Dvyliktas vakaras

Parietka Žemaičių.

Man pri Stasiulio besiuvant, pakabakš pakabakš atjojo gražus vaikinas Kazimieras Pocelius iš Kiempalų sodžiaus. Su nauja sermėga apsivilkęs, su batais, su briedžio diržu pasijuosęs, su vario pendentu užsisegęs, pasikirpęs, be barzdos, nes ta dar jam neauga.

Žirgas jo buvo rudas gražus žemaičių veislės, mitukas raudonas, balnas šikšninis, lenciūgėlė pri uždenio pririštas šviesus ir skambąs.

Vos tas žirgą pri žiogrio²⁶⁷ pririšęs i trobą ėjo: visos mergelės paraudonavo it gaidžio skiauterė. Vaikinas įėjęs pasisakė, kas esąs pasveikino su tėvu ir motina, o prieš dukteris tiktai galvą nulenkė. Stasiulis gerai jį priėmė, o Petronėlė gražiai apsidariusi išėjo iš alkieriaus²⁶⁸ ir sėdos gret Kaziuko svečio.

Ne ilgai trukęs Kazimieras pasisakė atjojęs į zaletas, o Petronėlę nors maž tepažino jaunikaitį, tečiaus iš lipšno šnekesio tas suprato Petronėlę idant tekėsiant. Po valandos kėlės ir sakė — su Dievu, Stasiuliam, o tuodu meldė idant tankiaus lankytumės. Beregint išgirdo žmonės Pocelio Petronėlę vesiant, apkėlė sukalbomis. Šiuodu vienok tai girdėdams juokės, nes lig šiolei abudu buvo be įtarties²⁶⁹.

Keletui dienu praslinkus, jaunasis drauge su piršliu vėl atjojo vakarop pri Stasiulio: tėvai žmoniškai priėmė, večeros vienok nedavė; tiktai padėjo ant stalo alų, sviestą, pyragų ir duonos. Par kiaurą naktį šnekėjos ir ligavo apei pasogą²⁷⁰. Sutikę paskyrė dieną tolesniam darbui ir išjojo prauušus.

Ateinant paskirtai ketvergo dienai susiėjo pakviesti svčiai, parvadino skripkorių ir pradėjo šokt. Tuo tarpu jaunūmenė tarsi gailėdamos Petronėlės, kurią žad jaunasis išvežti užrišo ir užkalė vartus. Jau brėkštant jaunasis su dešimtį draugais atvykęs pradėjo paukš paukš šaudyti. Vietos jaunūmenė iš trobos iššokusi ligi dalį plaukš, plaukš šaudydama atliepė. Ką padariusi šmurkš šmurkš sušoko į trobą, užsklendė skląsčius²⁷¹, užraišiojo ir užramstė duris. Atkeliavę svečiai išdraskė žiogrius, atkėlė karkles ir bruzdu bruzdu įsiveržė į kiemą. Atradę uždarytas ir užrakintas duris, rėmė tas laukon, iškėlė iš kaškų ir išvertė. Kiti brakš brakš brazdino į langus sakydamis: „Įleiskit svečius”.

Suėj nauji svečiai į trobą šaukė: „Ogla, apsistokit. Namiškiai priešingai kriokė, užkit, užkit šokit. Tėvams vienok liepiant apsistojo, o piršlys sušuko: „Ar priimat svečius?”. Tėvai atsakė: „Priėmam, priėmam”. Tuokart piršlys balsu tarė: „Gyvenam už šimto miliomis, atplaukėm, atjojom atbrazdėjom par jūras marias, par ežerus ir upes, yra draugų mano devyni šimtai, devynios dešimtys devyni, teikitės duoti: arkliams kutios, balnams gėbes, kepurėms vagius, ploščiams klįtis, berneliams kamarą, o man senam piršliui bent suolą. Na ką ar žadat vis tai duoti ir į namus svečius žmoniškai priimti?”. Tėvai atsakė: „Žadam žadam priimti, išvaišinti, išdirbti, prigirdyti ir pripilti it verpeles”.

Sušuko piršlys: „No gerai ne veltup žygiavom; judu jaunasis sa jaunąja eikite į priemenę ir pasišnekėkite, o aš pabilosi su tėvais. Jaunuosius išėjus tarė piršlys: „No ką, ar leisit savo dukterį Petronėlę už Kazimiero?”. Šiuodu atsakė: „Leisva”. Piršlys: „O ar sveika yra Petronėlė?”. Šiuodu: „Sveika, ačiū Dievui”. Piršlys: „Na kiek duostan pasogo?”. Tėvai atsakė: „Duosva penkias karves, du arklius, tris kiaules, tris žąsis su žąsinu, ratus gelžytus, rogess ir tris dešimtis rublių pinigais. Argi negana?”. Piršlys tarė: „Gana, gana, turite ir daugiesnę dukterų ”.

