SCENA VIII

Vaidyla, Marė, Jogaila, Kęstutis, Butrimas, vaidila, ricieriai

KĘSTUTIS

O ką, brolike? nukritau netyčia,

Kaip koks perkūnas, stovint giedriai dienai.

Ketinai Trakuos, vokiečius užkvietęs,

Mane pasveikint. Aš aplenkiau tave.

Kaip tikras tėvas to krašto, turėjau

Atsargų delną pakelt prisidengtų

Nuo išdavimo padermės ir žemės.

JOGAILA

Dėde!...

KĘSTUTIS

Netepki veltui melo žodžiais

Tu savo lūpų... Žinau juk aš viską.

Ir sudrebėjo sena širdis mano

Iš skausmo. Tu! Tu! Priešininkų vadas!

Mylėjau tave, kaipo savo vaiką,

O tu tuotarpu, išvien su kryžiokais,

Norėjai mane apsukti, išduoti,

Ir ant karštų da pelenų tėvynės

Dalintis pelną. Kad tu butum vienas

Šokęs prieš mane, norėdams atimti

Man sostą, garbę; kad žmogžudžius butum

Slapčia užsiuntęs mano žilus plaukus

Krauju suteršti — būčiau tau atleidęs.

Bet neatleisiu sukalbos su priešais

Ir išdavimo tėvynės.

VAIDYLA

Juk tankiai

Mus, kunigaikšti, apgauna paviršius,

Jei geiduliai tik uždengia teisybę.

Tegulgi protas, prie nuotarių linkęs,

Apsvarstyt teiksis...

KĘSTUTIS

užsidegdamas

Tylėk, tu gyvate,

Sutepusioji kunigaikščio namą,

Patalą, sostą ir giminės garbę!

Ir tu da drįsi į akis kabintis?

Dangstyk niekšystę, kurios esi pilnas,

Ir stumk Jogailą prie darbų bjauriausių,

Bet neišdrįsk man, šunie, šičia loti!

MARĖ

prišokdama prie Kęstučio

Dėde! Man vyro neniekink prieš svietą,

Nes kaipo vanags į akis tau šoksiu.

Turi mus rankoj — budeliu gali būt,

Vienok neniekink!

KĘSTUTIS

Pašėlusi tavo

Širdis nuo garo geidulių šlykščiausių

Išvilko savo gėdą ant mėšlyno

Ir tyrą meilę šeimynos sutraukė,

Kad tik galėtų pakakint nešvankų

Troškimą. Taigi kęsk paniekinimą

Pačios uždirbtą!

MARĖ

grumodama

Dėde! Žodžius šituos

Aš tau priminsiu!

KĘSTUTIS

Gana aušint burną.

Butrimui Butrime! imki sargus ir nuveski

Kalinius šituos! rodo Vaidylą, Jogailą ir Marę

Tegul gerai žiūri!

Gal neužilgo Vytauts pasirodys

Ir mano žmonės susirinks į Vilnių.

Kaip kunigaikščio bus visa šeimyna,

Sudysim tave, Jogaila... tyliau kaip sūnų.

Butrimas išeina su apginkluotais sargais, vesdamas Vaidylą, Jogailą ir Marę pro didžiąsias duris