Devintoji giesmė

O metai! Tie metai! Lyg upės vanduo

Taip bėga!... Ir kas sulaikys?

Par amžius nuo lašo prakiūra akmuo!

Tai kas ir darbuos juos pavys?

Tik Baltosios marios¹⁰³ par amžius siūbavo;

Siūbuos taip ir amžius kitus;

O žmonės, ką vakar vaitojo, dejavo,

Rytoj gal linksmesniai sukrus!

Sukrus gal linksmesniai, bėt argi visi?

Kas žino? Ir kas tai atspės?

Mes einame priešais aklą vilnimi,

O teks, ką Aukščiausis žadės!

Jaunoji tėvyne, graži Lietuva!

Tarp skausmo erškėčių brangi!

Netyčia viltimi ankstyboji aušra!

Žengt priešais drąsiai jau gali!

O ar tai seniai?... Pusės amžiaus nebus!

Miegojai be žado, vilties!

Tik kaukė šiaurys, kalė pančius — ledus,

Užklodamas rūbais nakties!

Bet kur tavo sūnūs, mylėję karštai,

Tau ranką pirmieji padavę?

Gal kaulus užpustė Sibiro sniegai?

Gal laimę atrado, sapnavę?

Kur tavo Vilaitis? Nebėra jau jo!...

Bet tavo veislė — milžinai!

Į kelią drąsiai! Prasidžiugsi ryto:

Tau Vaičių paliko jisai.

Gyvuok, apdainuota, ilgiausius metus,

Atgimus tarp skausmų — vargų!

Kas smertį sutiko, tas giesmei atbus,

O tau dar užteks milžinų!

Ties Palangą melsvosios jūrės banguoja,

Greitoji vilnis vilnį gena;

Taip tautos ir kartos vaitoja, žygiuoja

Ir mainos, bet amžiais gyvena.

Taip mainos ir virpa ir žemė plačioji

Pamėgus rūbus vis naujus:

Tai žvilga baltoji, tai žydžia žalioji,

Tai kūnas jos nuogas — gražus.

Ten vasara buvo. Kvepėjo laukai.

Sau skindavai žiedą raudoną.

Dabar štai ruduo; nuogą lauką matai,

Ar krintantį lapą geltoną.

Dar šypsos saulutė, vienog neširdingai;

Ir jai tarsi ko neramu!

Užgieda sesutė toli kur verksmingai,

Ir atbalsiai eina mišku.

Ir gervės, ir žąsys padangėmis traukia

Ir klykdamos renkas būriais;

Žmogus lyg ko trokšta ir dairos, ir laukia;

Gal šalčio kurs vėjiais ateis.

Paukštyčiai nečiauška tarp girių tamsių;

Tiktai medininkas kur šovė;

Tik šiaušės upelis nuo vėtrų šlapių

Ir bėga, linguodamas srovę.

Viena tik vieta traukia akį artojo:

Rugiai vilnimis sužaliavo..

Antai ir Motiejus ant širmio išjojo

Ir apsuka padirvius savo.

Ant veido gražaus nėra dūmos sunkios!

Ir ko benuliūsti tikrai?

Jau dvarą ketvirtą ant vardo pačios

Nupirko, ir deria laukai.

Pati¹⁰⁴ jo graži, taip jį myli širdingai

Ir sūnų mažutį linguoja;

Ant lopšio, kad kūdikis verkia graudingai,

Lietuviškai jam uždainuoja.

Dainuoja, atminus pakalnes Dubysos:

Ten vedė mergaičių puikus,

Ten augo kartu dainininkės visos;

Ten amžius taip bėgo gražus!

Žaliuoja rugiai garbaniai tamsiai,

Banguoja ant dirvos plačios;

Užraitė sau ūsą Motiejus gražiai

Ir grįžt, pasiilgęs pačios.

Jo laukia namie: vakar užlėkė Tumas,

Užsukęs iš uošvio namų;

Pagrįžo iš Kursko! Nemažas tolumas!

Pati pasiilgo tėvų.

O! Glinskučę Vandą pažįsi vargiai:

Tik žiba ir žvilga puiki!

Gražesnė tikrai! O akies spinduliai!...

Beskų inžinieriaus pati!

