IX
Dar giesmės balsas nebuvo nustojęs, tuo laiku apie būdą Jargalos, motinos Baniutos, suėjo kuopa bobų.
Visos motinos norėjo matyt tą stebuklą, kad mergina gilukningai ištruko iš rankų vokiškų! Vakar buvo sirata, o šiandien dukra bajorienės, kurią jau motina seniai apverkė...
Visokios šnektos sklaidė tarp bobų: viena sakė, kad Jargalienei per sapnus atėjo Laima su skaistu veidu ir tarė: „Kelk, o eiki, pasibaigė tavo ašaros, džiaugsmas prisiartino — štai, tenai, ant žemės grynos, guli tavo kūdikis, Baniuta!
Ir nuėjo sena motina ir atrado savo rūtelę, savo žuvytę.
Jargaliene, savo Baniutą per visą naktį liūlavo ir čiučiavo, dainuodama dainos, kaip mažulėliui kūdikiui...
O dabar?
Dabar jos nenorėjo žmonėms parodyt, o ir negalėjo… Nuvargusią, apdriskusią, nusivedė į savo būdikę, paslėpė no akių, ir norėjo aprengti, kad svietui galėtų pasirodyt, kaipo bajoraitė.
Paguldė jos galvelę ant savo kelių, išpynė aukso kaseles, ir giedodavo pamažu, siūbavo... O nuolatos bučiavo o ir ašaromis vilgė197 jos plaukelius.
Aplinkui būdą gimžėjo moterys, taip kaip spietis bičių.
Visko Baniutai reikėjo: ir išsiuvinėtų maršknių, rinktinio žiurstelio, jukto198 kurpaičių, raudonos juostos, gintarinių karolių, į plaukus stučkelių199 ir rūtų vainikėlio...
Dėl to gi moterys subėgo visos, nešdamos ką katra turėjo, su dovanom, o kožna šaukė lauke stovėdama:
— Ar girdi, Jargaliene! Te, atnešiau andarokėlį200! Tavo kūdikiui. Kita vėl: — te, eilė karolių gintarinių, štai imki drobinius marškinius ir juostą skaisgijų201 tavo dukrelei! — šaukė trečia...
Kožna dovaną savo stūmė per pradūką202 būdikės.
Kožna dovaną atnešė, kad tik pamatytų bajoraitę.
Visos moterys geidė, kad ją nuvestų pas ugnį, pas Vaideliotkas, kad Laimei ir Perkūnui padėkavot už sugrįžimą pas saviškius.
Godi motina nenorėjo dalytis džiaugumu su kitoms moterimis, pati glamonėjosi su savo kūdikiu...
Bijojo, kad jos neužkerėtų ir nenužiūrėtų.
Baniuta iš džiaugsmo savo mamą glostė ir bučiavo rankas.
— Nebijok dukrele, jau dabar niekas tavę nuo manęs, neišverš!
Moterys spraudėsi į būdą.
— Parodyk mum dukterį! — dainavo džiaugsmo dainas — parodyki ją saulei... parodyki svietui!!
Turėjo aprėdyti į tas dovanas gautas iš moterų. Nuolatos atsidusdavo... ba vėl turėjo išeiti su dukteria, kad svietui parodytų...
Vilkino nuolatos ir džiaugėsi..
Ba ir graži buvo ta Baniuta!.. Ne be reikalo tie kryžiokai seilę rijo... Motina rankas jos bučiavo, akis ir plaukelius, ir nuolatos šaukė: — O tu mano grožybe!!!
Šalia būdos lauke merginos nuolatos dainavo:
Išeik išeik greitai, sesele,
Išeik balta lelijele,
Mes tave apdainuosim,
Tarp savęs pakavosim. ,
Į siena būdos su kumščiais mušėsi, o vis rėkė : — Parodyk mums dukterį!
Motina Baniutą pabučiavo ir atidarė durukes.
Baniuta stovėjo apkaitus: riksmu likos pasveikinta, kaip karalienė.
Jokio vargo po kelionės nebuvo matyt, bučiavimai motinos per naktį visus sopulius nugydė. O! ir buvo graži mergina!!!
Mergos prišoko, tvėrė ją už rankų... Vedė tarp savęs dydeliam pulke prie švento ąžuolo. Pakelėje kuopos žmonių sveikino einantį pulką, berneliai priešais vyžas nusiavė, tancių203 šoko, o kiti ant ragučių ir birbinių graijo...
