SCENA IX

Kęstutis ir vaidila.

KĘSTUTIS

Liūdnas likimas senio, peržengusio

Dienas ir kartą, kuri jį išleido,

Kada matydams, kaip iš akių nyksta,

Ką garbino pats ir į ką tikėjo,

Stovi nutirpęs naujų žmonių tarpe,

Ir nepažįsta, kokios jųjų mintys,

Ir nesupranta jau nė vaikų savo.

Spaudžia man širdį, žiūrint, kaip tikėjims,

Senas mūs būdas, teisumas, dorybė

Šiandien suminti, kaip Lietuva yra,

Kaip auga naujos kartos, kurios laužo

Dangaus ir žemės tiesas. Geriau būtų

Į aną svietą keliaut ir ten miškuos

Narsiai medžioti su prosenių dvasioms,

Palikus žmones, jų ligotas širdis

Naujiemsiems vadams ir naujajam mokslui.

Bet dievai nori, kad traukčiau ik galo,

Kaip paskutinis praeities globėjas.

Už tai tu gausi paskui nuo jų garbę,

Kokia retai kam iš žmonių patenka:

Lietuvos žemėj skambės tavo vardas,

Darbų garbingų vainike įpintas;

Tu nepradingsi, kaip paprastas žmogus,

Nors tave liūdnas ištiktų likimas;

Nuo akių miegą mirties nubaidysi,

Į dangų lėksi nuo gedulių laužo;

Ant puikaus žirgo, auksu apsirėdęs³⁴,

Su ragu turo, po miškus skraidydams,

Balsiai į kovą didžiavyrius šauksi,

Kurstydams viltį tų, kur abejoja,

Ir jų tvirtybę, iki, tavęs klausant,

Neatgims dvasios per kančias ir kraują.

pro duris tiesiai įeina Butrimas su keletu ginkluotų sargą, vesdamas su savim Kunoną ir Konradą