Lietuviškai šneka: taip liepia mada —

(Kas nauja, tai žmogų ir traukia)

Ne mokytų vyrų lietuvių kalba

Garbės po Europą sulaukė.

Apsukęs rugius, savo viltį pamatęs,

Motiejus pagrįžta keliu;

Paleido vadžias; žirgas, poną supratęs,

Iš lengvo sau eina žingsniu.

Rugiai sužaliavę, juos mano viltis!

Nuo prakaito žemė juda!

Kad jauno pavasario saulė užšvis,

Ir ką man atnešte tada?

„Žiema, juos užklojus baltais patalais,

Nukąs jūsų pumpurą žalią;

Apkals be širdies kietą lovą ledais;

Be žado už mirstė apšalę!

Bet aš purenau juk ne veltu žemes

Ir grūdą žegnodamas sėjau:

Saulutė užšils, rausvą diegą¹⁰⁵ išves!

Ir pėdas sau riši, pjovėjau!

Šventa Lietuva, žeme mano tėvų!

Brangesnė už varpų laukus,

Prigėrus ne prakaito, — kaulų, kraujų!

Kada tavo vaisiai atbus?

Nutilo graudi vaideliotų giesmė!

Kryžiokų kares kas giedos?

Ant kaulų, kapų auga kalnais žolė,

Linguojas nuo aukso rasos!

Nutilo, kaip marės po audrų ir vėjų,

Karionės ir trenksmas ginklų!

Vergijoje sūnūs didžių pranokėjų,

Užmirę tarp šiaurio nagų!

Bet argi ta žemė, šventa Lietuva,

Prigėrus tiek kraujo brangaus,

Be vaisiaus užmirs? Neatgims niekados?

Nekelsis iš miego sunkaus?

Ką žemei paduosi apmiręs nenyksta;

Tik reikia vilties ir darbų!

Aš grūdą pasėjau, ir grūdas nenyksta;

Tai duona iš kraujo tėvų.

Vaisinga tu, žeme, tave pamylėjau,

Kaip kūdikis motinos krūtį;

Pamėgau tave, kad laukus tavo sėjau!

Neleisi tu kraujui pražūti!

Tavęs tas nevertas, kurs motiną savo

Apleisdamas, ieško kitos:

Kurs vargdams, tavęs maloniai nesapnavo,

Tas meilės nežino šventos!”

Čia žirgas sustojo. Jau buvo namai;

Ir Tumas išbėgęs sutiko.

Pabudo Motiejus, sapnavęs ilgai;

Ant veido šešėlio nebliko.

„Tavęs laukdami pražiūrėjom akis,

Broleli tu mūsų brangus!

Atspėk!... Neatspėsi!... Tau saulę užšvis!

Iš Jelgavos buvo žmogus!..”

„Laurynas ką atsiuntė?”

„Taip, tai jisai

Bet ką? Ar atspėsi kada?

Gal to ir sapnuoti dar nesapnavai!

Atbus, o atbus Lietuva!...

Suprantu jau viską. Bus metai penkti,

Kaip mūsų apleidai jau šalį;

Ir tau įstabu! Čia nemiega visi:

Darbuojas kiekvienas, ką gali.

Didi atmaina!... Įtikėti sunku,

Kaip mūsų pašoko tėvynė!

To vakar nebuvo!... Tau rodos sapnų!...

Daug galima norint užgynė.

Mums išvežė Juozą, bet liko kiti!

Laurynas tai vien tik šaka!

Jam misija teko tarp latvių didi!

Ir ten juk tai brolių kalba!

Mums reikia apšviesti ir vargdienius žmones.

Taip žūva, nupuolę giliai!

O ką? Pasakyk gi iš savo malonės,

Juk knygų atėjo glebiai?”

Ant to nusišypsojo Tumas ir tarė:

„Ir taip, ir ne taip; mat šiandieną

Laurynas visiems netikėtai padarė:

Juk atsiuntė knygą tik vieną”.

Motiejus lyg pykti ant karto norėjo,

Taip Tumo prigautas skaudžiai;

Bet ką? Neišrasi juk spąstų ant vėjo...

Jis vėjo pagautas seniai.

Įėjo į vidų ir Tumas tuojau

Jam padavė knygą nuo stalo.

„Tau veido dangus apsiniaukė, matau,

Skaityk, gal nušvis nors prie galo!”

