Trečioji giesmė

Pakilo saulutė, rytais atgaivinta,

Ir braukia rasas nuo kasų!

O rasos ant medžių tai deimantais krinta,

Tai spindi žieduos žolynų!

Keli spinduliai jau ir langą užgavo,

Įspindę į stiklą jo sklidų;

Primerkę akis, įvairiai sužaibavo

Ir žiūri pradrįsę į vidų!

Bet Juozo Vilaičio ir Glinskio Lauryno

Dar akys užmerktos saldžiai;

Ar žadint juos, Glinskio matušė nebžino,

Nors keltis jau laikas seniai.

Jau sauvare³¹ verda seniai arbata,

Ir laikas bažnyčion važiuoti;

Išaušo aukštai jau Pravadų diena³²;

Gana, rodos, būtų sapnuoti.

Bet Glinskienei gailu jų sapną baidyti:

Užmigo taip vakar vėlai;

Jau išnaktos buvo, o šviesą matyti

Dar galima buvo ilgai.

Ir ką jie kalbėjo? Suprasti sunku;

Retai juos ausis tegirdėjo;

Tik, rodos, Laurynas šnekėjo už du,

O Juozas tankiausiai tylėjo.

Ir vieną tik kartą, neklausant visai,

Lyg Glinskienei rodės, girdėjus,

Kaip Juozas pasakęs: „Gal stojos vis tai

Jau Dievui pačiam taip norėjus!

Man gailu tu siekių!... Aš pats nenorėčiau

Užmiršti gražaus pašaukimo!

Ak, Dieve! Kad širdį užspausti galėčiau!

Maldausiu ryto apšvietimo”.

Štai Glinskis, įėjęs balsiai į seklyčią,

Sušuko: „Na, vyrai, gana!

Jau laikas į Užvenčio šliaužti bažnyčią;

Atauš ir karšta arbata”.

Užgėdinti vyrai, pratrynę akis,

Iš lovų išvirto kuliais

Bet galvą sopėjo; matyt, jog naktis

Sapnais neramino saldžiais.

Atskaitę maldas į galinį susiėjo,

Pasveikinę stalo draugus;

Ten Vandzia ir Julka seniai jau krutėjo

Ir taisė arbatos stiklus.

„Na, vyrai — atsiliepė Glinskis — šiandieną

Miegojot už Kauno skolas;

Ten vakarot teko gal naktį ne vieną,

Kad vargino mokslas galvas”.

„Kalbi nežinodamas — tarė pati —

Paklausk, kiek ir šiąnakt užsnudo!

Neduoda užmigti ne mokslai vieni:

Visur rūpesčiai žmogų žudo”.

Čia pažvelgė Vanda ant Juozo slapčia,

Tasai lyg nubalęs tylėjo,

Ir tarsi viltis kaip žvaigždelė nakčia

Prie jos nedrąsiai prakalbėjo:

Kodėl gi tik kunigu Juozas paliktų³³?

Juk mokslas, kaip šneka, daug gali:

Su mokslu paskui gal ir laimę sutiktų!. ..

Ir mūsų atmintų gal šalį.

„Kokie rūpesčiai ant jaunųjų pečių? —

Atsiliepė Glinskis storai —

Jau kelią aprinko. O ne. .. tai kelių

Ant žemės plačios nemažai!”

„Ir mano Laurynas juk liuosas³⁴ ligšiolei;

Gal eiti, kur traukia širdis;

Su mokslu išėjo į žmones jo broliai;

Kodėl negalėtų ir jis?”

Laurynas nusijuokė lūpų kraštais,

Bet Juozas tylėjo kaip žemė

Ir troško vien lėkti ten paukščio sparnais,

Kur skausmas sau paguodą semia.

Nuo ryto bildėjo ir rūko keliai.

Kas gyvas, bažnyčion skubėjo;

Ir Glinskių sarti³⁵ užkinkyti arkliai

Po langu žemę kapinėjo.

Ant galo nušvito vežėjui akis:

Bajorai apsėdo ratus,

Ir riebūs sartokai³⁶, suglaudę ausis,

Pasineše lėkt par laukus.

