SCENA VI
Kęstutis, Butrimas, Vaidyla
BUTRIMAS
rodydamas Vaidylą
Štai nusidėjęs.
KĘSTUTIS
Vaidylai
Vaidyla! Tai šitaip
Pasinaudojai iš mano malonės?
Kasdien, manai tu, galima atleisti?
VAIDYLA
apsiblausęs
Nemanau nieko.
KĘSTUTIS
Žinai, kad vėl mirtį
Užtarnavai sau — nieks jau neišgelbės.
Kuo gali gintis?
VAIDYLA
Gintis veltui būtų,
Jei aš apsudyts isaukšto be sūdo.
KĘSTUTIS
Nuodėmių tavo saikas jau perpilnas46 —
Jau neprileidžia nė pasigailėti.
VAIDYLA
pasipūtęs
Aš nė nenoriu iš kitų malonės
Būt gyvas! Sūdo aš sau reikalauju.
Bet mane sūdyt Jogaila tik gali.
BUTRIMAS
supykęs
Begėdi! Žinom, kad tas, kurs naudoja
Iš bjaurių tavo šunysčių, nebaus juk.
VAIDYLA
Jei jisai mane nebaus, tai nė kaltės
Nėra, nes jis tik yra mano viešpats,
Kuris tur tiesą ant manęs. Aš jojo
Tarnas, jo gero privalau žiūrėti.
Dėl savo dėdės sostpilės neteko —
O aš, nelaukdama, atgriebiau.
BUTRIMAS
Gyvatė!
VAIDYLA
Jogailos pelnas tai pragaištis jūsų,
Už tai gi rengiat pagiežą ant manęs.
KĘSTUTIS
rimtai
Klysti! Pas mane pagiežos nerasi
Ir tam atleidžiu, kas mane užgauna.
Bet turiu bausti, jeigu pasaloms kas
Platina marą po mūsų Lietuvą,
pamažu nžsikaretindamas.
Jei sukalbas kas brolžudingas kursto,
Gimines erzin, vokiečius parkviečia,
Iš vidurinių ginčų traukia naudą,
Naikin tėvynę ir jąją išduoda.
karštai.
Tiek to su manim, man Lietuva rupi,
Jos žmonių laimė, mūs tėvų dorybė.
Taigi niekystei tai neduosiu skliestis
Ir piktą mintį, da dygstant, išrausiu!
Ne užtai mirsi, kad į mane taikei,
Tik už gudrybę suvadžiojimuose,
Užtai, kad nuolat paikinai Jogailą,
Prigaudinėjai melagystėms svietą,
Kad buvai piktas, paperkams ir niekšas!
VAIDYLA
Tu, kunigaikšti, ant tėviško sosto
Esi užgimęs, gavai didį vardą
Nuo pranokėjų, gyvenimas tavo
Suverptas laimės minkštųjų delnelių
Ir nuopat lopšio matai aplink save
Tiktai kas gera gražu ir padoru.
Ko gi stebėtis, jei puikus užaugai,
Nė nepažinęs gyvenimo dumblą,
Purvus ir nuodus, kurių aš pripildyts?
Man išmažens jau kieta dalis lemta:
Taip žemai kilęs, taip negražaus veido,
Aš kenčiau vargą ir paniekinimą.
O nieko gero esmi nišpažinęs.
Taigi turėjau tais tik keliais šliaužti,
Kuriais gudrumas, valia, išturėjims
Iškelia žmogų, nežiūrint ant kliūčių.
O jeigu šiandien man nedėkingumą
Išmėtinėji ir randi daug kaltės,
Tai savyj taip gi priežastį to rasi.
BUTRIMAS
Ar tu iš proto išėjęs? Ką loji?
KĘSTUTIS
sulaikydamas Butrimą
Tegul pasako laisvai tą, ką mano,
Nors man neaišku...
VAIDYLA
pagriebdamas ir baigdamas mintį
Koks čia surišimas
Tavo didybės su nuodėmėms mano.
Tai tau sunku bus suprast, kunigaikšti.
Nė neatėjo tau niekad į galvą,
Kad visus žmones, piktus ir geruosius,
Suriša vienas retėžis, kad vieno
Mintis pagimdo kituose jau mintį.
Tu buvai pilnas garbės ir galybės,
Iš darbų didis, teisumo, gimimo.
Ką gi tau kenkė, kad aš mažas, menkas
Iš apačios ten į viršų kilt stengiaus?
Ką gi tau kenkė, kad vijausi laimę
Ir su kova tik pasiekdavau viską?
Galėjai mane pirkt už vieną žodį,
Tik žmogaus vargo reikėj pagailėti;
O tu mokėjai mane tik paniekint.
užsidegdamas
Tu mano laimei stojai skersai kelią —
Apvilkai mane negarbe ir gėda —
Ir mano širdį mindžiojai po kojų —
Tai nė ne dyvai, jeigu dvasia mano
Galėj per tave darytis niekesnė.
su neapykanta
Nepkanta augo išvien su tavimi
Visko, kas buvo tiktai teisu, aukšta,
Visko, kas širdį dailina ir puošia,
Nepykantoje kaip žaltys užaugau...
Kiekvieną mintį ir darbą kiekvieną
Taikiau, kad tau tik atkeršyt galėčiau.
Ir šiandieninis bjaurus mano trusas47
Stoja prieš tave, kaip išmėtinėjims!
Kęstutis užsirūpina; pro didžiąsias duris įeina vaidila