„Tai eilės! Motiejus par dantis išspaudė.

Gana nuo nedoro to tvaiko!

Skaičiau Senkaus Jurgį: darbščiai kalvis audė,

Bet gaila ir masto, ir laiko!

Poezija — Dievo Aukščiausio kvėpimas!

Kalba nekalta Aniolų!

Giesmė tai ant žemės dangaus nužengimas

Gražybėje jausmų, varsti!

Laimingas, kam uždegė Dievas krūtinę

Ant kelio dienų nekaltų!

Tas gali giedoti, ir bus begalinė

Garbė jam tarp žemės sunų!

Pas mūsų iš žemės vien grabų daug dygsta

Bevardžių, baisių dainininkų;

Jie saulės taip bijo: suglėbę sunyksta;

Kaip gailu! Tiek būt darbininkų!”

„Mažai išrinktųjų — tai žodis teisus —

Atsiliepė Tumas juokais —

Bet argi poeto tarp mūsų nebus?

O gal išrinktasis — tasai?!

Atskleisk ir skaityk, o galėsi tada

Sumindžioti ar pabučiuoti;

Iš aukšto negalima koją lengvą

Paspirti, ką teks gal goduoti¹⁰⁶”.

„Geriaus paskaitys mums jau mano pati:

Jai sekas skanduoti eiles;

Išmoko nuo Juozo; klausytis gali,

Kad skaito eiles ir paikės”.

Anusė nusijuokė. Toks pagirimas

Nebuvo par daug jai meilus;

Bet paėmė knygą, ir lyg įkvėpimas

Nušvito par veido lankus.

Nutilo visi lyg prieš Mūzą-dievaitę,

Apsėdę aukštai apie stalą;

Nors pradžią poemos ir buvo jau skaitę,

Bet troško išgirsti jos galą.

Pakėlę taip jau ant Motiejaus akis,

Žiūrėjo, koksai spindulys

Ant veido to skeptiško, šalto užšvis?

Ir ką jau paskui besakys?

Tylėjo visi, o Anusė tikrai

Mokėjo skanduoti eiles;

Poeto grąžiai sumastyti sapnai

Graudino jų širdis jautrias.

Pirmoji giesmė jiems prabėgo žaibu,

Ir siūlo tolesnio ilgėjos;

Motiejus tik tarė: „Klausytis — ramu,

Bet reikia poemai idėjos”.

„Tai vien tik pradžia — sakė gindamas Tumas —

Klausykimės, — rasme toliaus!”

Anusė vėl skaitė; apimdams karštumas

Jos balsą vis taisė skardžiaus.

Prabėgo dvi valandos; temo visai;

Užžibino tarnas žvakes;

Tylėjo visi, ir vien laukė tiktai,

Kame juos poetas nuves?

Kiek jausmų iš karto, paveikslų naujų!

Kiek vervos ir jauno karštumo!

Kalba neseniai taip sunki, o eilių

Apimt neapimsi lengvumo!

Ir kas tai galėjo tikėti kada?

Lietuviai tikrai milžinai:

Tik rodos pradėjo pakilt Lietuva,

O štai jos pirmieji darbai!

Anusė nutilo. Tylėjo visi;

Poemos mat galo dar laukė;

Vienog jau nutruko poema graži,

Jos galą poetas nutrauks.

„Kodėl gi neskaitote” — Tumas užklausė.

„Jau galas”.

„Jau galas tikrai?” —

Užklausė visi; ir tyla vėl giliausia!...

Kaip gražūs poeto sapnai!

„Tai kraujas iš kraujo ir kūnas iš kūno! —

Motiejus ant galo prabilo —

Seniai mums reikėjo poeto — galiūno!

Nors kartą krūtinė sušilo!

Dabar Lietuva jau par amžius ištvers:

Nors giesmėse vardas užliks;

Iš jų mūsų sūnūs sau pobūdį gers

Ir eis, iki garbę sutiks”.

„Gerai sakė Juozas — atsiliepė Tumas —

Maironis bus giesme garsus!

Atspėjo. Stebėtinas proto šviesumas:

Atspėjo draugių jis visus.