Bažnyčia seniai jau žmonių primušta,

O vis ten dar traukia būriai;

Ką tik prasidėjo Mišių vativa;

Vargonai duodavo graudžiai.

Vilaitis sau vietos aukštos neieškojo;

Jam užkampio buvo gana,

Ir ten, nors prieš žmones akis neraudojo,

Bet buvo malda jo karšta.

Taip meldės ilgai ir kančia begalinė

Jam tirpo lengvai pamažu;

Taip vaškas kvepėdamas gydo krūtinę,

Užgautas ugnies karštumu.

Ir rodės dabar, jog jį Dievas vadino

Kaip sūnų į savo namus,

Kaip Tėvas jo pažeistą širdį gaivino,

Ir traukė kaip aukštas Dangus.

Pasibaigė Mišios ir po valandos

Vargonai vėl partraukė tylą;

Išėjo klebonas skubiai ant Sumos³⁷

Ir šventino žmones krapyla³⁸.

Žegnojos visi ir ant kelių sukrito,

Tad Juozas pakėlė akis,

Ir štai priešais jį netikėtai užšvito

Juodųjų akių kibirkštis.

Kodėl gesini tuoj, Marine, akis,

Nuraudus ant veido gražaus?

Taip žvaigždės užgęsta ir slepias naktis

Kad rausta rytai ant dangaus.

Ką pajautė Juozas!... Bet kam jo kariones

Norėti pažinti kada?

Tik „pulkim ant kelių” kad užšaukė žmonės,

Jo skrido karščiausiai malda.

Maldos visagalę³⁹ tik tas tesupras,

Kurs slepia prieš žmones skausmus!

Ji gydo žaizdas, taiso žingsnių klaidas!

Ak, melskis! Tau galios pribus!

Žinojo jau Juozas galybę maldos:

Jos mokė matušė sena;

Vienog dar nesimeldė taip niekados,

Uzmiršęs, kur buvo tada.

Suma jau pasibaigė. Žmonės būriais

Laukan iš bažnyčios sau traukė.

Atsiminė Juozas, prižadints pečiais,

Jog Glinskiai seniai gal jo laukė.

Dar kartą parpuolęs žemai prieš altorių,

Apleido Aukščiausio namus;

O žmonės tuo tarpu, apstoję šventorių,

Apsakė savuosius vargus.

Vilaitis jau suktis į kairę ketino,

Kur buvo būriai retesni,

Bet Glinskutės jį mat iš tolo pažino

Ir šaukė meiliai akimi.

Ten laukė Laurynas, Motiejus, Marinė;

Aplenkti juos buvo sunku,

Ir Juozas, užšaldęs sau karštą krūtinę,

Paslinko prie jų pamažu.

Pasveikino juos, kaip mokino Juška,

Bet lūpų drebėjo kraštai;

Neaiški, par trumpa jo buvo kalba,

Ir žodžiai tekėjo šaltai.

„Par daug dievobaimingas tamsta esi —

Atsiliepė Vanda meiliai —

Tur būti meldimai nebuvo trumpi:

Mes laukiame tamstos seniai”.

„Kas jausmų išreikšti žmonėms nebegali,

Vien Dievui tik skųstis galėjo, —

Atsakė jai Jūzas — o akys į šalį

Užklydo, kur taip nenorėjo”.

„Mes laukėme tamstos — pratarius Marinė,

Nuo Juozo neleido akių —

Tetušis apsirgo, namai nusiminę!...

Gal tamstos n’aplenksite jų!”

Vilaitis, akis ant Lauryno pakėlęs,

Lyg prašė pagalbos greitos;

Ant galo atsakė: „Kad jau po nedėlės⁴⁰...

Jau ryt mūsų Kaunas ieškos!

Jau šventės pasibaigė. Būtų meilu

Ligonį, namus aplankyti;

Bet Kaunas ieškos; mums į jungą skubu;

Valdžios negali neklausyti”.

„Ir aš taip sakiau — pasisakė Laurynas —

Jau vaišių šiam kartui gana;

Ryto Paneriais mus pasveikins pušynas,

Kaune nusileis mums diena.

