Aštuntoji giesmė

Ir kas do naktis! Dega žvaigždės aukštai,

Ir spindi sniegai akimis;

O taip neseniai baisūs žiemio⁹¹ sparnai

Nešiojo ir vartė pusnis.

Išskleidęs sparnus bėgo, kaukė žiemys,

Lyg vilkas tarp girių užklydęs;

Bet priešais jo eina stipresnis rytys⁹²;

Raminas, iš tolo išvydęs.

Suglaudęs sparnus įsikasęs į sniegą,

Lyg vilkas pasotintas snaudžia;

Bet brolis — rytys — draugo ieško, nemiega,

Žvaigždės ant langų pirštais audžia.

Dangus kaip gražus! Tarp žvaigždžių isikirtę

Septyni antai šienpjoviai!

Aukščiaus ir šviesiaus Grigo ratai⁹³ apvirtę;

Sietynas⁹⁴ tik šviečia tamsiai.

Graži bus ryto ant rarotų⁹⁵ važiuoti!

Man tinka, kad šąla, tyku;

Kad kyšo iš pušnių beržai apšarmuoti,

Ir bėga rogutės mišku.

Štai skambalo balsas kur dindi toli!

Kas kartą garsiaus ir arčiaus;

Svečiai gal sušalę, šarma aptraukti;

Prie sauvaro būtų linksmiaus.

Bet kur gi tai Juozas ilgai teip užtruko?

Užvaišino senas Juška.

Ar gal kur ir kitur dar iš kelio užsuko?

Bet vaišintis būtų gana.

Ką veikti pas Juškos; Jadvyga juk jau,

Kaip sakė, seniai ištekėjo.

Koks skyrius tarp mūsų! Aš maž ką mačiau,

O jis tiek pažinti galėjo!

Ne man ta našta! Eiti skausmo keliu...

Ir visko išsižadėti!...

Išplėšti sau širdį!... O ne, negaliu!

Ne man visą amžių kentėti!

Gamta kaip graži! Širdį norais vilioja.

Aš jos užaugintas sūnus!

Kad laimė sapnuojas, žengt kalinio koją...

O koks prilikimas baisus!

Kas riša mane? Ar ne gražūs keliai

Išvestų mane ir tarp žmones?

Aukščiausi! Spėkų be pavydo davei,

Tai kam man jaunam tos karionės?

Paškanis vylioja į Maksvą važiuoti;

Ten mano senovės draugai.

Tarp mokslų juos gali linksmybė bučiuoti,

Čia man ir sunku ir aukštai.

Bet šąla. Rytys leda stiprina slidų:

Jau Vaičiui ir kojos nušalo.

Gana tų sapnų? Laikas grįžti į vidų:

Gal sauvaras verda ant stalo.

„Tikrai kunigėlis gal jau sušalai,

Bevaikščiodamas vienas ant vėjo?

Mat brolis pas Jušką užtruko ilgai” —

Graži Vilaitučė kalbėjo.

„Jau vėjas apstojo, nušvito dangus,

Tik griebia už ausį rytys;

Jei grįžti į Kauną taip šalta vėl bus,

Tai mums ir akis išplikys”.

„Šių metų kalėdos tikrai kad pamaltos,

Viešėti svečiams įkyrėjo;

Kur akys pažvelgs, dunkso lygumos baltos,

Ir šūkauja balsas tik vėjo.

Kitoniškai vasarą: lygūs laukai

Linguojas pražydę, žaliuoja!

Kur akį užmesi, gyvybę matai!

Linksmiaus ir krūtinė kvepuoja!

Kaip linksma mums būtų, kad vėl kunigėlis

Pas mūsų tada atvažuotų!

Kad krinta ant vakaro ilgas šešėlis,

Gražiai čia dėl jo uždainuotų!

Ir ką išgirstų! Ko nieks negirdėjo,

Kas širdį uždegtų šalčiausią!”

Bet ką? To Anusė atdengt negalėjo,

Nors Vaičius taip prašė ir klausė.

Bet moterų būdas jautrus kaip širdis;

Kad prašomos, kaip užtylės?

Vienam pasakys!... Juk paliks paslaptis!...

Juk tas jau kitiems nekalbės.

„Iš Aukštdvario mus — sakė taip Vilaitučė —

Aplankė metus praeitus

Ponaitis; dabar jo sesuo Goštautučė

Man rašo ir siunčia balsus.