Vaideliotai ir Vaideliotkos jau prie vartų užtvaros jos laukė.
Stovėjo netoli ir gražus Konis, su balta lazda, ant galvos su vainiku. Kada iš tolo paregėjo tokią grožybę, nutirpo visas...
Vaidelotkos, kad ir visos gražios buvo, vienok jų grožybė prieš jos grožybę pražuvo.
Ar jai vokiečių duona patiko, ar liūdėjimas prie saviškių?! O ne vienas to ne dasiprotėjo, kad tai ašaros motinos ją atgaivino ir taip patogia padarė. Ėjo sau, kaip lelija, kuri ka tik pražido.
Visos merginos spaudėsi prie ugnies. Vaideliotkos ją vedė, o paskui ėjo: Vaideliotai ir sargai dievaičių, paskui žiniūnai ir raganiai, burtininkai ir Svalgūnai, o ir senas, riebus Krivė Krivaitis yrėsi paskui pasiremdamas ant lazdos.
Konis jam šnabždėjo kažin ką į ausį, o senis su galva lingavo, kad gerai.
Vaideliotkos apvedė ją apie ugnį ir ąžuolą... Burtininkai, visokius burtus pradėjo daryt, kaip katras išmanė ir kožnas rėkė: — Po Perkūno! Vyrai, bus gerai!
Baniuta, kaip apkvaitus, davėsi vadžiot ir su savim daryt, kas jiems pasidabojo.. Jargala vos atslinko paskui dukterį.
Prie vartų Konis stovėjo ir ją užlaikė.
— Leisk mane, aš turu eiti pas dukterį!
— Turi eiti pirma, — tarė Konis — pas Krivė Krivaitį, ba jis nori su tavim kalbėt... ba tai jo valia tam.
Jargala susiraukė, suniurnėjo ir nuėjo.
Pašalyje stovėjo Krivė Krivaitis, ant lazdos pasirėmęs, ir laukė.
— Na ką, matai Jargaliene, tarė jis — po tiek metų dievaičiai sugrąžino tau dukterį...
— Ačiū jiems, — atsakė motina.
— Argi tu, sene misliji, kad jie tau sugrąžino? — dadavė senis.
Jargalienė dirstelėjo į jį, o paskui tarė:
— O dėl ko gi sugrąžino, jeigu ne man?
— Mes žinome, slaptybes dievų pažįstame — pašaukė Krivė Krivaitis. — Dėl to ji čia atklido, kad čia liktųsi. Kad Laimė nebūtų čia atvedus, tiktai tiesog į tavo namus, tai kas kitas, o dabar matai, tiesiog į rankas Perkūno pridavė.
Senė sudėjavo persigandus.
Krivė Krivaitis, su lazda barkštelėjo ir žilą barzdą pasiglostė. Akis mažiukes į akis Jargalos įsmeigė.
— Taip, taip, tokia valia dievaičių — dadavė. Turi čia būt Vaideliotka, prie ugnies. Tam dievai išgelbėjo
Jargala puolė ant kelių prieš Krivę Krivaitį. Baniuta, kuri stovėjo toliaus su merginoms, suriko iš baimės. Rankas ištraukė į motiną, kurią ne per seniai atrado, o ir vėl ketino patrotyt.
Vaideliotkos liepė jai tylėt. Senas Krivė Krivaitis, kuriam buvo sunku stovėt, ba turėjo skaudamas kojas, sėdo ant kaladės. Krivė Krivaitis sužiūro į jį su piktumu.
— Na taip, negali! — tarė Jurgis. — Aš Baniutą išvedžiau iš nevalios ir taip, kaip ant rankų atnešiau čia. Pagal provą man priguli, o ji davė man žodį, aš jai, kad neišsiskirsime iki smerties. Dievai su žmonėmis nesidalina; aš juos neduosiu!!
Krivė Krivaitis stojo greitai ir sušuko:
— Ar ne paliausi! Žiūrėk, šnipšlis, netikęs vokietis!.. nesusivinčiavojot. Perkūnas turi valią prisisavint sau merginą. Žiūrėk, valkata! Aš čia tau parodysiu!
Ir vėlsėdo. Jurgis norėjo dar ką sakyt, bet likos per burtininkus nustumtas. Baniuta drąsiai žiūrėjo į Jurgį, norint turėjo pilnas akis ašarų.
