Šeštoji giesmė

Jau baigiasi ment raibos gegužės,

O ta po girias tebkukuoja;

Bet štai, kad lakštingala šūkaut pradės,

Raiboji užkimus dejuoja.

Dejuok, nedejuok!... Prigimimas gražus

Puikiais apsikaišė žiedais;

Girias ir laukus nusidžiugęs žmogus

Linksmybes pripildė balsais;

Ir kaip nesilinksminti? Saulė šviesiai

Ir juokiasi Ir malonuoja;

Laumės varsomis patraukti spinduliai

Krūtinę meilingai bučiuoja.

Pradžiugo ir Vyslos melsvoji vilnis,

Sulaukus svečių taip brangių:

Kad laivai po upę kaip gulbės pasklis,

Kiek giesmių, juokų malonių!

Gana varšaviečiams mieste nusibodo:

Jaunuomenei reikia platybės;

Už Vyslos laukai ją vylioja ir rodo,

Jog niekur neras tiek liuosybės⁷¹.

Baltveidės mergaitės, bernužiai jauni

Poezijos ieško sapnų,

Ir plaukia par Vyslą būriai jų margi

Ant laivų kaip plunksna lengvu.

Vieni tik gimnazijų skursta vaikai;

Egzaminai vargina juos;

Darbai jkyrėjo, ir laukia tiktai,

Ar greit ant namų bevažiuos.

Ir kad bent pavydo skaudi priežastis

Negriaužtų širdies jų jautrios!

Štai šiandien studentai iš miesto pasklis!

Į savo šalis išlakios!

Vienog išvažiuoja namon ne visi;

Ar jiems nemalonūs namai?

Par Vyslą antai plaukia laivai keli

Prisėdus studentams pilnai.

Už Vyslos, už Pragos, kiek mato akis,

Laukai apriesti pagiriais;

Kad pusdienio saulė ant girių nušvis,

Tos dunkso melsvais spinduliais.

Ten renkas studentai dabar pamažu

Tarp miško ant pievos žalios;

Ir, kas dėl lietuvio užvis įstabu⁷²,

Jie šneka kalba Lietuvos!

Jau dvidešimts vyrų susėdo greta

Visi lyg vienmečiai ir broliai,

Dar laukia kito; mat krūva nepilna:

Dar nėra Vilaičio ligšiolei.

Be jo susirinkę nedaugei ką veiktų.

Kaip kūnas be dūšios⁷³ gyvos:

Kas dvasią pažadintų, drąsą suteiktų

Be jo iškalbingos bylos?

Vienog jis užtruko. Ir niekas nepyksta;

Jam, žino, taip laiko mažai;

Tik gailu, jog jo sveikata lyg kad nyksta;

Visur nori būti patsai.

„Ar žinote, vyrai, — atsiliepė Tumas —

Kaip galą šiandieną užmegsme?

Nušvis ir dėl Juozo gal veido tamsumas,

Ir savo krūtinę uždegsme;

Štai mūsų Maironis vėl giesmę sudėjo;

Jos žodžiai pajudins visas;

Jos dvasią tikrai Goštautučė atspėjo

Ir gaidai parašė balsu”.

„Kuri Goštautučė, — atsiliepe Klimas —

Ar ta, garsų koncertą davus?

Pavyktų greičiaus Lietuvos atgimimas,

Kad darbui lietuvių ją gavus”.

„Gali nusidžiugt tai lietuvė tikra! —

Jai Daugirdas tarė nuraudęs —

Po koncerto pirmo garsaus jau tada

Buvau ją pažint’ pasibandęs”.

„Tai mat kas ponaičiui — Ažukalnis tarė —

Vis varsto krūtinę giliaus!

Bet vis tai dėl gero tėvynės jis darė!...

Na, na jau varyk jį toliaus!”

„Tikrai vis baudžiaus tik dėl gero tėvynės;

(Mat mūsų sutinka tėvai)

Jei Lietuvą troškau priminti, pažinęs;

Bet progos nebuvo ilgai.

Ant galo kad giesmę Maironis parašė,

Par tėvą meldžiau pasakyti,

Jog vienas lietuvių būrelis jos prašė

Tai giesmei balsus sustatyti;

Bet visko iš giesmės suprast negalėjo,

Užprašė mane į namus;

Ji Juozą pažįsta; mums laimės linkėjo

Ir gyrė, jog darbas gražus”.