Tuo tarpu jaunasis klausė jaunosios: „Ar tinku aš tau?”. Ši atsakė: „Tinki”. Jaunoj klausė: „O aš tamstai ar tinku?”. Jaunasis atsakė: „Tinki, nes esi graži”. Tai vienas antram pasakę padavė ranką ir pasibučiavo. O sugrįžus į trobą pasisakė tėvams su piršliu, tarp savęs sutikusiu.

Atsiliepė Kotrina Stasiulienė: „Nu gerai vedu su vyru darom, ką reikiant, bet reik žinoti, ką tur Pocelius jaunasis. Prider akvaizdžius išleisti, o rasi ir patiems važiuoti dėl apveizėjimo. Piršlys Antonas Vaištaras atsakė: „Vicentas Pocius duod savo sūnui ypatų²⁷² gyvenimą, duod gyvolius ir ką reikiant. Rods Kazimieras bus naujukas vienok susišelpęs jūsų pasogą, galės dailiai gyventi. Yra vaikiukas čiujnas²⁷³, išmintingas, orielkos negerąs, nepiktas ir lipšnas. Sugebės mylėti moterį savo.

Atsakė Stasiulis: „Na gerai gerai vis tai paregėsma. Rytą pat važiuosma į Kiempalus.

Tą vakarą svečiai išskido, o Stasiuliai ėmę keturis ūkvaizdžius su Petronėle ryto metą išvažiavo. Atrado viską įmaningai, sugrįža namon, ryžos leisti dukterį ir taisės pakelti parietką.

Subatoj piršlys Antanas Vaištaras į Kiempalus atvažiuodamas, atsivežė gėrimų. Su juo drauge atvyko jaunasis su kitais svečiais. Visų pirma piršlys stiklą pripylęs tarė: „Sveikas tėvai!”. Paskiaus: „Sveika, Kotrina”. Pasvadino jaunąjį užstalėj, o Petronėlę už ypatingo stalelio. Tuojaus klausė tėvo: „Ar leidi dukterį?”. Tas atsakė: „Leidžiu”. Klausė motinos: „Ar leidi?”. Ta vėl atsakė: „Leidžiu”. Klausė jaunojo: „Ar imi Petronėlę už moterį?”. Kazimieras atsakė: „Imu”. Klausė jaunosios: „Ar tekėsi?”. Ši atsakė: „Tekėsiu”. Dar piršlys davė motinai rublį, kuri kibusi už rankų Petronėlės tarė: „Šitai atiduodu mano vaiką, imk sau”. Tuokart piršlys stiklą prigožęs sušuko: „Sveika jaunoj!”. Beregint ėmės rūtų vainikėlį padėjo į torielką apdengė su balta skepeta ir nunešė jaunajai, kurį jaunosios sesuo Veronika prisegė pri galvos Petronėlės, o piršlys ėmęs ją už rankų pasvadino užstalėj gret jaunojo ir tarė: „Šitai yra jauna pora, nor gywenti, bus naujukais aš anuodum duosiu žąsiną. O kiti svečiai, ką žadate”.

Juzupas Vaištaras atsiliepė: „Aš duosiu pusparšį”. Prančiskus Kairis tarė: „Aš duosiu avį”.

Silvestras Norbutas iš Taurių sakė: „Aš duosiu veršį iš apluoko”.

vicentas Norbutas tarė: „Aš duosiu du poras rugių”.

Kitas susiedas tarė: „Aš duosiu du puru miežių, kad turėtų iš ko putrą virti ir taip toliaus”.

Mergaitės: viena žadėjo stuomenį, kita abrusą, kita įtiestuvę, kita pirštines, žekes²⁷⁴ ir t.t.

Tą patį subatos vakarą padarė jaunieji sanderybass ir atbuvo pintuves. Par kiaurą naktį šoko.

Nedėlios rytą jaunoji nuvažiavo į Viduklę, užsirašė, atlika poterius ir padavė užsakus.

Dviem nedėliom praslinkus ir užsakams išėjus; panedėlio vakarą prasidėjo parietka. Pakviesti svečiai suvažiavo, jaunasis taipogi atvyko, pavadintas skripkorius, kad čirškinti pradėjo; Petronėlė meldė idant tėvai pradiėtų šokimą. Vos tuodu susikibę parėjo par trobą tuojaus visi šokti pradėjo ir žudės par kiaurą naktį.

Uterniką rytą svečiai visi valgė, tiktai jaunoji nė snapo nekišo, nes ketino eiti spaviednės. Išvažiuodama pri šliūbą melde tėvų ir visų sviečių idant žegnotų arba blagaslovitų, ką tie ir darė. Jaunoj drauge su seserim ir piršliene sėdo į ratus ir visų pirma važiavo. Jaunasis sėda į gražų žirgą ir jojo gret vežimo jaunosios. Paskuo to važiavo visa vesėlia šaudydama ir dainiuodama. Neapsistoję nė pri vienos karčemos. Navažiavo gaspadoj pasipuošę, o mergelės ir šokti pradėjo.