Jurgis norėjo ištrūkt iš rankų, bet neturėjo tiek vieko.
Prakalbėjo jaunas Konis:
— Ne tavo valia ir ne tu čia ją atvedei. Tiktai dievai to norėjo ir tarnaitę sau paskyrė...
Turi čia liktis ir gyvent... Mes negalime ataduot, kad dievaičių... Kada lapelis ant altoriaus užpuola: nevalia jo numest.... O ji ir kaip lapelis tiesiog atlėkė...
— O aš ja pirmučiau pažinau ir priėmiau! — pašaukė Jargala, vaitodama.
Dirstelėjo ant dukters, nes tą jau Vaideliotkos pagriebė tarp savęs į pulką, nusinešė į savo užtvarą ir duris uždarė.
Šaukė nabagė pagelbos, bet nieko nemačijo.
Krivė Krivaitis vėl patraukė iš bertainio, potam mislijo...
Konis apsidairė, o pamatęs Jurgį nuėjo prie jų ir tarė:
— Nesipriešink valiai dievų, — tarė patika. Neišgrainsi tuo... merginų gana sviete rasi; o katras Vaideliotka dalipstėtų, tai kad ir kunigas smerties neišsaugos...
— Ak, ji Vaideliotka nebuvo ir nebus, ba yra man pasižadėjus — tarė Jurgis drąsiai.
— Aš prie sviedikų204 pažadėjau, ir jos lūpas bučiavau.
— Nebus nieko — atsakė Konis. — Veseilės nebuvo... O ji Vaideliotka turi būt.
Sužiūro vienas į kitą ir Konis atsitraukė.
Verkiančia Jargalą senesnės bobos panevalia išsivedė iš užtvaros.
Pasodino ant žemės. Sena Marga į ausį pradėjo šnabždėt:
— Ko verki? Ar pasiūtai! Ar tai negilukis dėl jos?... Didelio daikto, kad vyro neturės, bet ir rūpesčių jokių. Žinai pati, kaip namie einasi: verpk, skalbk, luoba205 namie ir darbas laukuose... O dar kartais uošvė pikta, tada gana...
Čia viso pilna, bus!.. Tylėk, tylėk, neišmanėle.
Kitos vėl ramino, nes senė nuolatos verkė.
Jurgis draskėsi iš piktumo; dairėsi ir ieškojo Švento... nebuvo matyt. Susiprato, kad negerai padarė, kad parodė piktumą. Pradėjo susivaldyt, ir nudavė, kad apie ją užmiršo...
— Sėdo ant žemės, o Rimą nusiuntė, idant jam atneštų medaus ir duonos... Tokį veidą padarė, kad rodos tiktai norėjo valgyt.
Iš būdos Konis žiūrėjo per plyšį į Jurgį gana ilgai, o supratęs, kad jau apsimalšino suvis, pamažu prisiartino prie jo ir tarė:
— Su Dievu negali bartis, gerai, kad išmintį turi. Nežinau, kaip tenai yra pas vokiečus, nes čia Krivė Krivaitis su dievais šneka ir jų valią čia žemėje pildo. Nereikia jiems priešintis...
Jurgis žiūrėjo į jį ir nieko neatsakė: atnešė jam valgyt ir gert, o norint nebuvo alkanas, nudavė, kad labai tuo užimtas, kad tik atsikabintų Konis.
Konis, da pora žodžių pasakęs atsitraukė.
Rimas ieškojo Švento, kuris po ilgam nesimatęs su saviškiais, negalėjo prisipasakot apie viską. Vieni nuo kitų traukė, o tas nesutvertus dalykus apie kryžiokus melavo.
Vos surado jį, ta nuvedė pas Jurgį, gerai užsitraukusį, kad net sviravo eidamas.
Pasisekė Jurgiui paimti jį į šalį ir tarė jam:
— Ar tu žinai, kas pasidarė?
— Kaip gi nežinočiau, — atsakė Šventas — žmonės sako, kad ją didelis gilukis patiko.
Jurgis susiraukė.
— Ką čia liūdėt tos merginos! — pertraukė Šventas. — Motina suras tau gražesnę merginą... Duok pakajų, su Krivę Krivaičiu ir Vaideliotais nėra ko prasidėt, kad jiems patiko...