Jau laikas į jungą; ir taip dar paklaus,

Kame mes užtrukom ilgai;

Užmiršti save dėl aukštesnio Dangaus,

Taip liepia šventi reikalai!...”

„Pristojęs į jungą mokysis, žinai;

Ligonį vienog aplankyti

Taip pat, rodos, būtų šventi reikalai”—

Motiejus pradėjo sakyti.

Laurynas silpnėjo širdies gerumu:

Taip prašymai buvo širdingi;

Bet Juozą pajudinti buvo sunku,

Jam žodžiai užšalo jausmingi.

„Kada gi pons Juozas jau mus aplankys?”

Nuliūdus Marinė jo klausė;

Jo klausė!... Bet geso akių spindulys,

Kaip geso viltis paskučiausia!...

Suprato tai Juozas ir jauną krūtinę

Jam parvėrė skausmas kiaurai!

Bet kaip gi tą viltį pakelt paskutinę,

Kad jos nebemato patsai?

Ant galo atsiliepė: „Dievas tik žino,

Ar leis susitikti kada!

Ne sau lygius mus Jis ir čia suvadino!

Vargiai vėl suves Jo ranka!

Motiejus stebėjos: juk jo tai mislis!...

Jam tamsūs šešėliai pražuvo:

Štai Juozui Marinė — ne savo dalis!...

Ir jau lyg jo gailu jam buvo!...”

Bet Vandai ant dūšios⁴¹ jau stojos lengviaus.

Viltis lyg drąsesniai prašneko;

Ji tarė: „Laikai mums užšvis maloniaus,

Nekaip ponas Juozas mums sako.

Par vasarą tamsta mus vėl aplankysi,

Mes lauksme kaip draugo brangaus!...”

Marinė pridūrė: „Lygius sau išvysi:

Ir mes gal paaugsme aukščiaus”.

„Na, gražios mergaitės, gana man vaikus

Iš kelio klaidint taip ilgai!” —

Iš tolo raitydamas savo ūsus,

Atsiliepė Glinskis drūtai.

„Jau žvengė arkliai: pasigedo namų,

Ir skundžias išalkęs skilvys⁴²;

Jau ragina laikas; sparnai vakarų

Dar lietų ant mūsų užvys”.

O kiek gi tai kartų kančia ir juokai

Sau pinas ant žemės plačios!

Kaip parskiria širdis juokai ir laukai!

Ir parskiria ant visados!...

Jau bėga sartokai ir prunkščia nasrais.

Kas kartą tamsesnis dangus;

Perkūnas pirmaisiais šių metų žaibais

Dabina padangių sparnus,

Pakilo ir vėjas; lašai didesni

Užkrito keli ant galvos.

Upelei srauni nuo kalnų tekini

Į prieglobstį bėgo Ventos.

Pagrįžtant jiems buvo lyg ko neramu;

Pats Glinskis tankiausiai tylėjo;

Tik vienas Laurynas gėrėjos draugu,

Kad tas prieš žaibus nedrebėjo.

Bet kam gi lotyniškus tankiai žodžius,

Kalbėdamas Juozui, vartojo?

Ar girdamas draugą vien nervus stiprius,

Kad kas nesuprastų, bijojo?

Bet Juozas tylėjo; ant galo prašneko;

Lotyniškai sakė, trumpai:

Sunki ir baisi jam karionė pateko,

Jos galo nežino patsai!

Ne kartą lyg rodos, jog Dievas jį šaukia,

Vienog ar nutildys skausmus,

Ką plėšo krūtinę kaip žvėrys užkaukę?

Ir pats nebežino kas bus!...

Patsai nebežino, į kokią jau šalį

Išneš jį laiku vėsulai;

Tik žino, jog Dievui širdies nebegali

Pašvęsti šiandieną visai!...

Lietus vis tankesniai varvėjo lašais.

Pritrūko kalbos dėl visų.

Vieni tik sartokai teškeno purvais

Ir bėgo šarpiai ant namų.

Aptemęs dangus mėlynai vėl nušvis;

Po audrų laimės prigimimas.

Žmogaus tik kada ar išauš dar naktis?

Ar laimę atneš užtemimas?