SCENA XV
Aldona ir KONRADAS
ALDONA
Ridenau! Palauki!
KONRADAS
Ko reik nuo manęs?
ALDONA
Nežiūrėk rūsčiai taip!
Nes tokios akys atima man drąsą,
Ištart neduoda užbaugintą žodį.
KONRADAS
Tai paleisk mane!
ALDONA
Leisti? Ne! Greičiau aš
Po tavo kojų kaipo akmuo pulsiu,
Krutino savo tau kelią užtversiu,
Idant sumintum sergančią man širdį.
Leisti! Dabartės! Pamačius vėl tave
Prie savo šono po tiek ilgų metų,
Vien ašarose, geiduliuos praleistų,
Po skausmų mano, kurių nepritinko
Našlaitės daliai...
KONRADAS
Nesuprantu nieko.
Tur būti tavo protą yr užgavęs
Koks slaptas skausmas. Varguole! Nerasiu
Aš tau pagalbos.
ALDONA
Nekalbėki šitaip!...
Ir nesislėpki prieš mane! pažįstu,
Nors ir kitoks tu, kad nieks iš mūs krašto
Jau nepažintų tavęs, anė seniai
Iš tavo veido nesuprastų nieko.
Nors atsimainęs esi visam svietui,
Prijautė tave širdis pačios tavo.
KONRADAS
Tu sapnus nori imti per teisybę.
ALDONA
Ar iš akmens tu? Kad širdies nenori
Ant valandėlės parodyt man, tiek jau
Kentusiai daugėl. Tau neišmėtinėsiu38,
Tavęs nišduosiu net pačiam Kęstučiui,
Tiksiu su tavim persiskirt ant amžių,
Tiktai ištark man tu meilės žodelį,
Kad esi mano...
KONRADAS
Klysti varguolėle:
Nepažinojau Lietuvoje nieko,
Pirmąkart šičia...
ALDONA
O, nebūk toks kietas, .
Kada glaudžiuosi prie tavo krūtinės!
Ar tai turi man...Tik paniekinimą,
O daugiau nieko? Juk mane mylėjai?
Karštai mylėjai... O aš ik šiai dienai
Tave, kaip dievą, myliu vis, nors mano
Dalis liūdna taip ir karti begalo.
luktelėjusi
Tu užmiršai gal gyvenimą savo?
Galėjo kokių žolių kas užduoti
Ir numarinti atmintį, kas buvo...
Tikrai taip! Betgi palaukki!... Aš viską,
Viską priminsiu, o tie atminimai
Tikrai suminkštins ir sugraudins širdį,
luktelėjusi, svajodama
Ar pameni tu ežerą tą didį?
O ant jo kranto aukštą stačią uolą,
Kur tylią naktį nuvedžiau aš tave?
Tu, ant mėlsvumo dangaus atsimušęs,
Apie Lietuvą kalbėjai ir priešus,
Apie aukas tas, kurios nešti reikia,
Apie gąrbingą didžiavyrių kelią.
Kalbėjai apie amžinąją garbę,
Nusiminimą — rodos seseris dvi.
Nors klausiau tąsyk akylai, gėrėjaus,
Bet širdį buvo lyg baimė apėmus;
Taigi tolydžio dangsčiau tavo lūpas
Bučiavimais aš, taip ilgais, kaip amžis...
Tas glamonėjims... Sidabrinis menuo...
Keistos svajonės... Laimė ne tos žemės...
Garbė ir meilė, gailestis ir baimė —
Viskas į vieną sumišo čielybę39,
Kurios jau niekas iš širdies neišlups man —
Ir regiu viską, matydama tave!
Pameni viską?
KONRADAS
Labai tavęs gaila.
Pusiau sumišus, liūdna kalba tavo
Rodo, kad vyras pamesti turėjo...
Paprastas daiktas!
ALDONA
Tai nenori nieko
Atmint, beširdi? Tikies įkalbėti,
Kad sumišau aš iš didelio skausmo,
Kaip kitiems rodos. Kada tu prapuolei,
Pasklido garsas, būk jau tu priėmęs
Svetimą būdą, kitų dievus, likęs
Net išdavėju namų ir tėvynės.
As viena niekam tikėt nenorėjau,
Numaniau tame gilią tavo mintį.
Paskui šnekėjo, kad jau tu negyvas.
Aš taip gi niekam netikėjau. Laukiau
Ir laukiau tavęs pargrįžtant. Už tai gi.
Dabar sviets sako, kad sergu, būk protas
Mano pamišęs. Tegul žmonės šneka!
Betgi tu vienas neprivalai šito
Dalyko skelbti apie moteriškę,
Kuri tavimi taip išsitikėjo
Ir da už tave kentėt malonėtų.
Pasigailėk jos ir, kaipo keleivis,
Nors praeidams tik, žodžius tuos ištarki:
„Myliu aš tave, Aldona!”
klaupia prieš Konradą
KONRADAS
labai susigraudinęs
Aldona!
duryse pasirodo Albanas.
ALDONA
pašokdama nuo žemės ir puldama Konradui į glėbį
Vyre!