„Tas Juozas — prabilo Griška — stebuklingas:

Ir ją mat mokėjo patraukti!

Pas juos ir dabar gal užtruko laimingas,

Tai nėra ko jo mums belaukti”.

„O ne — tarė Daugirdas — Juozas užvis

Žmogus tai tikrai įstabus!

Iš tikro, jos, rodos, neapkenčia jis!

Ir kas jo suprastų takus?

Ji sveikino jį ir užprašė lankytis;

Užprašė ir tėvas karštai;

Pati mat lietuviškai nori mokytis,

O jam nei primink apie tai!

Nenori girdėti. Man teko tada

Pačiam ją mokinti kalbos;

Mokinas gerai, atsidavus visa;

Garsi bus lietuvė iš jos!”

„Dar prašė jį giesmių suteikti tokių... —

Jį partraukė Tumas skubiai —

Ant skubinas Juozas tarp pievų žalių

Atminkit dainuoti skardžiai”.

„Nepykite, brolia jog taip užtrukau, —

Prieidamas Juozas prašneko —

Nemaž apsukau; iki raštą gavau,

Taip pat mat užgaišti daug teko”.

„O ką gi dabar ten maskviečiai berašo?

Ar sutarė? — Klimas užklausė —

Gal vėl teologų pagalbos neprašo?

Paškanio kalčia ten didžiausia!”

„Ką norit, sakykit, — Ažukalnis tarė —

Bet ką mums tikybos sapnai?

Ką veiks kunigai protą gulti nuvarę?

Ar sotins vien pilvą tiktai?”

„Gana, beproti! — čia užriko vėl Klimas —

Darkai vien tėvynės vienybę;

Jei toks bus tarp mūsų tiktai sutikimas,

Menka mūsų bus ir galybė”.

„Par daug neteisingas jis ant kunigų —

Maironis pradėjo sakyti —

Ar jam Baranausko ir Jaunio darbų,

Ką moksliškai kalbą taisyti...

„Bet kam jiems ant galo tikybos dalykus,

Prikaišiot? — užkirto Griška —

Kam sąžines rišti? Liuosybei įvykus

Tegul ir dėl jų bus tikra!”

„Gana — tarė Juozas — kalbų tų šiandieną!

Mažai mes ką gerą pelnysme,

Jei vis tik iš naujo dalyką kiekvieną

Po dešimti kartų vartysme.

Ką nutarėm kartą iš vieno visi,

Jau tam atmainos nebebus!

Tikybos dalykai dėl mūsų šventi!

Privenkim užgaut jos jausmus!

Ir tai ne dėl to, kad tėvynės nauda

Vien to reikalautų tiktai,

Ar kad daug padarė Antanas Juška,

Ar Jaunis, nors tai kunigai!

Ir tai ne dėl to, kad liuosybė tikra

Nemindžioja jausmų žmogaus!

Bet vien tik dėl to, jog tikyba — šventa!

Jog žemė nebus be Dangaus!

Be Dievo? Kaip žengti? Tamsioji naktis

Naudinga tik dėl piktadėjų⁷⁴!

O kur dėl suspausto ir gero viltis?

Kas stiprins tarp audrų ir vėjų?

Prakeiktas, kurs pragaro juodo nuodais

Jam tikinčią šaldys krūtinę!

Prakeiktas piktasis, kurs velnio nagais

Jam viltį išplėš paskutinę!”

Nutilo visi: žodžių rykštė skaudžiausia,

Kad Juozas užpykęs ką plakė;

Nutilo; vien Klimas pradrįsęs paklausė:

„Tai ką gi maskviečiai atsakė?”

„Studentai maskviečiai su viskuo sutiko —

Vilaitis toliaus jau kalbėjo —

Ir norint rėdyti patiems mums paliko,

Bet savo pagalbą žadėjo.

Taip pat iš Petropilio, Kauno, Seinų

Turiu ką linksmiausias žinias;

Mat laikraščio noras meilus dėl visų,

Nes kelią parodys, praves”.

„O kaip pavadinsme — atsiliepė Klimas —

Tą laikraštj jauną tėvynės?

Kurs bus dėl lietuvių, kaip pats atgimimas,

Brangus, kaipo juos atgaivinęs”.

Čia mąstė visi, o Vilaitis tada

Taip broliams pradėjo sakyti:

„Viltis mūsų — mokslas, tikyba šventi:

Jie galią suteiks mums atgyti.

