VII
Atsibudus iš amžino miego tėvynė,
Kad ant karto akis užmiegotas pratrynė,
Nusiminus aplinkui vien mato kapus!...
Atsigręžus tada nuo rūsčios dabarties,
Praeigoje raminančios ieško vilties.
Ir paveikslas jai švinta tada įstabus:
Kaip tą valtį bedaužo putojančios marės,
Žudė Lietuvą baimės, netaikos ir karės;
Bet štai Vytautas valdančias ima vadžias:
Ir nuo marių lig marių, nuo Pruto lig Dono.
Vakarykščiai jo priešai privengia valdono!
Pats kryžiuotis jo gerbia valdybas plačias!
Pranokėjų didžių atsiminus gadynę,
Kad Didvyrio šešėlį išvydo tėvynė.
Jaunas kraujas jai gyslose tvinkčiot pradėjo,
Ir nulenkusi galvą prieš Vytauto vėlę,
Tarp didžiųjų jo vardą nudžiugus pakėlė,
O jo kapą gudams neužleist prižadėjo.
Ant to kalno, kur Vilniuj senovės griuvėsiai
Baigia irti, vidurdienio ramūs pavėsiai
Nors galvos gal ryto nuo kaitros nepridengs,
Bet kad raitą stovylą tam dvasios galiūnui
Atidengus tėvynė, pašvęs savo sūnui,
Be kepurės šimtai prieš jį galvą nulenks!