Neturėjo ką kalbėt su Šventu apie tai, ba kitokios mislios buvo. Jurgis kalbą permainė ir tarė:
— Klausyk gi, čia manim netiki ir vektuoja. Nežinau, ar mane iš čia paleistų, jei norėčiau eiti. (Žinoma mislijo ir Baniutą paimti) Aš čia pasilsėsiu po kelionės, o tu eiki, daneški mano motinai, tegul manęs atsiunčia.
Dirstelėjo Šventas ir tarė:
— Ar norėtum, kad aš pats eičiau?
— Atsilsėsiu čia — tarė Kunigas. — Lauksiu žmonių, kurie manęs atkeliaus. Eiki.
Šventas užsimislijo truputį, nėsipriešino. Pamažu atsitraukė ir nuėjo į pulką.
Jurgis nuėjo į savo būdą ir atsigulė. Rimas gale kojų, Baniutos negirdėt...
Merginos maišėsi prie ugnies... Ir vėl ėjo kaip pirma.
Verkiančią Jargalą užsiųsti per Konį Svalgūnai ramino visokiais prižadėjimais, idant nesipriešintų valiai dievaitės Laimės.
— Pamatysi, kaip visame tau seksis... Viso būsi pilna ir žmonės laikys pagodone už tai, kad duktė bus prie ugnies.
Senė jų neklausė.
Vakar gi dukters neturėjote — kalbėjo bobos — nesi prie jos pripratus.
— Būčiau vėlyt nemačius, kad turėjau taip greit jos netekt! Kaip sapnas mano džiaugsmas perėjo! — verkė senukė.
Ir taip diena perėjo, saulė nusileido, — viskas nutilo...
Rimas išėjo iš būdos, ba jam liepė Jurgis, kad paieškotų Švento; nes niekur negalėjo surast. Prapuolė.
Ant rytojaus Jurgis vaikščiojo ir sėlinėjo, ar nepamatys Baniutos, ar jos balso neišgirs. Prapuolė kaip į žemę įlindus, nebuvo jos. Ar ją galėtų kur slapčia išgabent?
Dūšioje Jurgio baisiai darėsi, vienok to neparodė Koniui, su kuriuo spakainai kalbėjo.
Kas tik atkeliavo šviežias, tai Jurgio širdis mušė, ba nuolatos mislijo, kad gal siuntiniai nuo jo motinos.
Negalėjo sulaukt.
Tankiai eidavo į pakalnę žiūrėdavo priešais ir mislydavo. Liūdnumas jį vargino. Niekas jam nebuvo miela, nė valgis nelindo.
Drūtvietėje jam geriaus patiko, ba duona buvo gardesnė ir žmonės ne tokie laukiniai. Čia radosi tarp savųjų, bet kas iš to?
Baisėjosi jų dievais ir visais apsiėmimais, negalėdamas suprast jų tikėjimo.
Mylėt jų negalėjo, o širdis kas sykį aušo.
Sunku jam buvo priprast prie to, o senovę užmiršt.
Žmonės su kuciais ir bardyšiais, be prigulinčių ginklų, pusnuogiai, su skurmis apsydengę, išrodė kaip žvėrys. Kryžiokai puikiuose rūbuose gana puikiau išrodė.
Bet visa Lietuva toje kuopoje negalėjo talpintis. Dvare Gedimino turėjo būt kitaip.
Jau septinios dienos perėjo, kaip Šventas iškeliavo į Pilėnus, o da jokio gando neturėjo...
Gal sumušė jį kur ant kelio? Ar žvėris sudraskė, ar gal nuskendo?
Aštuntą dieną davėsi šile girdėt triukšmas didelis. Nežinia kas tai, Jurgis pašoko ant ligių kojų; buvo tvirtas, kad tai pas jį atkeliauja.
Žiūrojo į tą šalį, nuo kurios tas triukšmas paėjo.
Kad štai atjoja raiteliai ant mažų arkliukų. Buvo jų apie šimtas.
Priekš jų jojo koks tai su žibančiu kaškietu ir su kardu prie šono...
Tam pulke, nudavė Jurgiui, kad patėmijo Šventą, kuris, susikūprinęs sėdėjo ant arklio, laikydamas arklį už karčiaus206, kad nenupultų.