Tikybos šventos mus mokina Bažnyčia,

Ji kvėpia į širdis dorybę,

O smegenis auklena visotinyčia⁷⁵

Ir duoda ant žemės galybę”.

„Bet kas į Bažnyčią kasdieną vadina?

Kas šaukia į mokslą kas rytą?”

„Tai Varpas⁷⁶ — sušuko visi — jis mokina

Kaip dvasią prikelt užmigdytą”.

„Taip, Varpas — Vilaitis kalbėjo — jisai

Prikels mūsų nuskriaustą šalį!

Ant švento jo balso pakils milžinai!

Atgims, kas atgimti dar gali!

Bet garsas to Varpo plačiai nepasklis,

Jei rankos jį silpnos tetrauks;

Mums reikia didvyrių; be jų bus naktis!

Tėvynė aušros nesulauks!

Kam kūdikiui Dievas krūtinę gaivino,

Uždegdamas šventą žariją,

Ant aukšto jį darbo Dangus pavadino⁷⁷ —

Pakelti tėvynę, draugiją!...

Mums sunkūs keliai; temdo dangų šiaurys,

O mūsų saujelė — maža!

Ne vieną vargai gal anksti sunaikins,

Bet mūsų vienog ateiga⁷⁸!

Į mokslą tik, broliai, kam vėkos padės!

Į mokslą, kurs duos mums galybę!

Kad balsas lietuvio iš aukšto skambės,

Išgirs ir tamsi atkaklybė!

Maironi! Tu giesmę nuo Dievo gavai,

Tegul tau gudai jos pavydžia!

Tau, Klimai, istorijos tinka darbai,

Parodyk mums praeigą didžią!

Ažukalnis paslaptis mėgsta gamtos,

Tegul mūsų Virchovu⁷⁹ bus!

Griška tai filosofas, draugas tiesos,

Tautų apgynėjas smarkus!

Į mokslą, į mokslą su norais plačiais!

Jis angą garbės atdarys!

Jis vardą lietuvių apdengs spinduliais!

Jis mūsų didvyrių lopšys!”

Čia Juozas nutilo, vien girios skambėjo:

„Jis mūsų didvyrių lopšys!”

Dar klausės visi, bet kad Tumas pradėjo,

Jau taip uždainavo būrys:

Jau slaviškos skalys iš miego pakilo!

Pavasarių dydžiai jauni jų darbai!

Vieniems tik lietuviams dvasia nesušilo:

Žiemos tebegaudžia ten vėjai šaltai!

Paleiskim balsą kaip žaibą griausmingą!

Prikelkim senovės tėvynę galingą!

Prižadinkm Lietuvą mūsų!

Ak, laikas jau laikas iš miego pakilti!

Ak, laikas atverti užmerktas akis!

Gana nusiminti! Pažadinkim viltį

Ir stokim į darbą, o saule užšvis!

Paleiskme balsą kaip žaibą griausmingą!

Prikelkim senovės tėvynę galingą!

Prižadinkim Lietuvą mūsų!

Kas tiki į Dievo Apveizdą galingą,

Tas baimės vaikų nepažįsta silpnos!

Mums teko par amžius dalis nelaiminga,

Bet niekas nežino rytojaus dienos!

Paleiskime balsą kaip žaibą ir t. t.

Uždekime meilę sau jauną kritime

Ir stokim į kovą už žemę tėvų!

Viltis neužgeso dar mums paskutinė!

Juk gema⁸⁰ tarp mūsų nemaž milžinų!

Prikelkim darbais Gedimino tėvynę!

Priminkime Vytauto Didžio dienas!

Prikelkim liežuvį, ką sentėviai gynė

Ir vardą, kurs vietą Europoje ras!

Aplinkui jau žydžia visur atgimimas,

Pakilo nuvergti tautų gaivalai,

Ir Lietuvai lemtas ne kitas likimas,

Ir Lietuvai laikas pakilti karštai!

Gražu už tėvynę pavargti, kentėti!

Palaimintas darbas jaunos Lietuvos!

Laimingas, kurs, pradedant aušrai tekėti,

Su broliais į darbą kaip milžinas stos!

O tu, kurs lietuvio tik vardą nešioji,

O dvasią užspaustum tėvynės jaunos,

Tegul ir tave ateiga tolimoji

Minėja!. .. bet išgamą mūsų tanios!

Paleiskme balsą kaip žaibą griausmingą!

Prikelkim senovės tėvynę galingą!

Prižadinkim Lietuvą mūsų!