Penktoji giesmė

Idėjos, jei didžios, nemiršta kaip žmonės!

Jos tveria per amžius ilgus!

Bet neina kaip saulė šviesiai be karionės:

Tai audra, ką mėto žaibus!...

Kad audra palėks, nusiblavęs dangus

Užšvis prigimimui linksmesnis;

Jauni gaivalai iš miegų⁵⁸ atsibus;

Jų kraujas bus vaisėms laimesnis.

Karadzič⁵⁹, Dobrovski, Šofarike⁶⁰, Deake!⁶¹

Vardai jūsų amžiais skambės!

Ir sūnūs sūnums jūsų darbą apsakę,

Didžiuosis iš jūsų garbės!...

Nušvito iš džiaugsmo Dunojaus vilnis,

Kvepuoja Moldavos⁶² krūtinę!

Išaušo rytai; atidarė akis

Vaikai, didžiavyrius atminę!

Gražu, kad pavasaris pina žiedais

Atbundantį jau prigimimą!

Gražiaus, kad aušra apsikaišius rytais

Apreiškia tautoms atgimimą!

Laimėkite, jaunos pakylančios šalys,

Kur bėga Moldava, Dunojus!

Tegul jums žygiuoti padės Visagalis,

Į naują jums kelią įstojus!

Nors spėkos⁶³ gal silpnos, bet stipri dvasia;

Drąsiai už tėvynę į kovą!

Kas eina su meile, su širdžia didžia,

Tam Dievas bus pats už vadovą!...

Po Lietuvą miega. Tamsioji naktis

Ją pančiais suvystė skaudžiais!

Saulėtekis juodas kada ar nušvis?

Ar jai praregėti dar leis?

Ir Nemunas eina nuliūdęs, tamsus!

Ne jam pančių partraukti storį!

Tik kartais, atminęs didvyrių laikus,

Pečiais šalį žadinti nori!

Po Lietuvą miega. Jos sūnūs jauni

Ne savo jau rūbą dėvėja⁶⁴;

Kalba nesuprantama, būdai kiti;

Kitaip žiemą gieda audėja⁶⁵.

Ilgai taip Vilaitis dūmojo giliai;

Pro jį bėgo Vysla auksinė;

Jau leidžiasi saulė; užges spinduliai!

Užges ir mislis paskutinė...

Bet argi užges? Ar gi Dievas ant vėjo⁶⁶

Jam įkvėpė meilę tėvynės?

Ar veltu didvyrių kapai jam kalbėjo,

Ir žadino balsas pušynės?

Kad šiandien girdėjo iš mokslo aukštybės,

Kaip slavai iš miego pakilo,

Jam ašaros veržės iš skausmo didybės

Širdis tarsi skiltį jam skilo!

Tėvyne, tėvyne! Pakilsi kada?

Kas tavo prižadins krūtinę?

Ar tavo garbė ir didi praeiga

Užmirs kaip mislis paskutinė?

O ne, neužmirš! Tau Vilaitis išaugs!

Jo žingsnius palaimins Aukščiausias!

Jo didžios idėjos lietuvį patrauks!

Pražys atgimimas gražiausias!...

Vilaitis dūmojo. Dabar tik pažino,

Kame jo tėvynė tikra!

Jis meilę tėvynės su metais augino,

Bet meilė jo buvo kita!

Jį traukė tada garsūs Piastų⁶⁷ darbai

Ir lenkų senovės didybė;

Boleslovo⁶⁸ Dniepre sapnavos stulpai

Ir Lenkijos seimų liuosybė!

Ir gėda pamislyti: savo liežuvio⁶⁹

Seniai jau vartot nevartoja!

Ir tarsi ant juoko tik vardą lietuvio

Ligšiolei nešiot nenustoja!...

Tada tai jo mislys nuskrido toli

Į žiemius, kur augo, kentėjo!

Ten jausmai širdies jo atbudo pirmi!

