XVII
Lyg tarsi iš miego pabudus ant galo,
Pati net pabūgusi savo sapnų,
Jadvyga brindelių užsėdo prie stalo
Razgyti, bet kliuvo per daug atmainų!
Nesisekė darbas. O mintys vis bėgo
Kas kartą tos pačios, lyg tyčia kankino!...
Atsiminė: Juozui daugiausiai pamėgo
Noktiurnas nuo „cis-mol”! Ir jau pianino
Akordus paėmus, iš naujo pradėjo
Kartoti Chopino noktiurną gražiausį;
Balsai užžavėti vėl supos, skambėjo
Ir skelbė tą skausmo ramumą švenčiausią,
Kurs neturi žodžių, tik balsas stygų
Jį neša į Dangų nuo žemės vargų,
„Kodėl tai, Jadvyne, tau šitas patiko
Noktiurnas?” — atsiliepė tėvas ant galo —
Ar negut Rainys tuos garus tau paliko?
Staigiai ne be reikalo veidas nubalo!
Girdėjau: ir Rainiui noktiurnas pamėgo;
Dukrele, vienok neužmiršk niekados:
Tarp jo ir tavęs begalinės prabėgo!
Ir jį išvaryk iš siaurutės galvos!”
Motiejus, juokuodamas, buvo užvaręs,
„Būk žmonės vis lygūs: Adomo veislė!
O turtų užlopiama esant skylė!...”
Bet Goštautas rūstus, plačiai atidaręs
Akis, lyg jam žodžio pritruko gerklėj,
Nuėjo sau gulti — labanakt — netaręs.