Antroji giesmė

Pavasario dienos išaušo, prašvito;

Pabudo gražus prigimimas,

Ir prašė nuo Viešpaties apdaro kito

Ir laukus ir girias užimąs.

Numetus ledus nusidžiugus Venta

Banguoja, bučiuoja krantus;

Ją sveikina paukščių linksminga byla

Ir arti išėjęs žmogus.

Velykos, velykos! Kas jūsų nelaukė,

Kaip kūdikis margo kiaušinio?

Rods, šįmet jų laikas toli nusitraukė:

Gal rūbo neteko žieminio.

Bet štai ir sulaukėm! Giesmė velykinė

Išbėgo į dangų aukštai!

Užkaito iš džiaugsmo atšalus krūtinė,

Ir laimės ilgėjos sapnai!

Prasijuokė saulė skaisčiais spinduliais;

Palangiais vaikai prieš ją šildos;

Jau puošiasi miškas drabužiais žaliais,

Ir žiedas ant kalno jau gvildos.

Pradžiugo ir Goštautas, savo sūnaus

Sulaukęs ant švenčių gražių;

Pagrįžo iš Vilniaus nuo mokslo sunkaus,

Namų pasiilgęs brangių.

Ir buvo ko laukti: Motiejus ne tas

Ką pirmą, kad buvo suklydęs:

Kaip vyras apleido draugystes piktas,

Ju visą paikumą išvydęs.

Iš tėvo jau turtų dabar nesididžiuoja,

Nestatos prieš savo draugus;

Karštai pamylėjęs tėvynę darbuojas,

Visus jai pašventęs jausmus.

Suprato, jog mokslas — didžiausia galybė:

Išblaško tamsybes nakties;

Suprato, jog žmogų tik puošia dorybė,

O ta jog be Dievo nešvies.

Lauryną pažino štai metai treti

Ir pametė vėjų kelius;

Jaunųjų draugyste! Tu viską gali,

Kad laimina Dievas žingsnius.

Motiejus, Laurynas — šiandieną draugai,

Ir vienas iš kito sau girias;

Kartu idealai jų lekia aukštai,

Nors gražūs keliai jų ir skirias.

Motiejaus ir doro Lauryno draugystę

Už laimę sau skaito tėvai

Ir džiaugias, jog puošia jų gražią jaunystę

aukštų idealų sapnai.

Kad vakar Motiejų aplankė Laurynas,

Kiek buvo ten džiaugsmo, kalbų!

Tiek nešneka audros užgautas pušynas

Kad dreba šimtai jo šakų!

Bet kas tas antrasis vaikinas švelnus

Tasai su Laurynu viešėjęs?

Vargiai jis išrodo, jog kunigu bus,

Nors sako juo būti žadėjęs.

Nors šneka mažai, bet jaunoji krūtinė

Gal paslaptį sergi ne vieną.

„Mačiau, jog ir mano gražioji Marinė

Tą šaltą įkaitino plieną“.

„Tetušis įtikės iš manęs visados,

Bet Juozą jau kam apkalbėti?

Juk mūsų namų jis iš tolo bijos,

Kad gaus nuo kieno tai girdėti”.

„Šitai apginėja vaikino gražaus!

Tikrai jam ne kunigu būti;

Juk gailu jo veido ir ūgio dailaus,

Graudžioms gal Marinėms pražūti.

Girdėjau, ir mokslas jam sekas gerai,

Ant knygos galva — pramušta;

Tik gailu: beturčiai esą jo tėvai,

Mylėtis — kliūtis nemaža”.

Ant to neatsakė jau nieko Marinė,

Tik gailu jai buvo, jog žmonės

Beturčio vaikino verčios nepažinę

Jau apkalba taip be malonės²³.

Nemaž apie Juozą ji buvo girdėjus:

Iš jo taip Laurynas didžiavos;

Ir nors jo nei karto nebuvo regėjus,

Vienog paslapčia jai sapnavos.

Lyg milžinu kokiu jai rodės tada,

Kurs viską ant žemės pamynęs,

Neieško savęs širdimi alkana,

Tik gero²⁴ Bažnyčios, tėvynės.

Ir ko nepajudina pasišventimas,

Kad teka iš gryno šaltinio!

Širdžių tai valdovas — savęs užmiršimas,

Nors švies iš po rūbo milinio.

Marinė mylėjo tėvynę karštai;

Tėvų jai sapnavos didybė;

Jai rodos, jog vėlei sugrįš tie laikai,

Kad lenkai didžiavos liuosybę²⁵.

