I.
Joja karan pats karalius:
Žvengia žirgas, kasa žemę,
Triūbos skardžiai aida ore —
Garbę ir guodonę1 lemia.
Ein Jonužis į tą karą:
Šiurkštūs vėjai staugti ima,
Ūžia, ošia žalios girios —
Liūdną lemia tai likimą.
Praded kovą, švilpia kulkos,
Lygumoj kareiviai spinta.
Kaip liūtai karaliai imas,
O tyliai Jonužiai krinta.
Grįžt karalius apgalėjęs,
Žirgą jo nišlaiko tarnas
Miršta pažeistas Jonužis —
Jau aplink jį suka varnas.
Su varpais sutink karalių,
Pokilius visur jam ruošia,
Kvietkomis iškloja kelią,
Vainiku jo galvą puošia.
O Jonužį kad lydėjo,
Verkė giminės, matutė...
Tik javai liūdnai lingavo,
Tik raiba kukau gegutė.