai tarnų tavo

Teisūs troškimai, kad būtum teisingas.

VYTAUTAS

žiūrėdamas Jogailai į akis

Ei, brolau, tavo akys lyg netikros —

Argi norėtum užmiršt savo žodį?

Butrimas pradaro vidurines duris, ir išeidamas pamažu ant scenos, klauso kalbančių

Kas gi daugiausiai prisiegų ištaręs?

Tyli dabartės? Ar ne išdavimą

Užslėpti nori?

JOGAILA

Matai — iš netyčių

Užklupo mane šitų žmonių skundas.

Išklausyt reikia...

VYTAUTAS

Suprantu, tai vylius —

Kad lengviau būtų derėtis su savo

Sąžine.

labyn nžsirustindamas

Aš tau tikėjau, kaip broliui,

Atsakiau tėvui už tavo teisumą,

Prikalbinėjau ant santaikos tikti,

O tu užslėpęs išdaviko peilį!

Dabar prakeikiu savo minkštą širdį,

Kuri prie tavęs traukė. Šimtą kartų

Geriau būt buvę, kad ir nuo kryžiokų

Imti pagalbą ir tavo švelnumui

Atsakyt ginklais. Juk siūlėsi patys...

Tėvs nenorėjo su vokiečiais rištis —

O aš gudrybės tavo nežinojau.

Būtum nematęs kunigaikščio mitros!

Butrimas pamažu pereina per sceną prie durų po dešine ir išeina

MARĖ

Jogailai įžymiai

Tik įsitėmyk⁹⁰, ką Vytautas kalba —

Juk su kryžiokais norėj sutremt tave,

Tiktai nespėjo santaiką įkurti...

Gaila jiems šiandien, juk pats Vytauts sako.

Apmąstyk, broli, koks pavojus laukia,

Juosius paleidus.

JOGAILA

Akyse man temsta

Ir širdis plaka.

ALDONA

persigandusi

Jis nor jos klausyti —

Prapuolę esam!

JOGAILA

Nežinau, dabar ką...

pro duris po dešine įeina Konradas, Albanas ir Butrimas