Giesmė

Dvasia šventoji, paversme šviesybės,

Į Tave šiandien nusibėga žmonės

Su karšta malda iš širdies gilybės,

Geisdami Tavo švenčiausios malonės.

Nuleisk į širdis spindulį skaisčiausią,

Kurs mums nuo klaidės tikru būtų ginklu,

Kurs paženklintų iš mūsų gadniausią

Garbės aukštosios — perdetinio ženklu.

Mes sūnūs žemės toj pulsim ant kelių

Prieš tą, kas vertas bus malonės Tavo.

O Jėzau Kristau, išklausyk vaikelių,

Apreišk akliesiems šventą valią savo!

Tegul išvista per umų aklystę

Tą, kas tur platint Tavo karalystę.

Tegul už vadą vienširdžiai išrinkę,

Prieš jį ir galvas ir širdis palenkia.

Pabaigę maldą, iš vyriausio valios

Visi išėjo oran⁶⁷ pasilsėti;

Liepta netrukus vėl sugrįžt atgalios

Ir vėl iš naujo Dievą malonėti.

Vieni ant kiemo tebėra ant kojų,

Arba susėdę ant gonkų⁶⁸ vedinas,

Kiti, išklidę po sodą ir gojų,

Kur klėsta jaunas, gražus ąžuolynas,

Kvepuoja dūšia, ramumu pripilta,

Ir vaikštinėja. Naktis tiki, šilta,

Balzomu oras dosniai pašlakstytas,

Jaučiasi arti gaivinantis rytas.

Mėnuo, naktinę baigdamas kelionę,

Pro debesėlio blizgančią pašonę

Į patalinę apsiblausęs slinksta,

Akis mieguistas praverdams iš reto,

Tai vėl užverdams, pats nepasimato,

Kaip sunki galva kaskart žemyn linksta.

Taip pat griaudingas be vilties mylinčius,

Perbėgęs mislyj visą amžiaus kelią,

Visas linksmybes, sielvartus ir kančias,

Tai linksmai žiūri, tai verkia vaikeliu,

Ant galo, lenkias galvą ant krūtinės,

Rimo, neb’jausdams sunkiosios gadinės.

Bet pirms komtūras valandėles liuosas

Paveikslu brolių dykai negaišina,

Tuojaus Alboną ir šiaip senesniuosius,

Išminčia⁶⁹ tvirtus, į šalį vadina,

Idant jų tyloms mislis tyrinėti,

Paklausti, rodos, arba persergėti.

Traukia į lauką, šneka, rodavojos⁷⁰,

Mislyse ieško teisingesnio sūdo⁷¹,

Tarp to iš kelio pagrąžino kojas

Į kraštą tiko, zerkolinio⁷² prūdo⁷³

Ir ilgą čėsą veda kalbą tilią.

Jau brekšta, reiki skubintis į pilį,

Šiandien rinkimo roda paskutinė —

Šit balsas... Iš kur? Iš kuoro kertinio.

Į šitą kuorą prieš desetką⁷⁴ metų

Jauna mergaitė iš tolimos pusės,

Dūšios tvirtybę turėdama retą,

Įžengė trumpint dieneles brangiausias.

Ar jai pagirtas Dievo baimingumas

Širdin įdėjo tokias baisias dūmas,

O gal ir sąžinės nuotartį⁷⁵ pajutus

Maldyt norėjo balzomu pakūtos⁷⁶

Užu jaunystės gyvatą nelabą

Ir čia, nabagė⁷⁷, gyva rado grabą.

Iš pradžios broliai draudė ir kalbėti,

Ale⁷⁸ meldimais didžiais pergalėti

Ant galo kuore paskyrė jai vietą.

Tokiu tai būdu mergaitė taip anksti

Visus jau ryšius patraukė su svietu;

Ir vargiai koją įkėlė per slenkstį,

Tuoj durų vieta akmenims užplūdo;

Paliko vieną tarp sienų tamsiųjų

Ir bromų⁷⁹, kurios skiria no gyvųjų,

Neb’atvers niekas iki dienai sūdo.

