IV.
Daug gražių žvaigždelių
Danguje ten spiečia.
Nemanyk, varguoli,
Kad tai tau jos šviečia.
Ta, kur aiškiai žiba
Viršumi pušyno,
Lyg saulelės sklypas —
Pono, mūs kaimyno.
Šitoji auksinė,
Kur tenai iš šono
Ant upelio spingso —
Kunigo klebono.
Štai, štai trečioji,
Ta pasidabruota,
Kur tarytum mirksi —
Vargamistrai duota.
Mat visi žvaigždelėms
Pasigirti gali,
Tau tiktai netenka,
Vargdieni — bedali!
Kitąsyk žvaigždes juk
Dievas iš malonės
Uždegė mat lygiai,
Pasakoja žmonės.
Ponų ne varguolių
Nieks tad neregėjo
Ir kiekviens paskirtą
Žvaigždę sau turėjo,
Kad suspaudė skurdas
Žmogų neturtingą,
Skyrė sau žvaigždynai
Kelia ypatingą:
Ponų vis da žiba,
O žmonių išmirę —
Ašaromis tapę...
Į laukus subirę.