Tuo metu pakelevingi pradėjo nuo arklių nulipinėt ir pakalnėje apsistot. Vadas jų dar valandėlę stovėjo, dairėsi, rodos ko laukė... Potam ir jis nulipo ir su tuo, ką Jurgis laikė Šventu, pradėjo artintis prie ąžuolo.
Jurgiui širdis plakė neišpasakytai — buvo tai jo žmonės. Tas davudca207, kaip jam nudavė, ketino prieš jį aut kelių pult.
Šventą jau dabar pažino. Jis tai rodė iš tolo į Jurgį su ranka.
Jurgis mandriai stovėjo ir žiūrėjo į artinančius. Galėjo matyt ir veidą to, kuris buvo su kaškieta. Veidas buvo divnas, be ūsų ir barzdos ir rūstus. Kokia jausla jį apėmė. Artinosi prie Jurgio ir mieravo akimis nuo galvos iki kojų.
Sustojo; ranka ant krūtinės užsidėjo, rodos negalėjo kvapo atgaut.
Tas veidas nebuvo vyriškas, bet ir ne moters, ba panešėjo į veidą kareivišką. Valdėsi kaip galėdamas; lūpas sukando, nežinojo, ką su savim daryt.
Jurgis tėmydamas į artėjantį, staigai atminė, kad tas kareivis negali būt kas kitas tiktai jo motina.
Ta mislis perbėgo greitai jam per galvą, ko pats susigedo.
Kada tas kareivis lietuviškas prisiartino prie Jurgio, ilgai žiūrėjo į jį, sušuko ir ėmė į glėbį
Reda, iš to pažino savo kūdikį, kad suvis buvo panašus į jos vyrą nabašninką.
Tame parėjo jai mislis, o norėdama aiškiai dažinot, atidengė jo kaktą, net apykaklę perplešė ir pamatė ženklą.
— Tikrai tu esi Margeris! Mano sūnus mieliausias.
Jurgis nežinojo, kas su juo darėsi...
Žmonės pradėjo rinktis iš visų šalių, vienas kitam šnabždėdami, o ir Vaideliotai pradėjo atsirast.
Reda vėl atsitraukė nuo savo sūnaus, žiūrėjo, ba jei nudavė, kad jo eisena ir štoltas neatrodo kaip grinio lietuvninko, norint neturėjo ant savęs kryžiokiškų rūbų.
Kada Reda prakalbėjo į jį, o ji į ją, suprato, kad jos kūdikis yra susivokietėjęs, o ką ji suvis vokiečių nekentė. Jos lacnas kūdikis mažai ką šnekėjo lietuviškai! Susiraukė ir rodos norėjo no savęs stumt... Jau, jau kad tik tas nepasidarė... vienok motinos meilė patraukė prie jo; apėmė jį už kaklo ir pradėjo bučiuot.
Valanda persitraukė to divno atradimo kūdikio. Tikrai pažino kad tai tas pats, nes ne taip sau jį perstatė.
Atsigręžė į savo žmones, išduodama prisakymus ir atsikvotėjus pasitaisė kaškietą, drąsiai su puikybe ėjo pas Vaideliotus.
Netikėtai Konis ir daugiaus jų bei senis Krivė Krivaitis pasirmęs ant lazdos išėjo priešais garsingą Kunigienę, dukterį Valgučio.
Pažinojo ją ir visa Lietuva ją pagodojo, ba ne vienas tada nebuvo taip drąsus ir taip nekentė vokiečių kaip ji.
Pilėnai, senoviška drūtvietė, gulėjo prie patie rubėžiaus; gundijosi kryžiokai be paliovos; ji vienok jiems galėjo atsispirt. Ne vieną kartą kryžokams davėsi į ženklus.
Visa Lietuva tuo laiku buvo susivienijus ir po valdžia vieno pono, Gedimino; Reda nepasidavė ir laikėsi savo atskiro, nenorėdama nė vieno klausyt ir nieko negalėjo padaryt jai, ba ne vienas negalėjo atsispirt neprieteliui, tiktai ji.
Toli Lietuvoje pažinojo ją, kaipo neperprašamą, rūsčią, drąsią ir visi jos bijojo. Vokiečiai, kurie kūdikį pagriebė, ruošėsi su jo pagalba paimti Pilėnus, ba mislijo, kad kaip sūnų ataduos, tai Pilėnus gaus, kaipo mainą; pabėgimas Jurgio viską suardė. Redos viršus.
Vaideliotai ir Krivė Krivaitis tą drąsią moterį laikė didelėje pagodonėje, už tai, kad gynė Lietuvą nuo užuolos vokiečių. Buvo jiems gera, ba savo vierą mylėjo, o svetimos neužkentė.
Atkeliavimas jos čia ypač Koniui kėlė baimę. Jis to nesusiprato, kada nuo Jurgio atėmė jo merginą, kad už tai jo motina reikalaus jos...
Dėl ko tai padarė? Dabar pats nežinojo gerai. Patogi mergaitė jam į akį įpuolė; užsinorėjo ją turėt pulke Vaideliotkų, idant savo akis sotint ja, o kitam pavydėjo... Kada tai padarė, sarmatijosi atšaukt...
Nes kada dabar pribuvo Reda, žinojo, kad sūnus pasiskųs ir iš to gal patikt nelaimė.
Senis Krivė Krivaitis visame klausė Konio ir ant jo norų kožną kartą pristojo.
Konio širdis iš baimės drebėjo, ba žinojo, kad su Reda bus bėda... Jautė, kad bus nešlovė vaideliotams.
Sveikino visi Kunigienę Redą... Su didele pagodone, o senas Krivė Krivaitis pats ją nuvedė prie šventos ugnies. Tada buvo papratimas, kad kunigieneės ir šlovingos moterys imdavo malkas iš rankų vaideliotkų ir pačios dėdavo į ugnį. Tai jau buvo didelis dalykas ir didelis palaiminimas puldavo ant tokios asabos. Tada Kunigienės už tai darydavo dideles afieras, ba duodavo šmotą gintaro, sidabro arba aukso.
Tos dovanos eidavo į skarbčių Perkūno.
Paskui Redą nuliūdusią ėjo smutnai Jurgis, su nuleista galva. Kunigienė, artindamasi prie kudmento, išėmė iš skurinės mašnos saują pinigų sidabriniu ir vaideliotka, kada padavė malkas, metė į ugnį kartu su pinigais.
Akis Redos bėgiojo tarp vaideliotkų ir godžiai tėmijo, ar ne pamatys tos, apie kurią Šventas jai pasakė. Į kožną tėmijo, bet Baniutos nebuvo. Jurgis ir dairėsi, bet tuščiai.
Šventas jai pridėjo pilną galvą apie patogią merginą, jos drąsą, apie gailestį Jurgio, kuris ją mylėjo ir savo laikė. Kunigienei vienok visa ta pasaka nepatiko. Širdis motinų yra pavydi ir nenori, kad mylėtų kitą. Ba mislijo sau Reda: — Argi mano sunus turėtų svetimą mylėt? Ypač tokią, kuri buvo rankose kryžiokų? Ne, tai nepanašus daiktas.
Dėl sūnaus norėjo pati išrinkt merginą aukšto gimimo... o ta buvo tiktai bajoraitė.
Kone džiaugėsi, kad ją vaideliotai pagriebė ir prisisavino. O kad sūnus ja tuomet pasidabojo, tai, pamislijo — kad jaunų visų tokia natūra, atpras.
Įmislijo, kad jau ta mergina yra pasileidus, ba prie tokios pagadintos moteriškės radosi. Tokios pačios nevėlijo savo sūnui.
Kada apėjo tris kartus apie ugnį, Reda pasikloniojo Krivė Krivaičiui, davė saują pinigų vaideliotams ir su galva pamojo sūnui, kad eitų paskui, išėjo palydėta visų.
Pakalnėje buvo būda didelė padaryta iš audimo, prie kurios kūrenosi ugnis ir ant iešmo kepėsi mėsa. Jurgis ėjo šalia motinos. Žiūrėjo į ją akyvai ir baimingai, pajutęs joje būdą žvėrišką.
Jie žiūrėjo į jį ir krimtosi, kad jį kryžiokai taip perdirbo. Buvo gražus jos akyse, plakė jos širdis jam; vienok jautė rodos jame neprietelį.
Iš tolo stovėjo jos vaiskas, drūti vyrai, su ginklais aptaisyti, bet ant tų laukinių veidų galima buvo matyt džiaugsmą. Susikišę rodė pirštais į jauną savo poną.
Reda, pakolei su juo pradėjo kalbėt, ilgai į jį tėmijo, ir da kartą pažiūrėjo ant ženklo, ką turėjo ant kaklo.
Vaikinas suprato, kad motina dar netiki, pradėjo nedrąsiai pasakot jai, ką sau kaip per myglas paminė iš pereigos; pradėjo tikėt ir Reda meiliai žiūredama į sūnų tankiai prie savęs spaudė ir juo glamonėjosi.
Ta maišyta kalba su vokiška, norint iš lūpų jos locno kūdikio nepatiko. Ta kalba jai išsidavė, kad tai voekietis per jį kalba. Pradėjo rūgot ant vokiečių, kad jos sūnų į tokį sutvėrimą perdirbo.
Jurgiui kaip kada žodžio ne dateko, mikčiojo... Reda jam pamačijo ir ką jis negalėjo ištart, greitai pati pasakė. Tas jam drąsą atėmė.
Linksmybė iš atradimo sūnaus, buvo širdyje motinos nutrucinta208. Negreitai Margeris, (taip dabar Jurgį vadinsime; ba jo motina jam prisakė, kad Jurgiu nesivadintų) iždrįso pasakot apie savo pabėgimą ir priminti apie merginą.
Reda, kada išgirdo apie merginą iš jo lūpų su paniekinimu nusijuokė.
— Gerai, kad ja vaideliotai paėmė — tarė. — Tai nebuvo tau paskirta už pačią, o paleistuvės aš nenoru. Tiek metų ja vokiečiai laikė, ir tu norėtum, kad būt mano marti? Ne, nebus nieko!...
Margeris žiūrėjo gailiai į motiną. Pradėjo girt merginą, kad tai yra geriausia ir puikiausia yž visas; vienok, juo labiaus gyrė, tuo Reda pyko.
Ant galo prisakė jam, kad apie ją niekados neminavotų.
— Tiek dienų kelionėje buvote daike — tarė — jau ta mergina ne su vienu turėjo reikalą; tai ne pati tau, sūnui Redos... Džaukis, kad ją ėmė prie ugnies, norint nepražus; aš ja nenoriu rūpintis.
Tas vyrokas išduotas motinos, sujudino Margerį, kuris visą viltį joje padėjo; nutiko sykiu, ką Reda patėmijo ir suprato, kad jos valios nenori išpildint.
— Užmirški apie ją — tarė motina.
Nenorėdama apie tai kalbėt Reda, pradėjo apie Pilėnus.
— Mums nėra ką mislyt apie svodbą! — tarė toliaus — apie svodbą ir linksmę... Ne zobovai sugrįši į Valgučio pilį... Mes turime būt gatavi dieną ir naktį. Tai ne tų vokiečių drūtvietė, bet sarga ant rubėžiaus, kurioje negalima niekados spakainai užmigt nė nusirėdyt. Kryžiokai nuo seno tyko ant mus, o aš, vargična žmona, turiu užstot vietą tavo tėvo. Dabar kaleina tau, o man sėdėt prie verpsčio ir klausyt pasakų, norint jau verpt ir užmiršau. Ne laikas tau imti pačią.
Išmokai pas kryžiokus spasabo vyriško, dabar čia turėsi taip mokyt. Dėl to čia dievai tave atnešė; tam sėdėjai nevalioje, idant naudą apturėtum ir mus išmokytum. Jie tenai tavęs nesislėpė.
Margeris tylėjo smutnai sėdėdamas.
Ant tokios tai šnektos praėjo vakaras, kurį nesisekė jiem dviem. Reda nedavė daug šnekėt, ba nekentė jo maišytos kalbos.
Ant rytojaus ketino grįžt į Pilėnus, tuojau iš ryto.
Jos lova buvo paklota būdoje, Margeriui padarė kitą būdą, šalia motinos iš šakų. Kada įėjo vaikinas į savo būgą, sėdo ir mislijo; miegas neėmė. Motina jam iš mislios ne -išėjo, stovėjo jo mislioje kartu su Baniuta, kurios balsas paskutinis dar jo ausyse atliepė.
Liepta jam išsižadėt visados?... Ar turėjo klausyti?
Nežino, kas jo lauke Pilėnuose, negalėjo duot tame sau rodos. Baniutos norėjo kaniečnai209, o kad ir motina draustų, pastanavijo ant savo pastatyt. Ak, buvo vyru, kodėl pagal savo norą negalėtų elgtis.
Taip liūdėjo prie saviškės, kad vietos sau negalėjo surast.
Iškišo galvą iš būdos: žmonės aplinkui miegojo, ugnis sugeso. Naktis buvo tamsi, norint žvaigždėta. Mėnulis tekėjo vėlai.
Margeris išėjo iš būdos, kad pakvėpt grynesniu oru, ba būdoje traško. Tika buvo visoj pakalnėj, tiktai kaip kur lakštingalėlės čiulbėjo. Prie ąžuolo ir šventa ugnis buvo apgesus.. Tenai turėjo kur būt Baniuta, dabota vaideliotkų.
Ji tenai būdama jo liūdėjo taip, kaip jis jo; gal tikisi, kad ją išgelbės.
Nė vienas lietuvis nebūtų drįsęs atimti nuo altoriaus tos afieros. Vyrui už varsnų negalima buvo prisiartinti prie merginų, kurios ugnį dabojo. Perkūnas smerte tokius korojo.
Bet augintiniam kryžiokų nekėlė jokios baimės ir jų burtai.
Margeris karščiu apimtas, stojo ir yrėsi patika tiesiog ant šventos vietos.
Tenais Baniuta turi būt uždaryta! Tas vis buvo ant jo mislios. Ten ji yra.
Visi miegojo, ant pirštų sėlino.
Kada priėjo aukštą užtvarą, ieškojo spasabo, kad persigautų per tvorą, o nežinojo, ar tenai ras tą, kurios ieško, ar ne.
Sėlinėjo aplinkui. Vidui užtvaros, kada ausį pridėjo, girdėt buvo kvėpavymas iš miegančių kratinių, kurs jam nudavė, kad tai Baniuta tarpe randasi.
Jau du kartus buvo apėjęs užtvarą ir visur bandė padaryti skylę, kad tame apsidairęs paregėjo kelis žingsnius no savęs kokį tai šešėlį.
Taip perpyko, kad norėjo mestis ant persekiotojo. Prišoko jau ir tvėrė už peties, pažino Rimą.
Vaikinas, kada pabudo, nerado savo pono, ėjo ieškoti.
Nebuvo tai neprietelis, tiktai pagelba.
Mislios kaip žaibas lakstė po galvą Margerio...
Pristūmė Rimą prie aukštos užtvaros ir užšoko ant jo pečių. Tada stovėdamas ant jo pečių, galėjo matyt, kas užtvary darosi.
Būdose, kurios stovėjo kelios, gulėjo vaideliotkos.
Trys iš jų sėdėjo, nemiegojo, idant tais išvaduot, kas prie ugnies randasi. Šnabždėjo su savim patika ir nuolatos žiovavo nuvargę...
Vieno būdoje, patėmijo Margeris sėdinčią merginą, kuri nemiegojo iš geros valios.
Širdis jo prijautė, kad tai Baniuta. Žiūrėjo į ją ilgai stovėdamas ant pečiu Rimo, nežinojo, kas daros, — drebėjo kaip lapas, o kada tos trys mergos atidarė vartus ir išėjo, kad ugnį adgaivintų, Margeris su puse lūpų pašaukė vardė Baniutos.
Baniuta, kada išgirdo žinomą sau balsą, pašoko ir rankas į jį ištraukė.
— Baniuta! — pašaukė greitai — nebijok! Aš tave išliuosuosiu; bet prie ugnies neiki, norint vieną pagalį mest...
Negalėjo pabaigt... Trys mergos sugrįžo žiovaudamos ir patika dainuodamos, o galima buvo suprast, kad užsigėrę buvo pusėtinai.
Viena iš ų pamatė stovinčią Baniutą, bet Margerio jau nebuvo.
— O tu! Ko slankioji kaip slogutis naktinis? Ar neisi gult! Tau rodos, kad peršoksi per tą aukštą tvorą ir bėgsi pas savo jaunikį!!
Nusijuokė, kada tai pasakė.
— Jau ėsi Perkūniene! Niekas prie tavęs neprieis... Nesidžiauk su Kunigu... Dievaitis geresnis už jį. Eiki, mergel, gult!
Baniuta išsigandus nuėjo į savo būdą, atsigulė ant šieno, veidą užsidengė su žiūrsteliu ir graudžiai verkė; nes į širdį įžengė viltis, ba jis prižadėjo ją išliuosuot.