Todėl ir nemąstė ji kelio kliudyti

Užmanymams Juozo aukštiems,

Tik troško nors kartą tą vyrą matyti,

Kurs auga darbams pakiliems.

Pažino!... Ir kaip gi silpna ta širdis!

Kur užžadai tavo, Marine?

Neklauso jau proto: nauja kibirkštis

Jai degina jauną krūtinę.

Gražus plaštakėlis, kad šviesą išvys,

Taip leka nakčia ant liepsnos;

Žmogus jį nuvaro; jis vėlei sugrįš...

Štai dega... ir jau nelekios.

„Bet ar gi tik kunigu Juozas tegali

Darbuotis dėl žemės tėvų?

Kodėl negalėčiau kartu savo dalį

Pridėti prie jo veikalų?

Jisai teip jausmingas, o žmonės — šalti.

Ledais jam užšaldys krūtinę!

Atvės idealai karščiausi visi,

Žmonių melagystę pažinę!

Jo alpstančią širdį aš žadint mokėčiau,

Nupulti neduočiau tada,

Kaip Aniolas-sargas karštai jį mylėčiau,

Dėl jo pasišventus visa.

Ir vienas ant kito saldžiai pasirėmę,

Nešaldomi žemės šalčių,

Iš meilės šaltinio sau galią pasėmę,

Taip žengtumėm darbo keliu!...”

„Ir ko nuliūdai tu taip, mano Marine? —

Atsiliepė tėvas saldžiai —

Kur išlėkė tavo mislis paskutinė,

Kad taip atsidusai giliai?

Jau vakaras leidžias. Prie kvartapijono²⁶,

Išreišk savo jausmų gilybę!

Kad balso klausaus tavo jauno ir plono,

Man žiba dangaus nekaltybė.

Nabašninkė tavo matutė brangioji

Plačiai buvo giesme garsi;

Jos ūgį ir veidą šiandieną nešioji

Ir balsą tą patį turi.

Viena ji mokėjo raminti mane,

Kad kvartapijoną užgavo,

Kad dangišką giesmę, nekaltą gražią

Man kietą krūtinę lingavo”.

Marinė tylėjo. Nors tėvo valia

Jai buvo šventa visados,

Bet kaip gi giedoti, kad spaudžia kančia,

Kad skausmas vien ieško tylos!

Ant galo užsėdo prie kvartapijono,

Užgavus skardžiai jo balsus;

Ant veido jos balto, ant skruosto raudono

Lyg tarsi užšvito dangus!

Balsai, lyg pasemti iš Dievo aukštybių,

Kaip vilnys siūbavo ir pynės,

Ir liejo monūs nekalčiausių gražybių,

Ir veltu širdis nuo jų gynės.

Bet balso Marinės nekalto ir plono

Nebuvo girdėtis visai;

Skambėjo vis stygos ant kvartapijono,

Ir gaudė vien jų tik balsai.

„Kodėl «Souvenir»²⁷ tau taip didžiai patiko? —

Atsiliepe tėvas ant galo —

Jau Juozas gal tą atminimą paliko?

Ko veidas staigiai taip nubalo?

Mačiau, jog ir Juozas tą valčių²⁸ pamėgo.

Bet to neužmiršk niekados:

Tarp jo ir tavęs begalinės prabėgo,

Ir jį išvaryk iš galvos!”

Marinė, per muziką skausmą išliejus,

Tylėjo kalbos lyg pristygus;

Atsiliepe vienas tik brolis Motiejus,

Kurs gynė, jog žmonės — vis lygūs.

Bet Goštauts kalbėti mažai tenorėjo;

Jo būdas — valia geležinė;

Vien proto tik balsą jisai tegirdėjo,

širdies maž teklausė krūtinė.

Jam gėda pamislyti²⁹: jo tai vienturtės

Koksai ten užvaldė jausmus!...

Ir argi taip būtų jos protas apkurtęs

Pažeminti savo namus?

Ir baisią tą mislį ranka lyg nuvaręs

Ir tėvišką valdžią atminęs,

Nuėjo sau gulti „labanakt” taręs;

Valandrodis³⁰ mušė devynias.

Tuojau ir Motiejus Marinę apleido,

Ieškodams lyg miego saldaus,

Bet galima buvo pažinti iš veido

Karionę nemažą vidaus.

Jis seserį savo kaip brolis mylėjo,

Jį traukė ir Juozo draugystė,

Ir žmonės jog lygūs, iš knygų tikėjo,

Ir jogei daug gali jaunystė.

Bet Juozas... Marinė... O ne, to nebus

Tos upės subėgti negali!...

Pats Juozas, jam rodės, nebus taip drąsus,

Kad siektų ne sau lygią dalį.