Tik prašo, kad Juozas dar to nežinotų,

Kad mat netikėtai visai

Po Vytauto iškilmės jam užgiedotų

Musiškių mergaičių pulkai”.

Čia Vaičius stebėjos, įstatęs akis:

„Ir ji apie Vytautą šneka!...

Tikrai, jei jo garsas plačiai taip pasklis,

Nauja juk tik epoka teka!”

Lyg nieko nežinąs, užklausė tada:

„Tai kokią ten giesmę giedos?”

Anusė nusijuokė lūpų ribą:

„Mat jis nežinotų dar jos!”

Paskui lyg nuraudo ir galvą nuleido...

Pakėlė... jai akys žibėjo!

Dvasia įkvėpimo užšvito ant veido,

O balsas skardžiai taip skambėjo:

Paliaukime⁹⁶, broliai, vaitoti šiandieną!

Linksmybės teskrysta balsai!

Tegul jie pažadina širdį kiekvieną

Ir pakelia dvasią aukštai!

Kaip marių vilnis,

Taip linksmesnė viltis,

Teeina po Lietuvą mūsų!

Ir vardas garsus

Tepažadins visus

Nuo Vilniaus ir Kauno, ir Prūsų!

Diena tai pirmoji naujosios gadynės,

Kuri po vargų užtekės!

Šiandieną lietuvis didvyriui tėvynės

Didybės vainiką uždės!

Ir garsas tasai,

Lyg kad varpo balsai,

Aplėks mūsų nuskriaustą šalį!

Po rūmus gražius,

Po butus nešvarius

Pakils, kas atbusti dar gali!

Ir Vytauto vardas lyg magišką galią

Tarp mūsų stos amžių dvasią!

Pakils milžinai, sau krūtinę apkalę,

Uždegę ją meile didžia!

Po amžių penkių,

Po kelionių klaidžių,

Atgimus tarp skausmų tėvynė,

Kaip rytas užšvis!

Ir pradžiugs tiems širdis,

Ką šalį mylėjo ir gynė!

Tu, Vytaute, didis vadove tėvynės!

Tu skardas didžios praeigos!

Ir Lietuvai garsų vainiką nupynęs!

Būk pranašu ryto aušros!

Taip amžių prašnek!

Mums krūtinę uždek

Darbais milžinų — pranokėjų⁹⁷!

Tarp skausmų — vargų

Teeina žingsniais tėvų

Augintiniai tavo idėjų!

Nutilo. Ir Vaičius dabar jau suprato,

Jog Juozo sesuo tai tikra!

Ne kaimo mergaitę, bet apšviestą mato!

Ir kaip dar lietuvė karšta!...

„Tai rasit ir tamsta ant susirinkimo

Pribūsi? — jos Vaičius užklausė —

Ten bus ir lietuvės; ir joms atgimimo

Garbė paskirta nemažiausia.

Galėsme iš vieno apskelbti garsiaus

Ten Vytautą didį didžių;

Jo vardas, po Lietuvą skrysdams plačiaus,

Bus mūsų pirmuoju žodžiu!”

Čia šunys sulojo. Sužvengė arklys.

Tai Juozas pagrįžo namo.

Tur būti ir jam įkyrėjo rytys,

Nes baltavo antakiai jo.

Bet buvo sau linksmas. Kaip klieriku stojo,

Retai buvo liūdnas kada;

Visai atsimainė: kur kitas vaitojo,

Jis šypsojo lūpų spraga.

Jau sauvaras ūžė; vadino prie stalo;

Prie jo ir šilčiaus, ir linksmiaus.

Susėdo visi: svečiui teko nuo galo;

Namiškiai aplinkui toliaus.

Graži Vilaitučė dalino stiklus.

Kalba lyg kad upė tekėjo.

Bet Juozas užvis⁹⁸ buvo linksmas, šnekus,

Ar gal tokiu būti norėjo.

Taip prūdas, platus ir tamsus nuo vandens,

Kad audra paleidžia upes,

Išlauždamas spragą — kastinę⁹⁹ akmens,

Krantus rodos savo pames.

Bet audra prabėgo; nušvito dangus;

Vėl užtvenktas — prūdas plačiai;

Tik mala, sujudinęs girnų sparnus,

Ir miltais išeina rugiai.

Prie sauvaro karšto apšilo krūtinės,

Ir valandos bešnekant bėgo.

