SCENA VII

Kęstutis, Aldona, Butrimas, Vytautas, ricieriai

VYTAUTAS

įeidamas

Tėve! gan rimtos atmainos įvyko —

Jogaila pats nor su mums susitaikyt.

KĘSTUTIS

A, gudri lapė tai uodega suka,

Tai vėl įkanda.

VYTAUTAS

Jis santaiką siūlo.

KĘSTUTIS

Ir tu tiki jam?

VYTAUTAS

Tikiu. Juk mes esam

Jojo galybėj, beveik ir galėtų

Mus sunaikinti; tuo tarpu, atėjęs,

Nuolankiai prašo santaikos.

KĘSTUTIS

Tikrai tur

Užslėpęs vyly ⁶⁵ — jei nuolankus, mielas.

VYTAUTAS

Kam da jam vylis? Gana spėkų turint

Ir su mums galint kitaip padaryti.

KĘSTUTIS

O gal mus bijos, nors replėse laiko,

Kad mūs narsumas ir nusiminimas

Neisliuosuotų⁶⁶ kartais iš nagų jo.

VYTAUTAS

Kurgi?... Ir jam juk nesmagu matyti

Vaidai šeimynos, ir jis verkti turi,

Kad save patys viens kitą naikinam,

Matant kryžiokams, žiūrintiems iš aukšto.

Prieš juos norėtų atkreipt ginklus savo,

Dėl to tau, tėve, santaiką prisiekia,

Kad išvien eitum. Pats jis man taip sakė.

KĘSTUTIS

O tu tiki da į jo švelnią kalbą?

Šimtąkart velyk išturėti⁶⁷ kovą

Ir pasiduoti priepuoliams, likimui,

O ne jo meilei...

VYTAUTAS

Na, jau tik negali

Prigaut taip bjauriai...

KĘSTUTIS

Tai, sūnau, tu nori

Santaikos? Tiksiu — gaila mano vyrų,

Nereik tiek kraujo dėl liauro lapelio.

VYTAUTAS

Eiva pas jį; jis netoli laukia,

Da nežinodams, kaip jis priimts tapo.

KĘSTUTIS

Tai eiva.

ALDONA

Neiki! Aš mačiau iš tolo

Nišpasakytą⁶⁸ ant kryžkelės šmėklą —

Ji mums graudeno.

KĘSTUTIS

Vaike, atsipeikėk!

Tau vis tik šmėklos ateina į galvą.

atsitraukia su Vytaučiu po dešine

Aldona stovi valandėlę, nesijudindama, paskui bėga paskui atsitraukiančius, iš gilumos tiesiai išeina vaidila, apsuptas kitų vaidilų.