Šitai nors Ažukalnis, Juozas kalbėjo —

Jog mūsų jis Virchovu stos;

Šiandieną Maksva meldžia jauno tyrėjo

Dėl savo sakyklos aukštos!

Ar vėl štai Griška! Jam tarp mūsų aukštai,

Pasiekė Šveicarijos šalį:

Ten gentium jūra išgaldo karštai,

Ir žodis jo daugel jau gali!

Kaip gailu, jog ne Karalaučiuje jis!

Čia įtekmę¹⁰⁷ svarbią turėtų:

Lietuvių čia būtų šviesa ir viltis,

Į „reichstagą” tekti galėtų.

O ar negarsus jau šiandieną ir Klimas,

O ko dar sulauksme rytoj!

Kiekvienas vistariškas¹⁰⁸ susirinkimas

Negali apsieiti be jo.

Tai mano draugai! Vien Paškanis piktai

Darbuojas, velniop sau palinkęs;

Maringais nuodais brolius pena tiktai,

Ameriką sau išsirinkęs.

Be pamato nori mat rūmą statyti,

Sodina, pakirsdams šaknis;

Jis peilį ir kraują norėtų matyti,

Užtemdęs dėl būro akis.

Jį Juozas anksti praregėjo, pažino,

Bet pardirbti jau negalėjo!...

O, Juozas — galva! Kaip į darbą vadino!

Kaip žmogų pažadint mokėjo!”

„Iš jo daugel galima buvo sulaukti —

Motiejus kalbėjo nuliūdęs —

Suprato tai gudas; turėjo nusmaugti

Į šaltą Sibirą išgrūdęs.

Ieškojo mažiausios seniai priežasties:

Kad grūdo į cerkvę vaikus,

Vilaitis neleido; erelis nakties

Tada jam įgilo nagus”.

Anusė nuliudo ir susigraudino,

Atminus jog brolio nustojo;

Motiejus ją žodžiais meilingai ramino,

Vienog širdyje pats raudojo.

„Gal brolis dar gyvas — par ašaras tarė —

Ir taip neužges jo žvaigždė:

Jis brolius pakėlė, akis jiems atdarė,

Ir jam — atgimimo garbė!”

„Teisybė, jog Juozni garbė pirmutinė —

Čia Goštautas senas prabilo —

Vienog prisidėjo nemaž ir Marinė,

Jog mūsų tėvynė sukilo.

Be jos Juozas būtų vien Kauną žinojęs

Ir mokslo aukštesnio nematęs,

Su norais vienais gal sau būtų miegojęs,

Tikros Lietuvos nesupratęs.

Ir ji, juk kaip Juozas, karštai numylėjo

Garbingąją Vytauto šalj,

Ir ji už tėvynę nemaž nukentėjo

Ir šiandien pagrjžti negali!”...

„Kodėl tai jų Dievas surišt nenorėjo? —

Atsiliepė Tumo pati —

Taip būti laimingi abudu galėjo!

Dabar skiria upė plati”.

„Taip Dievas Aukščiausis turėjo žadėti —

Nuliūdęs Motiejus atsakė —

Visur išrinktieji daug turi kentėti;

Juk šviečia tik deganti žvakė!...

Marinė neskundžias: ją sakant girdėjau,

Kad mūsų apleido šalis:

Man laimės gana - didį vyrą mylėjau,

Kurs švies man žvaigžde par naktis!

Nors žemiškas kelias ir jo, ir manęs

Suvest niekados negalės,

Vienog nors giesmė gal kada mus suves,

Ir bus man gana tos garbės!”

„Tikra tai tiesa — senas Goštautas tarė —

Bus giesmėse Juozas garsus:

Juk jis tai tėvynei akis atidarė!

Juk jis tai sukėlė visus!

Vienog ir Marinė ar daro mažai?

Ar maž mus garbe ji apraitė?

Paryžius ir Viednius ir Temzos namai

Goduoja plačiai lietuvaitę!

Dabar ji į Berlyną, rašo, atvykus;

Ją vokiečiai gavo girdėti;

Būk ciecoriui Vilhelmui taip ji patikus,

Jog teikės su jąja kalbėti.

Primint’ jam turėjo ji mūsų vargus!...

Jo tėviška galia plati!...

Bus vardas Vilaičio tarp mūsų garsus,

Bet ir Marinė garsi!”