Ten vis, ką dabar jis mylėjo!

Ką veikia dabar ten jaunystės draugai,

Laurynas, Motiejus, kiti?

Jie myli tėvynę, bet argi tikrai?

Ar nuomonė jų vis klaidi?

Kaip bėga tas laikas! Štai metai užėjo

Treti kaip nematė tėvynės!...

Ką veikia Juška? Ar Jadvyga mylėjo?

Kaip siaudžia naminės pušynės?

O kiek atminimu, paveikslu tada

Jam veržės žiedais iškaišyti!

Visi jie toli! Tik Marinė viena

Taip arti, jog gal ją matyti.

Ir kaip atsimainė! Kur veido linksmumas?

Pats tėvas pasergėti teikės:

Mat konservatorijos mokslo sunkumas

Jos silpną sveikatą įveikęs.

Tegul sau ir mokslas! Vienog jau gana

Kentėti abiem be vilties!

Ją vis gi juk laikas išgydys kada,

Bet Juozui jau ji nebešvies!

Šitai bus jau metai, kaip jos neregėjo!

Jos bijo kaip vaikas bailus!

Šiandieną dar kartą matyt ją norėjo,

Bet ne! Jau ir to nebebus!

Kad taip jo tėvynė suspausta vargais,

Kad verkia netekus sūnų,

Ar jam dar kaišytis linksmybės žiedais?

Ar trokšti dar meilės sapnų?

Gana, jau gana! Juk tik jis ne vagis,

Kas plėštų, ko žmonės pavydžia!

Tegul dėl kitų šviečia meilės viltis!

Tegul tarp linksmybių sau žydžia!

Jam laikas į darbą: pakelti kapus,

Kur miega tėvų paslaptis!

Kad amžių didvyriai iš miego pabus,

Gal veidas ir jam dar nušvis!

Ir jausmas koks naujas į jauną krūtinę

Nuodais pamažu lyg tekėjo;

Tai jausmas baisus! Neapkęsti Marinę

Jam rodės - dabar jis pradėjo.

Dabar nebijotų ją rodos sutikti;

Pažvelgtų stačiai į akis;

Galėtų ją verkiančią vieną palikti...

Uzmirš, kad mylėjo taip jis!...

Dar pažvelgė kartą, kur Goštauto rūmai

Netoli nuo Vyslos stovėjo,

Ir mato... Ak, mato, jog tamsūs jau dūmai

Jų rūmą apdengti pradėjo!...

Ugnis!... ir prie gaisro... kaip smertis⁷⁰ suriko!

Kas Goštauto skausmą regėtų!

Ant aukšto vienturtė duktė jo paliko!

Ir kas ją išgelbėt galėtų?

Liežuviai ugnies jau apraitė namus!

Jau stogas nuvirto nuo galo!...

Ir apėmė baimė ir skausmas visus!

Ir gyslose kraujas užšalo!

„Lipynę!” suriko ne savo balsu

Vilaitis išblyškęs, baisus;

Kaip velnias par dūmus nušvito žaibu

Ir skendo į dūmų tvanus!...

Ir buvo tyli iškilminga, gili!

Vilaitis tarp gaisro pražuvo;

Tik žodžiai neaiškūs girdėtis keli...

Suprast jų negalima buvo!

„O kam tu pavydi Dangaus dėl manęs?

Kam mirti neduodi Marinei?

Gyvent jei nenori pati dėl savęs

Gyvenk dar Bažnyčiai, tėvynei!”

Pagriebęs į glėbį par liepsną išvirto,

Ant žemės žaibu nusileido;

Marinė apslabo; ją karštis pakirto,

Bet džiaugsmas spindėjo ant veido.

Išbalęs kaip stabas jos tėvas stovėjo;

Jam užmirė lūpų balsai;

Kad Juozą paskui apkabinti norėjo,

Jau jo ten nebuvo visai!...