SCENA XII
Kęstutis, Biruta, Aldona, Vytautas, paskiau Butrimas
KĘSTUTIS
duryse
O, gerai pataikėt,
Po mūs imtynių ant pačių linksmybių.
Noriu čia, Vilniuj, šiek tiek nusižadint.
Paminėt laiką, kada buvau jaunas
Ir prie Birutos, da pilnos skaistumo,
Aš meilinausi. Žila paukštužėle,
Pameni mūsų tas dienas laimingas,
Saldintas midum...
BIRUTA
Et, tamista, liautum
Dalykus tokius prie vaikų minėjęs.
KĘSTUTIS
Ką gi tai kenkia? Argi neteisybė,
Kad mudu buvom jauni, kad jaunumas
Ant galvų mūsų spinduliais virpėjo?
Mudu iš meilės žibėjom saulėti,
Pilni varsos tos, kurią turi kvietkos35...
Da šiandien žmogui, tuos laukus atminus,
Širdyje tirpsta...
kreipdamasis ant Birutos
Juk mudviem, gegute,
Nebloga buvo?
BIRUTA
Tai, darkaisi, seni!
KĘSTUTIS
Gerai, kad seniai valandėlę saldžią
Gal da atkasti; kitą tokią dieną
Negreit sulauksi.
kreipiasi ant Vytančio
Ko tu, Vytaut, tokis
Lyg apsiblausęs?
VYTAUTAS
Tas... Jogaila... Tėve...
KĘSTUTIS
Tai nieko pikto, ką pabus užtvertas.
Bet jis tau rupi labiau, ne kaip tėvas...
VYTAUTAS
Tėve, jis šiandien nuskriaustas.
KĘSTUTIS
Iš tikro?
Na tu man šitaip... Kada jisai taikos
Iš pasalų mus vokiečiams išduoti,
Tai nėr skriaudimo; o kad aš, kaip tėvas,
Noriu pabausti ištvirkusi vaiką,
Tai sūnus mano prieš mane. Varguoliai
Esam mes, seniai!
VYTAUTAS
Tėve nenorėjau
Užgauti tave — bet pažvelgti teikis...
Per toli, rodos, paleidai rūstybę,
Jį kalėdams namuose jo pačio.
Daug prasikalto Jogaila, tai tikra,
Bet nieks negali juk nužeminimą
Su giedria širdžia ramiai išturėti,
Tarytum kelmas. Užgavims opesnis
Už nuskriaudimą ir pagiežą gundo,
žiūrau ant savęs: tegul atsitiktų
Su manim šitaip, nė pats nežinočiau,
Ką bedarąs aš.
KĘSTUTIS
Keistas jūs, jaunųjų,
Matyti karštis. Vyresniųjų mokslas
Jus duria, žeidžia ir gėda nuo tėvo
Priimt baudimas. Vienok nėra gėdos
Jį užpelnyti, švelniau Nors aš, vaike, kietas,
Vienok nė piktas, anė užsispyręs:
Reikėj parodyt, kad su manim darbas
Ne vyžos pynims, o kalėjims visas —
Tai tik ant juoko. Nori, kad paleisčiau?
VYTAUTAS
Taip kaip už brolį, užtariu.
KĘSTUTIS
kreipdamasis ant Birutos
Tu, motin,
Su sūnum eisi?
BIRUTA
Reikia jis paleisti.
KĘSTUTIS
Sprendžiate švelniai, kreipiasi, juokaudamas, ant Aldonos
Na, tai Aldona nors
Prilaikys mane — da padidins bausmę.
ALDONA
Šiuo žygiu, tėve, ir aš priešais tave.
KĘSTUTIS
Visi prieš mane — pati, vaikai — eina!
Ar nepaliepsit paleisti ir Marę,
O net Vaidylą?
ALDONA
sudėdama rankas prašymui
Paleiski, tėveli!
KĘSTUTIS
Vaidylai reiktų ant šakos kaboti.
Su jums daryt ką? Aš rūpesčio apimts,
O jūs tik žinot dalinti malonę.
įeina Butrimas pro didžiąsias duris
ALDONA
Kęstučiui.
Pasigailėk jų, juk tu maloningas.
KĘSTUTIS
užtėmijęs Butrimą
A, tu čia, Butrim? — tai ką jau darysi —
Kalinius mūsų atvesk ir kryžiokų
Paprašyk vyrus. Linksminsimės lygiai
Išvien vardan sandoros ir meilės.
Butrimas išeina tiesiai; Kęstutis, atsikreipdamas ant Vytaučio, rimtai
Vytautai! Reikia turėti grebežius.
Jogaila šiandien klaidžiais takais eina.
Rodos, kiekvienas supras mano žingsnį,
Jeigu aš Vilnių sau pasilaikysiu.
tiesiai įeina Kunonas, Konradas, Albanas