II.

Dievuli mano, ko gi tu leidi

Šaltąją rasą,

Matydams mane bado prispaustą,

Nuogą ir basą?

Ar nepakanka, kad žmogus verkia

Čia ant žemelės,

Sidabro tartum ašaras lieja,

Lyg tos naktelės?

O kad tiktai aš tyčia nueičiau

Laukan mūs tyrą

Ir suskaityčiau², kiek ten ant dirvų

Ašarų byra...

Iš tokių sėklų tai baisu būtų

Pasėlį pjauti:

Visi juk pėdai būtų raudom —

Kraujo įšplauti.

Sulauksim rytą spindulius karštus

Saulės šviesiosios —

Sugers jie visą rasą nuo dirvų,

Pievos žaliosios.

O kad galėtų ašarų mūsų

Jūrės išsekti,

Tam, Dieve mielas, visa pasaulė

Reiktų uždegti.