Vien liko langas į tą smerties guolį,

Kur geri žmonės jai pašelpą siunčia,

O dangus veja ir šviesos spinduolį.

Griešnikė biedna, kokia baisia kančia,

Kokia gailyste tau širdis aplieta?

Ar taip įgėlė neapykanta svieto,

Jog saugais oro gaivinimo brango?

Kaip tiktai stojo ant to baisaus kelio,

Nieks jos nematė, kad ateit’⁸⁰ prie lango

Krūtine gaudyt kvėpimą vėjelio,

Regėt gražybę dangaus stebuklingą,

Ir mielus kvietkus žaliuojančių pievų,

Ir veidą savo artimo meilingą;

Slepiasi viena su mislims ir Dievu.

Bet vis dar žymu, jog tebėra gyva,

Nes kartais žingsnius keleivio vėlyvo,

Į šventą vietą ėmusio kelionę,

Nustabdo kalba iš kuoro maloni,

Kuria ji, galbūt, griešniką nedrąsų

Malonėj Dievo nutikrinti geidžia.

Ir kad vaikeliai Lietuvninkų-Prūsų

Kuomet netoli susirinkę žaidžia,

Tada pas langą mirga kažkas skaistas,

Lig būt’ spinduolis iš dangaus nuleistas

Tekančios anksti žvaigždelės aušrinės.

Ar tai plovena kasos gintarinės,

Arba gal rankos kaip ir sniegas baltas

Žegnoja galvas kudikių nekaltas.

Ir taip beinant į ausis komtūro

šitokie žodžiai atbėgo iš mūro:

„Konrade, Dievžin, ar grįš diena šviesi,

Vadu pastosi jiems ant prapuolimo,

Bet koks bus galas, noprosnai⁸¹ slepiesi,

Nepermainysi⁸² savo prigimimo;

O kad ir žalčio priimtumei būdą

Ir tai jų smarkaus n’išbėgtumei⁸³ sūdo:

Daug dūšioj tavo senoviško liko,

Kaip šit iš mano niekas neišnyko”.

Stropiai komtūras kožna žodį seka

Ir aiškiai girdi — pustelnikė šneka.

Patamsy regis lig rankoms mosuoja,

Ant krotų lango nusvirus dvilinka,

Bet kam? Nes dyka⁸⁴ artesnė aplinka,

Tiktai iš tolo kasžin kas duluoja⁸⁵,

Tarytum mirga kareiviškas šalmas,

Arti bus žmogus, ar supuvęs kelmas,

Išnyko... Tai mat gal akys meluoja,

Gal pirma šviesa aušros pabaidytas

Nakties šešėlis į pakalnę ritas?

„Ar girdžiat broliai” — Albonas sušuko

„Konradas — balsas toks aiškus ir skardus

Negi ant vėjo iš kuoro ištruko,

Konrads, kaip žinom, Vallenrodo vardas,

Čia pranašyste pustelnikės žymu,

Tai Dievo balsas, iš jo valios rados,

Sekim tą balsą ir ant surinkimo

Te Vallenrodas bus Zokono⁸⁶ vadas”.

Visi pagavo tuos žodžius su strioku⁸⁷,

Tuojaus šaukimas kėlės tarp kryžiokų,

Kartu iš kiemo, iš gojaus, iš sodo,

Ir susiliejo vardan Vallenrodo.

Garsai tik skamba ir po kalnas draikos:

„Konradas — vadas, Konradas, būk sveikas!

Buk sveikas Zokons, buk sveiki krikščionys,

Tegul prasmenga nuo žemės pagonys!

Ir taip į pilį šaukdami parėjo,

Albonas vienas dar biškį palaukė,

Kitriai⁸⁸ į kuorą, į juos pažiūrėjo

Ir šitą dainą eidamas užtraukė: