XII
Tą pačią naktį pašoko Margeris iš lovos, pabučiavo miegančią Baniutą ir pastovėjo užsimislijęs.
Išėjo iš stubos; senas Vižūnas sėdėjo ant slenksčio, pasirėmęs ant rankų.
Abudu nusiyrė toliaus į kiemą.
— Tuos šunis reikėjo pabaugint — tarė Margeris. Ar tu netėmijai, katram daikte apsistojo vadas?
Vižūnas su ranka parodė į šalį.
— Tenai bene randasi po žeme įeiga akmenim užversta?
Senis linktelėjo su galva, ir tarė:
— O kas iš to?
— Kada sumigs visi — tarė Margeris — bus galima gautis į jų abazą.
Tvėrė už kabančio kardo prie diržo.
— Reikia vadą nužudyt!
Vižūnas netikinčiai dirstelėjo į Margerį. Rodos akimis klausė, ar tai galima?
Margeris po valandėlės tarė:
— Aš jų būda pažinau, kalba moku... eisiu.
— Jūs?
— Aš — atsakė drąsiai — kažin, kaip susimaišys, tai gal pabėgs.
Senis su nuleista galva tylėjo.
— Gaila jūs — tarė — o kada jūs pražūsite, kas drūtvietę gins?
— O, tu! — atsakė trumpai Margeris, ranka dedamas ant jo petis. — Niekam žodžio nekalbėk! paminki...
Apsidairė aplinkui: buvo tamsu; abaze Križiokų buvo tika miegojo vysi; nieko ne buvo matyt.
Ėmė kardą iš makštis su pirštu, pažiūrėjo, ar aštrus; atsižiūrėjo į gryčią, kurioj miegojo Baniuta. Norėjo eiti atsisveikint; bet netikėjo sau, ar galėtų paskui eiti?
— Eikime, Vižūne — tarė.
Senis nuvedė prie skylės ir išleido Margerį iš drūtvietės.
Margeris leidosi po žeme tamsu keliu. Vižūnas likos ant sargos. Būtų verkęs, bet negalėjo.
Laukė ilgai, bet jam metais išsidavė.
Kad išgirdo baisų riksmą ir net puolė ant žemės. Abaze tūkstančiai balsų sušuko; rodos kad po kryžiokais žemė atsirado. Arkliai sužvigo, ginklai skaniojo, net dundėjo kaip bėgiojo į visas šalis.
Vižūnas pridėjęs prie žemės ausį klausė. Nebuvo girdėt pareinančio Margerio. Ne poilgam išgirdo, kad rodos kas atslenka. Senis nusigando vokiečių ir griebė su ranka už kardo. Kad štai pasirodė Margeris, su viltimis apibertas, atsikvėpė, puolė ant žemės šalia Vižūno.
Kada atsikvotėjo, senis jo paklausė, bet tas jau nieko neatsakė. Parodė į savo kardą, kad tat sausas ir nekruvinas — atsiduso.
Nė vieno neužmušė.
Tą pačią dieną užbėrė požeminį kelią.
Anksti iš ryto kėlės bačkas alaus dėl žmonių drūtvietės; nes dainuot nebuvo valia. Vieni prie sienų drūtvietės vektavo, o kiti su kruzeliais alų gėrė.
— Kartą žmogus turi numirti! — taip sau patika dainavo.
Margeris tai pas pačią eidavo, tai vėl ant pilies, kad pažiūrėt į abazą kryžiokų. Pažinojo kožną, norint iš tolo ir galėjo kožno vardus pasakyt; pažino juos iš eisenos ir drabužio, o ir iš jų arklių.
Tarp jų buvo ir gėri žmonės, bet dabar kožnas netikęs.
Išmetinėjo sau, kad neužmušė Bernardo; bet kad ir antrą kartą su juo pasitiktų, tai negalėtų to padaryt, ba vėl ranka sudrebėtų.
Sėdėdamas prie pačios, mislioje visus žudė, o kada į juos žiūrėjo, slobo226.
Kryžiokai, kaip tyčia, vilkino: kelias dienas gulėjo, nieko nepradėjo. Vieni giedojo šventas giesmes, kiti daineles linksmas. Žmonės drutvietėje norėjo užpult juos. Katras mato smertį akyse, tas nori greitai gyvastį pabaigt.
— Jie mus nori badu paimti! — tarė Vižūnas — reikia čėdyt maistą, o jeigu Didis Kunigas (Kęstutis) ateis į pagelbą ir iš užpakalio užklups?
Križiokai vežiojo sausas šakas ir smalą.
Vieną dieną prie pastatyto naujai kryžiaus apstojo aplinkui. Buvo matyt prie jo altorius. Tėvas Antoniušas mišias laikė. Margeris stovėdamas ant bokšto, jau norėjo kepurę nusiimti pagal senovės papratimą, bet vėl su piktumu užsismaukė net ant ausų.
Išgirdo balsą giesmės, kurios balsą gerai pažinojo ir ne vieną kartą bažnyčioje giedojo.
Išgirdo nuo žemės Baniutos dainelę.
Abi giesmės maišėsi jo širdyje, sukando dantis ir nuėjo nuo bokšto žemyn.
— Vyrai, ant pilies! — pašaukė.
Nesimilijo: Kryžiokai pradėjo šturmavot.
Aplinkui apsiaubė drūtvietę, kaip gyvu lenciūgu.
Ėjo dainuodami. Vieni nešė ant galvų sausas šakas, kiti ugnį, ir ne kurie buvo su kirviais.
Kas gyvas drūtvietėje ėmėsi prie darbo. Moterys nešė vandenį su kubilaičiais, vyrai akmenis, silpnesni tvėrėsi už saidoku227.
Vižūnas prisakė, kad kožnas tylėtų. Ne vienas neturėjo pradėt pakolei kryžiokai nepradės.
Tuojaus prie sienos girdėjo, kaip metė pagalius, dūmai pasirodė. Tuojaus nuo viršaus pradėjo byrėt akmenys kaip lietūs, o ant ugnies vanduo piltis. Valandėlę vokiečiai susilaikė; keli su riksmu nusirito.
Kiti šaukė, kad šturmavot ir vėl pradėjo spaustis.
Buvo tai pirma diena užpuolimo, bet iš karto smarkiai puolė, ba net iš dviejų pusių.
Maršalka stovėdamas iš tolo ant kalnelio su Brandeburčiku, su galva palingavęs tarė:
— Ne taip greitai juos įgalėsime.
Pradėjo laidyti ugnį, kuodus pakulų smaluotus.
Mislijo, kad užsiims trobas dovanai: ugnis kieto medžio nesiėmė.
Bet ir lietuvninkų strėlės ne daug jiems gelavo: ba buvo į geležį pasirėdę, akmenis navet atsimušė nuo jų.
Sienos, taipogi nedegė, ba buvo su moliu aplipintos. Ugnis sukurta, nesiėmė.
Užpuola tęsėsi iki pietų, saulė pradėjo kaitint, kryžiokų vaiskas pradėjo bėgt į Nemuną vandenį lakt, vyriausybė nuėjo į gryčias, o likę atsitraukė ir sugulė ant žemės.
Nieko nepadare.
Susirinko į Maršalkos būstinę svečiai. Vieniems norėjosi juoktis, kiti piko.
— Paimti paimsime — atsiliepė Kumtoras, kad ta šuninė būda mums geluoja, nes kaip ilgai čia stovėsime, tai negaliu pasakyt. Gal taip ilgai stovėsime ir tik vargo turėsime, kad neapsimokės ir jokios naudos neapturėsime.
— Kaip tai?! — sušuko Maršalka. — Ar tu nužinai, kad tai yra raktas Lietuvos, o kada paimsime, tai lietuviai taip pabūgs, kad be muštinių pasiduos.
Darykite rodą, idant kuo greičiausiai paimt! — tarė senas Zygfridas. — Ateis laikas lietingas, tada su ugnim nieko neveiksime, o su šturmu imti — daug iš mūsiškių pražus!
Nemūra atsiliepė, kad jie gerų ginklų neturi, o ir ką tury, tai nedaug, per ką nereikia bijoti suvis. Didelis skaičius ir negali būt, ba matyt ant drūtvietės, kad savyje talpint negali.
Bernardas, pašalije sededamas, tilėjo.
— Broli Bernardai — tarė Maršalka. — Tas tavo augintinis, jeigu jis nedavadžioje, tai turi rastis toj gūžtoj. Ta, kad mes galėtumėm parsikviest pas save, o pašnekėt su juo, idant pasiduotų, tai jam gyvastį dovanotumėm.
Zygfridas nusijuokė ir tarė:
— Aš pirmas liepčiau jį pakart. — Nes ko tai prižadėt galima, tiktai neištesėt, ba žodis duotas pagoniui neturi svarbumo. O vėl, buvo apkrikštytas, Tėvas Antoniušas išspaviedos, o paskui ant šakos. Dūšią išgelbėsime; tai svarbiausia.
Bernardas pakilo nuo kelmelio, ant kurio sėdėjo, bet nieko neatsakė.
— Broli Bernarde — paantrino Maršalka — kodėl nieko nesakai. Daug gyvasties užčėdintumėm.
— Galite bandyt — atsakė Bernardas — bet netikiu, idant jie pristotų. Nieko nemačys.
Bernardas nuėjo su balta karūna ir žalia šaka, kareivis prisiartino prie pilies, trūbindamas šaukė lietuviškai...
— Ar girdite!! Noriu su jumis kalbėt!
Kryžiokas stovėjo ir aukštyn žiūrėjo, laukdamas.
Niekas nepasirodė ir atsakymo negavo. Bernardas su kitu kryžioku jojo aplinkui tuščiai. Pasirodė ant galo aukštai prie tvoros Margeris su kardu rankoje.
Stojo priešais save.
Margeris ir Bernardas pasimieravo akimis. Margeris tylėjo.
— Pažįsti mūsų galybę — tarė Bernardas, žiūrėdamas aukštyn, — matote visi, kad esate apsiaubti aplinkui. Gaila man jūs; galite išlikt gyvais visi. Ant tuščio ginsitės.
Margeris truktelėjo pečiais ir tarė stačiai:
— Aš čia atėjau pas saviškius, idant su jais pražūt, o ne be jų gelbėtis.
— Esi krikščionis, ir nori galėtis su krikščioniais — tarė Bernardas.
— Aš jau nesmu krikščioniu! — pašaukė Margeris.
Tie žodžiai kryžiokams lūpas uždarė.
— Na, tai visi pražūsit — pašaukė Bernardas — nė vienas ne išeis gyvas.
— Mes visi esame gatavi! — atsake rūsčiai Margeris — nes kad ir pražūsime, tai ne iš jūsų rankų.
— Maršalka tau gyvastį dovanos! — pašaukė Bernardas.
Margeris piktai nusjuokė.
— Būki sveikas, Bernarde! — pašaukė. — Ne gerai būtumėte užauginę, idant savo brolius į nagus dėl jūs paduočiau; buk sveikas Bernarde.
Užpakalyje Margerio jau žmonės purijo, girdėdami vokišką kalbą.
— Kam čia tų prakeiktų šunų pasakos klusytis? Muštis ir numirti!
Ir Vižūnas rugojo Margerį:
— Kam kalbi su jais?
Kiti šaukė, idant į kryžiokus šautų.
— Nieko nuo jų nereikalaujame! Muštis, muštis ir pražūt.
Margeris atsitraukė nuo sienos drūtvietės. Davė ženklą su ranka, idant žmonės bėgtų prie sienų drūtvietės. Pradžia muštinių uždegė kraują kožname. Juo matė, kad neapsigins, tuo labiaus nepasidavė.
— Vyrai nepasiduokime. Ginkimės ir žūkime.
Visus apėmė kokia tai dvasia, vaikus, moteris ir senius. Kožnas griebė, ką galėjo pakelt ir norėjo bėgt ant neprietelio...
— Drūtvietėje dabar pasidarė krutėjimas ir riksmai, kurie iš tolo buvo girdėt.
Kada Bernardas sugrįžo, roda vainos, kuri jau žinojo, kad su niekuo sugrįžta, jau pastanavijo, ką padaryt su drūtviete.
O kad daugiaus buvo kryžiokų, kaip reikėjo, pastanavijo Didis Kumtoras, idant mainitųsi vaiskas ir be paliovos užpuldinėtų.
Dieną ir naktį ketino šturmavot. Kirsti sienas ir mėtyt ugnį iš visų šalių.
Tikėjosi tokiu spasabu greičiaus galą padaryt.
Prisakė ir šilas vokiškas padalino į dvi dalis, tuojaus mėtėsi prie sienų.
Lietuvninkai neapsileido, lygiais statėsi. Vokiečiai norėjo parodyt, kad jie ilgai negalės laikytis.
Kada kryžiokai persimainė, lietuvninkai prisileido suvis arti sienos ir sykiu pradėjo rist ant galvų kryžiokų didelius akmenis ir kaladas.
Kryžiokai nesitraukė, ba stovėjo vyriausybė ne per toli. Kryžiokų krūvos lavonų gulėjo, vienok kabinosi. Baisi muštinė prasidėjo.
Kryžiokams rodėsi, kad kaip iš visų šalių užklups, tai lietuvių tiek neužteks, o čia pamatė, kad kaip skruzdyno pilna.
Baisi ta vaina pradėta apie pietus, traukėsi iki nakties. Iš abiejų šalių puolė ne mažai žmonių. Pilėnuose, rodos stebuklingu spasabu svietas dauginosi. Kožnoj vietoj kur tik reikėjo buvo pilna.
Vėl persimainė kryžiokai, nauji vėl mėtėsi kaip padūkę.
Kolėčinti228 nuėjo aprišti ronas, negyvėlius nutraukė į pašalį; naktis užėjo. Sukūreno ugnis visoj pakalnėj. Muštinė nepasiliovė.
Vižūnas vienoj šalyje, Margeris kitoj šalyje davadžiojo.
Senis gavo į krūtinė dvi strėles, kurias su mėsom ištraukė, o ronas su moliu užlipino. Margeris buvo ronytas į galvą ir petį.
Baniuta stovėjo šalia jo su paklode, nuo kurios plėšė skareles ronas aprišti, pabalus, dantis sukandus, o kaip kada tvėrė akmenį ir vos galėdama rito ant galvų kryžiokų.
Reda viduryje kiemo, girdė žmones alum, ir varė prie sienų drūtvietės.
Būt ėjus ir ji pati, nes pritilpt negalėjo, kad ir negyvėlis negalėjo parpult, taip buvo susispaudę, o gyviems buvo gerai; ba už lavonų stovėdami išsisaugojo ne vienos strėlės.
Negirdėjo giedant gaidžių, nebuvo laiko pažiūrėt į žvaigždes, pakolei neužžibėjo aušrinė.
Užpuola nepasiliovė.
Užtrūbijo ant atmainos. Užstojo kiti.
Vyresnieji vakar stovėjo iš tolo, šiandien ir jie įsimaišė ir ėjo drauge su kitais.
Iki to laiko nieko nepadarė.
Pradėjo dienytis.
Niekas nepersimainė, tiktai iš abiejų šalių augo akvata.
Vižūnas, kuris stovėjo ant aukštumos žiūrėjo nusiminęs aplinkui, balo ir pradėjo bijot. Kryžiokai apspitę stovėjo apie drūtvietę, bet sienos ir balkai pradėjo braškėt aplinkui ir išrėdė, kad neužilgo grius.
Daugeliuose vietose kryžiokai su kirviais pakirto stulpus, keliose vietose apdaužė molius ir ugnį užkūreno, kuri pamažu gruzdėjo. Senis jau jautė, kad neužilgo kryžiokai įpuls į drūtvietę.
Tai buvo pirmutinė tvora, bet radosi dar viena, arčiau drūtvietės ir drūtesnė už pirmutinę.
Pirmutinės nebuvo galima apginti.
Pavakare, kada Kryžiokai persimainė, o pradėjo spaust sieną, ta virto ir Kryžiokai stūmėsi į vidų.
Akimierkoj mėtėsi lietuvninkai ant kryžiokų su kirviais ir bardyšiais ir trumpam laike padėjo jų kelis desetkus.
Vižūnas davė ženklą, idant visi skubintų už kitos užtvaros.
Muštinės turėjo būt valandoje pertrauktos.
Maršalka, kuris žiūrėjo į tai, pats nubėgo ant mūrų, idant užsiimtų tam sumišime ir kad galėtų įsmukt į vidurį paskui bėgančius lietuvninkus. Nes per negyvėlius ir degančius balkius, negalėjo perbėgt, ir pakolei kryžiokai pribėgo prie sienų, jau vartai buvo uždaryti ir užversti akmenimis.
Vokiečių labai daug puolė, kad jie patys tuo netikėjo.
Kryžiokai da labiaus užsidegė rūstybe ant lietuvninkų, kurie taip labai gynėsi.
Maršalka, nieko nežiūrėdamas, šaukė ir ragino, idant tuojaus užpuolinėt ir neduot pagonams apsimislyt.
Naktis tuom laik užėjo.
Vyduryje drūtvietės baisybė dėjosi. Žmonės buvo persimainę, taip, kad rodos neturi pilnos išminties. Vieni dainavo, verkdami, kiti juokėsi; visi kaip be proto. Veidai buvo persimainę, smerties nebijojo.
Tie, ką gulėjo ronyti, kaip galėdami silijosi atsikelt, kad muštų kryžioką; kruvio ir nejuto, kad už valandėlės pabaigs gyvastį.
Tie, kurie niekados nemėgo dainuot, dabar dainavo ir drąsiai stojo pirmi.
Vyrai, moterys, vaikai — visi stojo apgyinime. Kokia tai linksmybė ir rūstybė visus apėmė.
Tėvai žiūrėjo be ašarų ant užmuštų sūnu; motinos užmiršo apie savo vaikus.
Viduryje kruvinas stovėjo su kardu rankoje Margeris. Už jo stovėjo motina, kaip kitados, vyriškai pasirėdžius; šalia Baniuta su pabruviais ant galvos, o ant baltų marškinių raudonavo plėmai229 kraujo, veidas jos buvo rūstus.
Vižūnas su ranka malšino kraują, bėgantį iš savo ronų, yrėsi prie sienos drūtvietės.
Žmonės paskui jį, o kiti pirma yrėsi prie sienų drūtvietės su riksmu ir trukšmu. Margeris mostelėjo, idant susilaikytų.
— Da viena diena, o gal dvi — šaukė — ir tas sienas išvers. — Taip visi rėkė.
— Nes gyvų nepaims ir lobių negaus.
Parodė su ranka į vidurį kiemo.
— Kraukite laužą, laužą, tegul būna parengtas. Viską sudeginsim, nė skudurėlio nepaliksime, o kas liks gyvas, dabaigsime patys. Tegul randa lavonus ir pelenus.
Susisuko visi vienu įtaisu, kad taip.
Vižūno veidas išsipagadijo; iškėlė ranką ir pasmaukė:
— Vyrai ant vokiečių! Bobos ir vaikai ruoškite laužą!
Baniuta dirstelėjo su puikybe ant Margerio, griebė už kaklo ir pabučiavo.
Norėjo bėgti su kitais, bet Reda ją sulaike už rankos.
— Mudvi turime čia būt! Vandenį nešiot ir ronas raišiot!
Nes jau per triukšmą, negalima buvo nieko girdėt. Už sienos buvo girdėta giesmė kryžiokų, o čia, viduj, daina ir riksmas lietuvių.
Vokiečiai kabinosi ant sienų drūtvietės ir krito atgalios — žemyn nuo kucių, balkių ir akmenų.
Ant valandėlės sustojo, paskui vėla pradėjo.
Tame jau ant vidurio kiemo stovėjo sukrautas, didelis laužas. Moterys ir vaikai, ardė gryčias ir krovė į vieną krūvą.
Silpni gavo drūtumą. Moterys didžiausius balkius vilko.
Stebuklingu spasabu likos sukrautas didelis laužas.
Toliau pradėjo viską vilkt, kas ką turėjo: drabužius, ginklus, maistą, auksa, sidabrą, gintarą, skrandas ir vis ant laužo mėtė.
Juokėsi, žiūrėdami ant to viso turto, kurį ketino degt, idant neprieteliams netektų. Vaikai šokinėjo apie juos. Moterys, traukė nuo savęs karolius ir geresnius rūbus ir vis metė ant laužo.
Baniuta išnyko, nubėgo į būstinę, kurios tiktai viena siena stovėjo. Čia nebuvo kur pasislėpt. Skylę, kuria kelias po žeme ėjo, durys buvo išlaužtos, buvo atvira .
Sėdėjo ant trepų, rymodama mislijo.
— Jis man prisiekė ant saulės ir mėnulo — dalaikys. Jis man neduos į rankas neprietelių įsmukt, ant baisių gėdlyvų mūkų. Nes jo kardas atšięs; gal neturės su kuo.
Sudrebėjo. Išbėgo iš kavonės ir pamatė kardą Valgučio stovintį pašalyje, tą pagriebė, pabučiavo ir sopulingu džiaugsmu nubėgo.
Sudrebėjo. Išbėgo iš kavonės ir pamatė kardą Valgučio stovintį pašalyje tą pagriebė, pabučiavo sopulingu džiaugsmu, pabėgo.
Suieškojo būdę230 ir pradėjo galąsti,ba ne tiek buvo atšipęs, kiek aprūdijęs ir kruvinas. Po valandėlės žybėjo ardas, kad galėjo savo veidą pamatyt.
Pabučiavo kardą ir užgiedojo liūdną dainelę:
Mirsiu! Jauna kvietkele,
Nuo visų mylima martele;
Nieko nenorėjau,
Visko turėjau.
Mirsiu! Šalia mieliausio,
Savo Margerio brangiausio!
Dėl tų šunų čia pateksiu,
Vėlyt ant laužo sudegsiu.
Ašara užpuolė ant kardo, greitai Baniuta nušluostė, pastatė kamputyje ir pati išbėgo.
Margelis vedė žmones; pasėmė su vienu kruceliu vandenio, su kitu midaus ir skubina paskui jį.
Kryžiokai įsijušinę giedojo kokią tai žalabną giesmę ir visa galybe mėtėsi ant sienų.
Su triukšmu ir riksmu lietuviai juos sūmė nuo sienų; o katras iš kryžiokų nupuolė baisiai rėkė.
Vėl pradėjo kryžiokai ugnį laidyt. Puolė į vidurį drūtvietės, bet į tai niekas nežiūrėjo. Keli kuodai smaluoti puolė į tarpubalkį bokšto.
Vižūnas ir Margeris neturėjo laiko apsidairyt; sienos pradėjo degt. Iš pradžios, rodos, ugnis užges, vienok pamaūu. Iš viršaus bokšto nedegė, bet ne poilgam davėsi girdėt viduje bokšto braškėjimas ir ugnis pradėjo per plyšius rodytis.
Pradėjo dienytis, kryžiokai nenustojo šturmuoti.
Antra siena drūtvietės buvo drūtesnė, bet ir ta pradėjo lenktis į lauką, ba kryžiokai su kirviais kirto, ir ugnim degino. Lietuvninkai pylė vandenį, kur tik ugnis pasirodė; metė paskutinius akmenis ant kryžiokų, pamatus iš po trobų. Kad jau neturėjo ką mest, metė negyvėlius.
Tas riksmas, triukšmas ir drąsa lietuvninkų pervėrė Maršalką, kad net iš baimės drebėjo.
Vokiečiams, kurie kabinosi ant sienų, širdis paliovė mušt. Visi nusiminė matydami drąsą lietuviuose. Bet sarmata buvo atsitraukt.
Per visą dieną nepasiliovė kryžiokai.
Bokštas usiėmęs visas, ilgai degė, o galiausiai griuvo su triukšmu žemyn, net kibirkščių pilnos kruvos pribiro.
Drūtvietėje visi suriko...
Vižūnas apsidairė.
— Na, tai vyrai, turėsime ir ugnies laužui uždegt — pašaukė.
Netėmijo, kad jau laužas pradėjo degt no kibirkščių.
— Margeris mušėsi. Prakaitas ir kraujas bėgo nuo jo kaktos. Nuo aukštos kaladės, ant kurios stovėjo, dairėsi į šalis.
— Laikas buvo pasiliaut, o pjuvinę pradėt!
Ant dangaus pradėjo rodytis žvaigždės, rodos, kad dievaičiai siuntė savo sviedkus.
Vižūnas kalbėjo patika:
— Mūsų prosenių dvasios nužengė, idant mus pas save paimtų!
— Laikas pasiskubint!
Jau pradėjo gerai dienytis.
Siena nepoilgam ketino virst. Žmonės suvis ilso; negyvėlių krūvos gulėjo.
Moterys sustoję į ratą, giedojo raudą.
Laužas, rodos iš valios dievų pradėjo pamažu degti.
Aušrinė, kaip deimantas pradėjo blizgėt ant dangaus.
Vižūnas ir Margeris dirstelėjo į save.
Tie, kurie mušėsi, ant duoto ženklo atstojo nuo sienų drūtvietės, ėjo spakainai prie laužo. Vyžūnas pirmiausia, Margeris paskutinis.
Moterys giedėjo raudą.
Praspindėjo, ko svietas niekados neregėjo nė neregės niekados.
Broliai lietuvninkai pradėjo bučiuotis. Vienas atsidengė krūtinę, o kitas perdūrė su kardu. Tėvai verkdami žudė savo vaikus ir ant laužo metė. Virai savo moteris žudė, kurios jiems ant kaklo užsikabinę bučiavo.
Nė vienas ne vaitojo ir nebuvo girdėt riksmo, nė verksmo.
Negyvėlių gulėjo daugybė apie laužą. Margeris su kardu rankoje stovėjo ir žiūrėjo. Akimis ieškojo Baniutos.
Jie sėdėjo kavonėje ir kardą bučiavo, ašaras liejo ir laukė.
— Prisiekė man ant saulės ir mėnulo: prisiegos dalaikys.
Vižūnas klausė, ar sienos griūva.
— Skubinkitės — šaukė — skubinkitės! Katras nenorite pražūt nuo tu rakalų kardo. Šienos braška. Tuojaus įsmuks; tegul mūs gyvų neranda.
Kas da buvo gyvas, metė į liepsnas savo gėrybes, ir kitų kūnus, ir įstatęs krūtinę arba kaklą kitam, idant atimtų gyvastį. Rūpestis apėmė paskutinius. Kruvini, patys sau kardus mušė į krūtinę ir puolė.
Reda pabučiavo savo sūnų; nebuvo kam jos nužudyt.
Vižūnui ranka drebėjo.
— Negaliu! — tarė.
Užsidėjo skepetą ant akių ir drąsiu žingsniu įėjo į ugnį.
Apėmė ją liepsna; sėdo ant degančių pagalių, užsiėmė rankomis veidą ir tuojau pargriuvo.
Kas sykį labiaus giesmė kryžiokų buvo girdėta.
Vižūnas ir Margeris likos tiktai du vienu.
Senis pasikloniojo Margeriui iki pačių kojų. Kaleina atėjo ant jo. Margeris, turėjo pasilikt pats vienas ir save nužudyt
Margeriui ranka sudrebėjo, nenorėjo but žudytoju seno žmogaus.
Vižūnas galą kardo atrėmė į krūtinę ir metėsi ant žemės. Pabaigė...
Kur Baniuta?
Pakilo nuo žemės ir bėgdama tiesiog prie Margerio rankas ištraukė.
— Mudu du likome! — uždainavo — eiki čia pas mane!
Jis dairėsi, rodos, nenorėjo numirti. Per negyvėlius ėjo pie jos.
— Baniuta! Dar jų čia nėra! — pašaukė griausmingu balsu.
Prisiartino prie jos. Apėmė jo jį į glėbį ir galvą atrėmė į jo krūtinę.
— Žiūrėk — tarė — parengiau aštrų kardą. Ak, čia prisiekei!!
Margeris klausė.
Laužas piškėjo, spirgėjo kūnai lietuvių, už sienos kas kartą didinosi balsas šunų kryžiokų.
Margeris žiūrėjo į ta šalį, norėjo savo mylimą mierint paskutinį kartą prispaust prie širdies, bet jau nebuvo laiko, ba jau kryžiokai pradėjo į vidurį įsigriebt.
Su triukšmu liko vartai išversti ir štai pasirodė balti ploščiai ant kiemo.
Pirmutinis, kuris pasirodį ant kiemo, buvo Bernardas. Kas galėjo žinot, gal norėjo savo augintinį išgelbėt.
Baniuta karodama ant kaklo Margerio, atidengė savo baltą krūtinę.
— Mano brangiausias! Jau laikas...
Akimierkoj Baniuta pabaigė gyvenimą. Vos ištraukė Margeris kardą iš krūtinės savo mylimos, štai prisiartino Bernardas, Margeris tuo pačiu kardu pervėrė pats save ir puolė neišduodamas nė žodžio.
Grūdosi kryžiokai.
Regėjimas, kuris jums persistatė, ypač įdūkumas ilgos vainos, girtus ir įdūkusius pervėrė. Visi sustojo vos į kiemą įėjus, rodos, kad kokia nematoma galybė juos sulaikė.
Bernardas matė, kaip Margeris, atsisveikinęs su pačia, pirma ją, o paskui save kardu pervėrė.
Buvo Margeris paskutiniu gyventojų drūtvietės Pilėnų.
Visi kone ant didelio laužo spirgėjo, podraugiai visa drūtvietė, namai ir viskas.
Maršalka, kada įjojo su Brandeburčiku grafu Nemūru ir paskui juos visa vyriausybė, nebyliais pastojo, ba vos spėjošjoti per vartus, sustojo.
Dairės į save, savo akims netikėjo. Tiems, kurie ruošėsi lietuvninkus mušti, širdis persimainė.
Visi stojo bekalbiai.
Stovėjo kaip stulpai, žiūrėdami į negyvėlius ir save.
Bernardas paėjo kelis žingsnius ir pasilenkė ties kūnu Margerio. Pridėjo ranką prie sukruvintos krūtinės, buvo atšalus ir sustingus. Lūpos jo rodos šnabždėjo maldą.
— Iš tiesų — atsiliepė Brandeburčikas — ar tai reikalinga buvo tokią kelionė padaryt ir baisų abrozą pamatyt, kurio nepadabna užmiršti iki gyvenimo pabaigos.
— O ant galaisiai... Ko čia gailaut? Šitai padarė kaip laukiniai.
Maršalka mislijo, o po valandėlės tarė:
— Matai, mano kunigaikšti, su kuo kryžiokai turi galėtis. Su tais, kurie savo gyvasties negailauja, vėlyt numirt, o ne pasiduot, baisūs žmonės, ar gal ne? Už tai visi turite mums pamačyt, ba kad ir esame galingi, vienok tų laukių nugalėt negalime.
Senas Zygfridas pirmas atsikvotėjo ir pradėjo būt linksmas.
— Gerai padarė, kad patis nusižudė — tarė — o taip turėtumėm darbo.
Nusėdo nuo arklio, mislijo, kad ir kiti tą padarys, bet nė vienas nedrįso. Laikydamas arklį už pavadžio ėjo tarp negyvėlių. Ne per toli rado kūną Baniutos, gulėjo aukštyn veidu, atviromis akimis kaip stiklais žiūrėjo į kitą svietą.
Zygfridas stojo prie kūno ir tarė.
— Ne, štai ir tarnaitė Gmundos! Dėl Dievo, ir ta čią atsirado! Taip, augintinis Bernardo pasiėmė su savim, kad nebūtų jam nuobodu keliaut.
Juokams ir šydijimams čia vietos nebuvo ir niekas nepritarė Zygfridui, norint gan ilgai dantis rodė.
Paskui paėjęs toliau, tarė sau po nosim: „Prakeikti žalčiai! Ne tik kad patys nusižudė, bet ir savo turtus, kokius tik turėjo, sudegino.
Visi, kurie tiktai įėjo į drūtvietę, persiėmė dideliai231, dyvidamiesi smarkumu lietuvninkų.
Kada visi tylėjo Zygfridas dirstelėjo į abazą.
— Na ką, mano brangūs — tarė — kepsnies turime iš pagoniškų kūnų, renkimės valgyti.
Ir sėdo vėl ant arklio, jojo per vartus, o paskui jį Maršalka Didis Kumtoras. Išjojo paskui jį.
Pilėnai dar degė.
Kada jau visi. Pilėnus apleido ir tiktai ugnis tenai rūkė, iš po žemės iškišo galva. Buvo tai galva Švento.
Visi pražuvo, tiktai ji viena neišdrįso mirti.
Kryžiokai godū kraujo lietuvių,
Surengė daugelį visokių kareivių,
Traukė su vilčia, kad daugelį naudos,
Ir kad be gaišaties Lietuvą kapos.
Bet ne taip ėjo, kaip jie norėjo,
Kada lietuvninkų drūtį paregėjo,
Norint nedidelė kuopelė buvo,
Ne vienas kryžiokas nuo jų pražuvo.
Laikėsi drūčiai lietuviai,
Ko nesitikėjo vokiečiai kareiviai.
Buū maž atstoję, nes sarmata buvo,
Ba jau jų vyrų daugelis pražuvo.
Tada įpykę vokiečiai siuto;
Kad silos alpsta lietuvių pajuto;
Iš visų įalių pilį apstojo,
Kad ir jie žuvo, bet neatbojo232.
Kada atėjo pabaigos valanda.
Tarp lietuvių pasklido ta ganda:
Kad kryžiokams nieks nepasiduotų,
Vėlyt, kad smertį vienas kitam užduotų.
Vienas kitam krūtinę atstatė,
Ir nebijojo, kad ir smertį matė:
Žudė vyrs pačią, kūdikius motina
Ant laužo metė, ugnim gaišino.
Drąsus Margeris, kada viens stovėjo,
Dairėsi aplinkui — mylimos neregėjo,
Kad štai atbėga tiesiog prie jojo.
Ir drąsiai šalia jo atsistojo.
Krūtinę atstatė, drąsiai stovėjo,
Ba jau kryžiokus ne pertol233 regėjo;
Į baltą krūtį kardą paskandino,
Ir su tuo pačiu save nužudino.
Przypisy:
1. stalyčia (lenk.) — sostinė. [przypis edytorski]
2. dzvanyti (lenk.) — skambėti. [przypis edytorski]
3. drūtvietė — įtvirtinta vieta. [przypis edytorski]
4. pečiūra — įdubimas, skylė krosnies šone smulkiems daiktams pasidėti. [przypis edytorski]
5. striūkas — medžio gabalas. [przypis edytorski]
6. lenciūgas (lenk.) — grandinė [przypis edytorski]
7. smutna (brus., lenk.) — liūdna. [przypis edytorski]
8. gyvastis — gyvybė. [przypis edytorski]
9. zokonas (lenk.) — ordinas. [przypis edytorski]
10. pabažnas (lenk.) — dievobaimingas, pamaldus. [przypis edytorski]
11. asaba (lenk.) — asmuo. [przypis edytorski]
12. byle kaip (lenk.) — bet kaip, nerūpestingai. [przypis edytorski]
13. tėmyti (brus.) — atidžiai žiūrėti, sekti. [przypis edytorski]
14. špitolninkas (lenk.) — čia: bažnyčios tarnas. [przypis edytorski]
15. ylas — yla. [przypis edytorski]
16. užsimislijęs — susimąstęs. [przypis edytorski]
17. striokas (brus.) — baimė. [przypis edytorski]
18. užpuola — čia: užpuolimas. [przypis edytorski]
19. aptieka (lenk.) — apteka. [przypis edytorski]
20. vaktuoti — ginti nuo priešų. [przypis edytorski]
21. esmu — sena forma ž. esu. [przypis edytorski]
22. potam (lenk.) — vėliau, po to. [przypis edytorski]
23. spasabas (lenk.) — būdas. [przypis edytorski]
24. dasiprotėti — suprasti. [przypis edytorski]
25. kiba (lenk.) — nebent. [przypis edytorski]
26. spakainas (brus., lenk.) — ramus. [przypis edytorski]
27. dūšia (brus.) — siela. [przypis edytorski]
28. loska (lenk.) — malonė. [przypis edytorski]
29. nusidyvijo — nusistebėjo. [przypis edytorski]
30. škadyti (lenk.) — kenkti. [przypis edytorski]
31. bliūdas (brus.) — indas. [przypis edytorski]
32. kubka (brus., lenk.) — puodelis. [przypis edytorski]
33. drūtai — smarkiai, stipriai. [przypis edytorski]
34. petingas — plačių pečių. [przypis edytorski]
35. pašenovonė (lenk.) — pagarba. [przypis edytorski]
36. storavojosi (lenk.) — stengėsi. [przypis edytorski]
37. prieteliškai — draugiškai. [przypis edytorski]
38. drūtas — stiprus. [przypis edytorski]
39. patrotyt (brus.) — pamesti. [przypis edytorski]
40. akvata (lenk.) — noras, ūpas. [przypis edytorski]
41. išdavinojo — sen.: išdavė. [przypis edytorski]
42. akvata (brus.) — noras. [przypis edytorski]
43. stuba — gyvenamasis namas. [przypis edytorski]
44. skūrinis (lenk.) — iš odos, odinis. [przypis edytorski]
45. siratukas (lenk.) — našlaitis, našlaitėlis. [przypis edytorski]
46. vaktoti — saugoti, rūpintis. [przypis edytorski]
47. rakalis — netikėlis. [przypis edytorski]
48. nešiotė — vakų auklė. [przypis edytorski]
49. strielčius (brus.) — medžiotojas. [przypis edytorski]
50. vaideliotas — senovės prūsų ir lietuvių pagonių vyresnysis dvasininkas, žynys. [przypis edytorski]
51. davadžioti (lenk.) — valdyti kažką. [przypis edytorski]
52. staldas — trobesys gyvuliams laikyti, tvartas. [przypis edytorski]
53. vajavoti (lenk.) — kariauti. [przypis edytorski]
54. provyti (lenk.) — čia: teigti, sakyti. [przypis edytorski]
55. nepamačijos — nepadėjo. [przypis edytorski]
56. mučyti (brus.) — kankinti. [przypis edytorski]
57. kloniotis (sl.) — lenktis. [przypis edytorski]
58. tikai — tiktai. [przypis edytorski]
59. adina (brus.) — valanda. [przypis edytorski]
60. išbudavotas (lenk.) — pastatytas. [przypis edytorski]
61. budynkas (lenk.) — pastatas. [przypis edytorski]
62. sklepas (lenk.) — rūsys. [przypis edytorski]
63. roda (lenk.) — patarimas. [przypis edytorski]
64. petingas — kuris plačių pečių. [przypis edytorski]
65. prigulėti (lenk.) — priklausyti. [przypis edytorski]
66. sviedikas (lenk.) — liudininkas. [przypis edytorski]
67. painės — keblumai. [przypis edytorski]
68. neakvatnai (lenk.) — nenoriai. [przypis edytorski]
69. kas jau stojosi (lenk.) — kas jau atsitiko. [przypis edytorski]
70. pakara (lenk.) — nuolankumas. [przypis edytorski]
71. pašenavonė (lenk.) — pagarba. [przypis edytorski]
72. apsieiti (sl.) — pasielgti. [przypis edytorski]
73. šenavot (lenk.) — gerbti. [przypis edytorski]
74. afieravoti (lenk.) — aukoti, čia: siūlyti. [przypis edytorski]
75. akvatininkas (lenk.) — savanoris. [przypis edytorski]
76. stuba — suvalkiečių gyvenamasis namas. [przypis edytorski]
77. kiba (lenk.) — tikriausiai. [przypis edytorski]
78. gyvenimas — čia: gyvenamasis kambarys, troba. [przypis edytorski]
79. storotis (lenk.) — stengtis. [przypis edytorski]
80. kitrybė (lenk.) — gudrumas. [przypis edytorski]
81. išsiveryti (lenk.) – viską išsipasakoti, atskleisti. [przypis edytorski]
82. kutriai (lenk.) — gudriai. [przypis edytorski]
83. paantrino — pakartojo. [przypis edytorski]
84. vajavojantis (lenk.) — kovojantis. [przypis edytorski]
85. ronytas (lenk.) — sužeistas. [przypis edytorski]
86. šidyti (lenk.) — tyčiotis. [przypis edytorski]
87. smakas (lenk.) — slibinas. [przypis edytorski]
88. razbaininkas (lenk.) — plėšikas, žmogžudys. [przypis edytorski]
89. puščia (sl.) — dykuma. [przypis edytorski]
90. Chrystusas (lenk.) — Kristus. [przypis edytorski]
91. lencūgas (lenk.) — grandis. [przypis edytorski]
92. locnas (lenk.) — nuosavas. [przypis edytorski]
93. valnysta (lenk.) — laisvė. [przypis edytorski]
94. skabrus (tarm.) — vikrus, apsukrus. [przypis edytorski]
95. pavožoti (sl.) — gerbti. [przypis edytorski]
96. perškadyti (lenk.) — trukdyti. [przypis edytorski]
97. tika (sl.) — tylu. [przypis edytorski]
98. apie — čia: aplink. [przypis edytorski]
99. tėmyti — atidžiai žiūrėti. [przypis edytorski]
100. kucius (vok.) — lazda, pagalys. [przypis edytorski]
101. kavoti (lenk.) — slėpti. [przypis edytorski]
102. esmu — sen. form. esu. [przypis edytorski]
103. brace (lenk.) — kreipinys: broli. [przypis edytorski]
104. pavietrė (lenk.) — užkrečiama liga. [przypis edytorski]
105. alasas (lenk.) — triukšmas, čia: skambesys. [przypis edytorski]
106. nevalia (lenk.) — nelaisvė. [przypis edytorski]
107. kudmentas — išmūryta vieta prie krosnies, priemūris. [przypis edytorski]
108. kūdas (lenk.) — sulysęs. [przypis edytorski]
109. kudla (sl.) — susivėlę, ilgi plaukai. [przypis edytorski]
110. kamaraitė (lenk.) — mažas kambarys. [przypis edytorski]
111. dastigot (sl.) — pasiekti. [przypis edytorski]
112. kolieka (lenk.) — luošys. [przypis edytorski]
113. vargičnas — liūdnas, susiprūpinęs. [przypis edytorski]
114. užbovyti (lenk.) — linksminti. [przypis edytorski]
115. gelda — iš vieno medžio išskobtas pailgas indas, niekotė. [przypis edytorski]
116. desetininkas — kas turi vieną ar kelias dešimtines žemės, dešimtininkas. [przypis edytorski]
117. paredkavoti (lenk.) — tvarkyti. [przypis edytorski]
118. budynkas (lenk.) — pastatas. [przypis edytorski]
119. šniūras (sl.) — plona virvutė. [przypis edytorski]
120. diktas — stambus. [przypis edytorski]
121. imti ant kvotimo — pradėti klausinėti, tardyti. [przypis edytorski]
122. spasabas (sl.) — būdas. [przypis edytorski]
123. vakarinės — mišparai. [przypis edytorski]
124. soklys — sakingas medis ar pagalys kurui. [przypis edytorski]
125. pomėtis (brus.) — atmintis. [przypis edytorski]
126. šposas — pokštas, išdaiga. [przypis edytorski]
127. sarmatytis — gėdytis. [przypis edytorski]
128. viedras (sl.) — kibiras. [przypis edytorski]
129. trošku (lenk.) — šiek tiek, nedaug. [przypis edytorski]
130. pasidrūtinti — pasistiprinti. [przypis edytorski]
131. griešnas (sl.) — nuodėmingas. [przypis edytorski]
132. dažiūrėtojas — budintis. [przypis edytorski]
133. kukinė (lenk.) — virtuvė. [przypis edytorski]
134. locnastis (sl.) — nuosavybė. [przypis edytorski]
135. auksorius — auksintojas. [przypis edytorski]
136. necnatnikė moteris — paleistuvė. [przypis edytorski]
137. tavoras (lenk.) — prekė, krautuvė, parduotuvė. [przypis edytorski]
138. vigada (lenk.) — patogumas. [przypis edytorski]
139. šaltyšius — kaimo seniūnas. [przypis edytorski]
140. grajus — žaidimas. [przypis edytorski]
141. šlebė (vok.) — trumpas, be rankovių viršutinis drabužis. [przypis edytorski]
142. panevalia (brus.) — prievarta. [przypis edytorski]
143. patronka (lenk.) — globėja. [przypis edytorski]
144. mitras — vikrus, miklus. [przypis edytorski]
145. mūka (brus.) — kančia. [przypis edytorski]
146. misinginis — padarytas iš žalvario. [przypis edytorski]
147. tavorška — draugė, bičiulė. [przypis edytorski]
148. perškada (lenk.) — kliūtis. [przypis edytorski]
149. abrozas (lenk.) — paveikslas. [przypis edytorski]
