SCENA VII
Kęstutis, Butrimas, Vaidyla, vaidila
VAIDILA
Aš, kunigaikšti, ateinu žygiu šiuo
Apginti tave nuo tavo gerumo,
Nes blogdarystė geležim teisybės
Reikia nubausti, jeigu, nenubaudus,
Tolyn bujoja.
KĘSTUTIS
Man pačiam taip rodės...
VAIDILA
Bet širdis stovi toli nuo rūstybės
Ir purtos pildyt pareigas valdovo.
Ateit suspėjau.
KĘSTUTIS
užsirūpinęs
Žvilgteliau į žmogaus
širdies gilumą akimis kitomis.
Pavargėlis tas tarp melo parodė
Naują teisybę.
VAIDILA
Paleisdamas kaltą,
Ant nekaltųjų galvų kabini tu
Kardą. Atminki, kad pasigailėjims
Tuokart yra jau nemielaširdystė,
Jei ii jo auga vaisiai pragaištingi
Tavo tėvynei.
KĘSTUTIS
Ne pasigailėjims
Mąstyt man liepia... Manau, kur pradžia yra
O kur yr galas valdžios paslaptinės,
Su kuria tautai reik baust savo vaikas;
Kur tiesos siena, kuri gal atskirti
Sprendimą sudžios48 nuo pagiežos smūgio.
luktelėjęs ir nusikratydamas mintis ;
tvirtai. Ne laiks gvildenti esmuo to dalyko..
Butrime, veskis kalinį! vaidilai Sušaukia
Kunigus, visą rodą vyresniųjų —
Tegul jį sūdys, kaip reik pagal tiesą,
Vardan Kęstučio ir visos tėvynės —
O ką nuspręs jie, Butrimas lieps išpildyt.
BUTRIMAS
Bus padaryta.
VAIDILA
Sūdą tuoj surinksiu.
išeina
VAIDYLA
Kęstučiui
Už mano mirtį...
BUTRIMAS
sargams
Sargai! Nežiopsokit!
Kalinį veskit!
sargai su Butrimu išveda Vaidylą