SCENA X
Kęstutis, vaidila, Butrimas, Kunonas, Konradas ir ginkluoti sargai
BUTRIMAS
įeidamas
Viešpatie! radęs vienoj pilies salėj
Vokiečius šituos, du kryžiokų žalčius,
Atvedžiau. Rasi, likę šičia, tyko
Ir su Jogaila slapčia ved derybas.
Turėdams juodu dabar savo rankoj,
Gali per kančią išgriebti teisybę.
KĘSTUTIS
Nereik to, Butrim! Ne ricieriaus darbu
Kęstutis save nesutepė niekad:
Ant kovos lauko imasi su priešais,
Vienok beginklio anaiptol nelypsto.
Žinot nenoriu, ką juodu čia veikė,
Gana, kad esti po lietuvių stogu...
atsikreipdamas ant Kunono ir Konrado
Ricieriai! esat laisvi nuo šio laiko —
Bet, jeigu norit padaryt man džiaugsmą,
Meldžiami, likkit svečiuose pas mane!
KUNONAS
O kunigaikšti! Visas svietas žino,
Kad tu teisingas ir ricierių žiedas,
Norint da krikštas tavo stabmeldystės
Nenumazgojo. O idant matytum,
Kaip aukštai tave mūs zokonas gerbia,
Kunons ir Konrads tavo svečiais lieka.
KĘSTUTIS
Butrimui
Eiva, sens drauge, pokilį prirengsim
Aukštiems sveteliams pamylėt padoriai.
Ik da sudaušim su geležim ginklų,
Galime šiandien su taurėms sudaužti.
išeina pro didžiąsias duris, paskui jį išeina Butrimas vaidila ir sargai, į jų vietą; luktelėjus, įlenda Albanas ir stovi ties durimis neužtėmytas