Valandrodis mušti pradėjo devynias;

Ir akys ilgėjosi miego.

„Sesute! Šiandieną mane pavaduok! —

Atsiliepė Juozas ant galo —

Paimk Duonelaitį ir mums paskanduok,

Kad kas neužmigtų prie stalo.

Man tinka tas prūsas-poetas garsingas,

Kurs Lietuvą būriškai¹⁰⁰ gyrė;

Tai tikras Omieras¹⁰¹, nors kartais juokingas;

Jis būrą giliausiai ištyrė.

Kad jojo klausais, lyg par sapną matai

Praėjusio amžiaus lietuvį.

Bet kur pats poetas? Ar buvo tikrai?...

Girdi tik jo margą liežuvį”.

„Bet rasit gegzametras¹⁰² taip nesiseks?

Ir taip Duonelaičio gana.

Geriaus Anykščių gal šilelio užteks;

Gražesnė juk čia ir kalba.

Ar svečias gal lenkiškai ką paskaitys?

Lietuviai taip turi mažai!

Ar gal apie Schilerį ką apsakys?

Taip Juozas kelia jį aukštai”.

„Gana bus šiai dienai! — matušė prabilo —

Dar kas gal prie stalo užmigs.

Jau merkiasi akys, dūšelės apšilo;

Rytojui «šulieris» atliks”.

Tikrai laikas gulti, užmerkti akis:

Pragys nebužilgai gaidžiai!

O ten ant rarotų, kad kelias prašvis,

Rogutėmis šliaušme šarpiai.

Sumigo šeimyna visa Vilaičių;

Tik Vaičius ir Juozas ilgai

Užmerkti negali blaiviųjų akių;

Sapnuot nesapnuojas miegai.

„Ilgai tau krūtinės atvert nedrįsau,

Ją paslėpdams veidu šviesiu!

Ilgai kalinys aš be žodžio kenčiau!

Tylėti ilgiaus negaliu!

Kaip draugas mane visados mokini;

Tikiu tau kasdieną drąsiaus;

Ir galvą, ir širdį tu jautrią turi:

Pravesk gi man kelią toliaus!

Šį metą apleist klierikystę žadu!...

Atstumsi mana, jau matau!

Bet amžių kentėti — tylėti — sunku!...

Lengviaus būtų mirti tuojau”.

Vilaitis tylėjo; bet draugo karionių

Jau buvo supratęs seniai.

Kas tiek iškentėjo, tiek buvo tarp žmonių,

Tas parmato žmogų giliai.

„Gerai! Pakalbėsme rytoj apie tai!

Dabar tik galiu pasakyti,

Jog jei nejauti pašaukimo tikrai,

Tai nėra ko laiką trukdyti.

Bet, gal kaip mergaitė prieš kovą drebi?

Kaip kūdikis nori pabėgti?

O ne, neišbėgsi: kariauja visi!

Visur reiks kariauti, kentėti!...

Laimingas tasai, kurs išlėkęs aukštai,

Plačiaus savo skleidžia sparnus!

Jam žemės — mažai; melagingi — sapnai,

Jis sklysta tarp audrų drąsus!

Jei balsas Aukščiausio vadina tave,

Nebūk, kaip keleivis bailus!

Kaip vyras atstumk, kas sapnuojas slapčia

O Dievas palengvins skausmus!

Jaunuomenei tinka karionės vargai;

Ją traukia, kas aukšta, gražu!

O ar gi karionę gražesnę matai,

Kaip žengti Aukščiausio vardu?

Pažvelgk į Europą! Ten kruta visi,

Mes miegame, dunkso naktis!

Mus spaudžia vargai, spaudžia žmonės pikti,

Bet daugel dar galime vis!

Mums reikia didvyrių, ką Lietuvą myli!

Ką Dievui savęs nepavydžia!

Mums reikia lietuvių, ką dirba ir tyli,

O rasme sau ateigą didžią!”

Čia Juozas nutilo; ir Vaičius tylėjo.

Tik atbalsiais gaudė byla.

Tėvynės didvyriai! Tyla jums kalbėjo!

Didvyriams kalba tai tyla!...

Ir kas do naktis! Dega žvaigždės aukštai

Ir spindi sniegai akimis!

O taip neseniai baisūs žiemio sparnai

Nešiojo ir vartė pusnis!