SCENA XIV

Tie patys, Butrimas, Jogaila, Marė, Vaidyla, ricieriai

KĘSTUTIS

Jogailai rimtai

Jogaila! Dručiai³⁶ užrūstinai mane —

Tai jau praėjo. Turiu ranką karštą,

Bet ne keršingą. Prasikaltai sunkiai,

Tiktai tu klydai, kaip paprasta jaunas.

Taigi aš pirmas tau paduodu ranką.

ištiesia ranką Jogailai, kuris ją ima ir bučiuoja Kęstučiui į petį

JOGAILA

Dėde...

KĘSTUTIS

Jogailai

Tark ačiū Vytaučiui; tas vaikas

Už tave stojo net prieš savo tėvą.

JOGAILA

apkabindamas Vytautą

Miels mano broli!

KĘSTUTIS

Aš viską užmirsiu,

Visiems atleisiu, tik statau nuo savęs

Sąlygą vieną.

JOGAILA

Sutinku ant visko.

KĘSTUTIS

Visos tos žemės aš esmi juk sargas

Ir jos rubežiai³⁷ man pridera ginti.

Šiandien, bematant, kad bendriems senovės

Ryšiams sutraukdint svetimi prileisti,

Reikia daugiau man spėkų apginimui

Į savo ranką. Sandoros grebežiui

Palik man Vilnių.

JOGAILA

nekantautas

Ar Vilnių?

KĘSTUTIS

Tą auką

Padaryk seniui, kad būtų ramesnis.

Jogaila šnabžda kasžin ką su Vaidyla.

Ką? Ar sutiksi?

JOGAILA

valandėlę paabejojęs

Paskirtą man bausmę

Turiu priimti.

KĘSTUTIS

Tai ant šventos vietos

Eisim! tegul ten Jogaila apreiškia

Prieš visus žmones, ką yr pažadėjęs.

Ar taip gerai bus?

JOGAILA

Išpildysiu viską.

KĘSTUTIS

Meldžiami paskui.

Kęstutis eina pro didžiąsias duris, paskui jį pamažu eina kiti; Konradas nori išeit paskučiausias, tik prisiartinusi Aldona jį sulaiko; tuo tarpu visi išeina, išskyrus Konradą ir Aldoną