SCENA XI

Kunonas, Konradas ir Albanas

KUNONAS

Peranksti tapo persergėta Kęstutis;

Neparanku mums apsupimas Vilniaus.

Albanas kaltas.

išeidamas ant vidurio.

Aš nepripažįstu

To nusprendimo...

Albane!

Išpildžiau,

Kas tik man liepta — o kad Kęstuts greitas,

Ne mano kaltė. Atsakau už viską...

Raskim geresnę mūsų kalboms vietą,

Nes ausis turi kartais net ir sienos.

Teisybė, eisim.

Kunonas, Konradas ir Albanas išeina, į jų vietą sugrįžta pro didžiąsias duris Kęstutis, atsivesdamas Birutą, Aldoną ir Vytautą