XIV
Vienok jau šiandieną bent ant svetimos
Sterblės103 nesėdės ir sapnų nerymos
Be tikslo slapčia kaip tada!
Kam vargti, darbuotis, dabar bent jau žino!
Nors meilę tėvynės jis metais augino,
Bet meilė tai buvo kita.
Jį traukė tada garsus Piastų darbai,
Boleslovo Dniepre sapnavos stulpai,
Sapnams Vernyhoros tikėjo;104
Laisviosios Respublikos seimų liuosybę,
Rubežių105 nuo marių lig marių platybę
Jam Zigmanto varpas minėjo.
Užkloti kapais milžinai Lietuvos
Jam nieko nesakė! Nelenkė galvos
Ant knygų, jų vardą sutikus.
Net gėda pamislyti106: savo liežuvio
Seniai nevartoja, tik vardą lietuvio
Per įprotį sau pasilikęs.
Bet laikas ateina, kad net akyse
Tie patys vardai jau kitokia dvasia
Atliepia į tavo krūtinę!
Tai prašneka kartais apžėlę kapai,
Tai pargales priešų apskelbę varpai,
Tai kartais žvaigždė vakarinė!
Ir Juozui prašvito. Ką veltui bekęsti,
Rymojus be tikslo, sapnus besvajojus,
Jis žino, kam verta gyvatą pašvęsti!
Jis jaučia, ką Lietuvai žada rytojus!
Į darbą tada už prabočių kapus!
Jo darbas ir vargas čia bergždžias nebus!