SCENA VIII

Vaidila, Butrimas, ricieriai, vaidilos

VAIDILA

atsikreipdamas ant vaidilų už scenos

Po ąžuolu tuo, perplėštu perkūnų,

Sukraukit aukštą ant kalnelio laužą.

Tegul nuo jo aš pasveikinsiu žemę,

Ik ugnyj aukso nulėksiu į dangų.

Teužia medžiai, atsisveikindami,

Teošia girios man gedulių giesmę!

vaidilų dalis eina įsakymui išpildyt

išeidamas priešais ir pamatęs Butrimą

Ką, mano Butrim? Dienos mūs praslinko;

Neturim ko jau aplinkui dairytis;

Trūksta dorybė, ib kurios mes garsus;

Šventvagių delnas altorius senovės

Išgriauja... Reikia, mirštant šventoj vietoj,

Pavesti kerštas griausmavaldžiui dievui!

Geriau būt buvę nesulaukt dalies tos!

Turiu gyventi, kol gyvas Kęstutis,

Turiu jį saugot, ik prileis likimas.

Pareigą pildyk! O man dangus liepė

Paimt ant savęs nuodėmes to svieto

Ir mest į ugnį.

O mus, tavo brolius,

Nesuraminsi? Nuolaimos⁶⁹ neduosi,

Kuri mūs trūsams neštų naują viltį?

Viltį turėkit amžinoj teisybėj,

Kur valdo svietus ir dorybei rengia

Būtiną džiaugsmą. Matau dienos šviesą,

Už ūkanos da, ir ateitį giedrią;

Matau kitokį gyvenimą laisvą

Ir turtingesnį... Bet pirmiau kapai mūs

Įdubs ir audros išdildys mūs ženklus.

tiesiai įeina Kęstutis, o paskui jį Vytautas, Jogaila, Aldona