150. mūčelninkė — kankinė [przypis edytorski]
151. štamas moterų (vok.) — čia: visos moterys. [przypis edytorski]
152. ne spasabas (lenk.) — neįmanoma. [przypis edytorski]
153. persiprašyti (lenk.) — atsiprašyti. [przypis edytorski]
154. procė (lenk.) — darbas, triūsas. [przypis edytorski]
155. skupus (sl.) — šykštus. [przypis edytorski]
156. nuduoda (lenk.) — atrodo. [przypis edytorski]
157. prociauninkas (lenk.) — darbininkas. [przypis edytorski]
158. ant gvolto (lenk.) — skubiai. [przypis edytorski]
159. pekla (sl.) — pragaras. [przypis edytorski]
160. remesnikas (lenk.) — amatininkas. [przypis edytorski]
161. rinka (lenk.) — turgavietė. [przypis edytorski]
162. skarbas (lenk.) — lobis. [przypis edytorski]
163. vaiskas (lenk.) — kariuomenė, armija. [przypis edytorski]
164. pagatavotas — šiek tiek virtas. [przypis edytorski]
165. apytema — prietema. [przypis edytorski]
166. storotis (lenk.) — stengtis. [przypis edytorski]
167. bilė (brus.) — įnagis, vartojamas muštynėms. [przypis edytorski]
168. giliukas (vok.) — laimė, pasisekimas. [przypis edytorski]
169. viekas — jėga. [przypis edytorski]
170. uboga (lenk.) — dėmesys. [przypis edytorski]
171. perstatyti sau (lenk.) — įsivaizduoti. [przypis edytorski]
172. narodas (sl.) — tauta. [przypis edytorski]
173. čėdyti (brus.) — gailėti. [przypis edytorski]
174. nawet (lenk.) — net. [przypis edytorski]
175. ciesorius (lenk., brus.) — monarcha, imperatorius. [przypis edytorski]
176. Rymas (sl.) — Roma. [przypis edytorski]
177. duotis į ženklus (lenk.) — apsireikšti. [przypis edytorski]
178. žinyčia — lietuvių pagonių šventovė. [przypis edytorski]
179. poliakai — lenkai. [przypis edytorski]
180. krūzas — geriamasis puodukas. [przypis edytorski]
181. nevidonas — nedorėlis. [przypis edytorski]
182. akyvai — smalsiai. [przypis edytorski]
183. lustavoti — linksmintis, pramogauti. [przypis edytorski]
184. paščiavoti (brus.) — godžiai valgyti. [przypis edytorski]
185. ištlumočyt (lenk.) — paaiškinti. [przypis edytorski]
186. palaikai — čia: liekanos. [przypis edytorski]
187. bažytis (brus.) — šauktis Dievo, prisiekti. [przypis edytorski]
188. liepinė — duobtas iš liepos medžio indas. [przypis edytorski]
189. kūzabas — iš medžio padarytas indelis uogoms rinkti. [przypis edytorski]
190. grįžtė — nušukuotų linų ar kanapių susukta kelių saujų pynė. [przypis edytorski]
191. budyt (sl.) — žadinti. [przypis edytorski]
192. bertainis — nedidelė statinaitė alui supilti. [przypis edytorski]
193. meitėlis — kastruotas tekis, penimis. [przypis edytorski]
194. balvonas — stabas, dievaitis. [przypis edytorski]
195. pakaleiniai (lenk.) — karta, generacija. [przypis edytorski]
196. pridėčka (brus.) — priedas. [przypis edytorski]
197. vilgyti — truputį drėkinti paviršių. [przypis edytorski]
198. juktas (lenk.) — tam tikro dirbimo minkšta oda. [przypis edytorski]
199. stučka (brus.) — kaspinas. [przypis edytorski]
200. andarokas (lenk.) — sijonas. [przypis edytorski]
201. skaisgijos — tam tikri vilnoniai spalvoti siūlai austi. [przypis edytorski]
202. pradūka — skylė, tarpas. [przypis edytorski]
203. tancius (sl.) — šokis. [przypis edytorski]
204. sviedikas (lenk.) — liudininkas. [przypis edytorski]
205. luoba — nerangus, tingus žmogus. [przypis edytorski]
206. karčius — kai kurių gyvulių ilgi plaukai ant sprando. [przypis edytorski]
207. davudca (lenk.) — vadas. [przypis edytorski]
208. nutrucinti — nunuodyti. [przypis edytorski]
209. kaniečnai (sl.) — būtinai. [przypis edytorski]
210. govėda (lenk.) — gauja, šutvė, pulkas. [przypis edytorski]
211. abazas (lenk.) — pulkas, stovyklavietė. [przypis edytorski]
212. aš esu tvirtas — čia: aš esi tikras. [przypis edytorski]
213. išsmaluoti — ištepti smala. [przypis edytorski]
214. zoposas (lenk.) — atsarga. [przypis edytorski]
215. šulas — nukirstas ar nugenėtas storas medis, rąstas. [przypis edytorski]
216. raškašis (sl.) — lengvas gyvenimas, gerovė, prabanga. [przypis edytorski]
217. paroda — paradas. [przypis edytorski]
218. apzbrainintas (lenk.) — ginkluotas. [przypis edytorski]
219. spatas (vok.) — kastuvas. [przypis edytorski]
220. pavynastis (sl.) — pareiga, prievolė. [przypis edytorski]
221. sumenė (lenk.) — sąžinė. [przypis edytorski]
222. dočėsnas — esantis dabar, laikinas. [przypis edytorski]
223. paliecavoti (lenk.) — patikėti kažkam. [przypis edytorski]
224. susivenčiavoti (sl.) — susižadėti. [przypis edytorski]
225. patropyti (lenk.) — sugebtėti, galėti. [przypis edytorski]
226. slobti (sl.) — alpti, silpnėti. [przypis edytorski]
227. saidokas — kilpinis lankas. [przypis edytorski]
228. kolėčintas (lenk.) — sužeistas. [przypis edytorski]
229. plėmas (lenk.) — dėmė. [przypis edytorski]
230. būdė — įrankių galąstuvas. [przypis edytorski]
231. persiimti dideliai (lenk.) — išgyventi labai. [przypis edytorski]
232. atboti (lenk.) — paisyti, vengti, bijoti. [przypis edytorski]
233. pertol — trump. per toli. [przypis edytorski]