Pirmoji giesmė

Kame kūdikystės gražiausi sapnai?

Kur siekiai jaunųjų dienų?...

Išnyko kaip žaibas, užšvitęs aukštai,

Kaip dūmas tarp vėjo sparnų.

Kame mano kelias? Jau žengti toliaus

Kaip kūdikis silpnas bijau;

Kaskartą aplinkui tamsiaus ir baisiaus,

Ir, rodos, vilties nėra jau!

Kame mano galia? Dar taip neseniai

Iš žemės tinklų aš juokiausi,

Užžibo meilingi akies spinduliai

Ir įsmeigė skausmą giliausią!

Kame mano aukštas, gražus pašaukimas,

Kurs metais kasdieną drūtėjo¹⁷?

Tik audros bloškimas, akies užmetimas...

Ir nėra, kas būti turėjo!...

Matuše brangiausia, kur tavo sapnai,

Kad lopšį supai par naktis?

Šiandieną dar mano kovos nematai,

Bet ryt tu užmerksi akis.

Kiek kartų tau kunigu būti žadėjau

Ir vien tik leidimo prašiau!

Ir ašaras tavo iš džiaugsmo regėjau,

Ir pats nusidžiugęs verkiau!

Kalbėjai tada apie Dievo tarnus;

Tau žodžiai tekėjo saldžiai,

Ir tankiai paskui jau par sapną matei

Jog kunigu — tavo sūnus.

Jaunyste brangiausia! Kame tu, jaunyste?

Kur jūs, mano siekiai, sapnai?

Kodėl taip anksti man pražydę nuvystė,

Kaip šalčio užgauti žiedai?

O, gėda šiandieną paties man savęs!

Galės besidžiaugti Juška:

Jis gyrės, jog Juozą iš kelio išves,

Aš veltui juokiausi tada.

Į pokylį tankiai mane pavadinęs

Vyliojo į būrį jaunimo;

Spindėjo ne vienos ten akys auksinės,

Bet jų nebijojau žeidimo.

Ne kartą, kad badavo vyno užgers,

Vadino mane sūnumi

Ir girdamas bruko¹⁸ man kraitį dukters;

Ta raudo kaip rožė puiki.

Iš visko jūkiausi ir žemės duktė

Manęs nevyliojo tada;

Ne žemės aš troškau - iš aukšto žvaigždė

Man švietė par sapną kita!

Kame mano galia? Juk taip neseniai

Vilkiausi iš žemės tinklų;

Užžibo kitos man akies spinduliai. ..

Nebėra gražiausių sapnų!...

Bet ką? Ar aš nendrė, ką linksta nuo vėjo

Ir virsta, kur pučia šiaurys?

O ne. .. juk dar mano dvasia nedrebėjo,

Ir nieks jos silpnos nematys.

Kaip milžinas bėgsiu nuo mielo dangaus,

Kraujais nors aptektų širdis;

Ir nieks nežinos mano skausmų vidaus;

Ir jo neišduos man akis.

Vien gailu tik jos, ką lyg Aniols¹⁹ šviesus

Užšvito man veidu aušros!

Užspausčiau skausmus aš giliausius visus,

Vien gailu, man gailu vis jos!

Iš žemės žmonių niekas jos nesupras:

Tai Aniols pasaulės kitos!

Kas jausmų gilybė! Mačiau jos kančias:

Tai kančios iš meilės tikros!

Jau buvo naktis: kaip žvaigždėta, graži!

Ir mėnuo par dangų ridėjo;

Užmigo ir paukščiai ir žmonės visi;

Nelinko medelis nuo vėjo.

Nemigo tik Juozas. Jaunos jo krūtinės

Tykiausia naktis neramino;

Neišdavė žodis kančios begalinės,

Bet draugas jau viską pažino.

Šventa ta draugystė, ką riša jaunus

Ir šelpia pirmas ju kariones,

Gražiausius išauklina ryto jausmus

Ir veda kartu jus į žmones.

Laurynas ir Juozas — širdingi draugai:

Mokslavietė jus supažino;

Tas pats buvo siekis, tie patys sapnai,

Tie patys keliai jus vadino²⁰.

Kad vasaros naktys malonios, žvaigždėtos

Ramino ir migdė visus;

Nemigo jo dūmos²¹, Dangaus numylėtos,

Jiem Nemuno lankant krantus.

Pabėgę nuo savo draugų, idealo

Ieškojo ne žemiško veido;

Jiems rodės: dėl žemės krūtinę atšalo,

Ir linksmą jaunimą apleido.

Ir mėnuo, ir žvaigždės, ir upės vilnis

Į kitą jus šalį vadino;

Apsakė jiems Dievą tyla ir naktis

Ir jam pasišvęsti augino.

Laurynas — laimingas, metus jau antrus

Sau klierišką rūbą dėvėjo;

Ir Juozas, gimnazijos baigdams vargus,

Jį sekti šį metą žadėjo.

Šventėms važiavo Lauryno šalis

Dabar pirmą kartą pažinti

Ir mąstė tenai išsišnekti užvis,

Kaip reiks naują kelią mėginti.

Lakiok nelakiojęs, paukšteli gražus!

Kur tūpsi, ar pats bežinai?

Prieš vėją, margus kad išskleisi sparnus,

Ar lėksi, kur nori patsai?

Vienog nebijok! Dievas rūpins tave,

Be Jo tavo plunksna nekris:

Iš aukšto Jis žiūri Apvaizda budria,

Ar bus tau diena ar naktis.

Kad vėjas sušvilps, gal tau lizdą sugriaus

Plačiai po miškus išnešios;

Paleisi tada graudų balsą skardžiaus,

Nutupės aukštai ant šakos.

Ir žmones gėrėsis iš tavo stemplės,

Linksmesniai²² ant darbo pakils.

Ir tavo garbė par girias nuskambės,

Ir vėjų kaukimai nutils.