Piršlys: Kazimieru, Petronėle, dešimčia svečių ir piršliene vedinas; nuėjo į kleboniją užsirašyti. Jaunieji tuojau skubėjo bažnyčion spaviedotis. Po spaviednės atėjo Kanauninkas Kolenda duoti šliūbą. Jaunąją pri to nuvedė sesuo Veronika, o jaunąjį Piršlys su broliu. Šliubą duodant jaunoj raukės ir verkė, bet nenorėdama; dėl to maž tebuvo ašarų.

Po šliūbo grįžę gaspadon jaunieji užsikando, o parietka šoko. Išvažiavo namon ligi dalį šaudydamis ir dainiuodamis. Parvažiavus dukterį priėmė motina su duonos kepalu ir su druska. Tėvas priėmė žentą su izbonu alaus ir butelka orielkos. Dar duodamas sakė: „Tie, žentali mana, dovanos, kad tavo butai netruktų rūgštyno“. Jaunoji į trobą įeidama sakė: „Tegul bus pagarbintas Jėzus Kristus”. Jaunoj dar tarė: „Įėjau i trobą su duona ir su druska”. O jaunasis: „Įėjau su rūgščiu ir gėralu, kad Viešpats mano gyvenimą užlaikytų“. Abudu savo dovanas bakš padėjo ant stalo. Piršlys tuojaus ėmęs butelką, prigožė stiklą ir balsu tarė: „Po švento šliūbo atsigerkim gero gėrimo, sveikas tėvai”. Paskiaus gėrė visi geriantys pakarčiuo. Jaunūmenė vienok negėrė.

Namiškiai padengė stalą: piršlys jaunąją pasvadino užstalėj pačioj kertėj kaipo vyriausioj vietoj. Pusė valgė, moteriškės gėrė alų, o vyrai brauškė. Piršlys ragina svečius tarydamas: „Valgykit sveteliai, bet į kišenę nekiškit”. O piršlienė šiaip sakė:

— Sugavau varną * Iškepiau sparną * Nepadyvikit * Pasilikit * Sveteliai mano.” Večerę pavalgę dar šoko, o pavargę ėjo gulti. Kazimiero tečiaus su Petronėle neguldė.

Seredoj piršlienė pakėlė pietus visiems svečiams, po kurių jaunoj su vedliais ir pasekėjais išvažiavo į Kiempalus pri jaunojo. Kraitį iš klėčio nešti norint, Stasiulienė plekš sėdos ant skrynios, jaunasis turėjo tris rublius užmokėti pakol išgavo. Kraitį nešė keturi vyrai. Skrynia buvo gan didi, bet nepilna: todėl kad lengva nerodytumės, jaunoj lig laiku keletą akmenų įdėjo. Par nelaimę nešėjai kraitį risdami²⁷⁵ į ratus pakreipė skrynią, įdėti akmenys byldu byldu parietėjo. Pradėjo visi juoktis ir sakė, jug akmenų yra ir Kiempalus kam jus wežam. Tečiaus skrynios neatidarė. Nešėjai už savo darbą nieko negavo.

Susėdę į ratus vedliai: važiavo pirmu dainiuodamis. Pasekėjš dveji tik susirinko, tarp tu buvo ir seseris jaunosios: tie po viedlio važiavo. Nuvažiavo šie, jaunąją pri durų priėmė motina Kazimiero su duona ir su druska. Jaunąjį sutiks tėvas su alu ir orielka. Jaunoji įėjusi į trobą, padėjo tas ant stalo. Tuojaus piršlys Petronėlę su Kazimieru pasvadino užstalėj ir visi svečiai susėdo. Bet kaip tiktai skripkorius pradėj džirzginti sakušo večiai ir šoko. Vakarą gan melai pavalgė. Jauniems pataisė lovą klėtėj; nuvedė gulti tėvai su nekuriais vyriškiais ir su skripkoriu. Po valandėlės išėjo: uždarė duris su raktu, užrito tuos su ratais, rogėms, eketėms ir su visokiais baldais užkrovė.

Ryto metą piršlys, piršlienė ir skripkorius grįždami ėjo žadinti jaunųjų. Atkrovė užverstus daiktus, pažadino, į rėtį įdėję bliūdą vandens nunešė nusiprausti, o nusiplovus piršlienė atėmė nu jaunosios vainiką ir šmakš apmovė su parregima kepurėle. Ant galo nuvedusi į trobą, apmaturijo jos galvą su didžiu pirktiniu skepetu.

Tuojaus marti atidariusi savo kraitį, davė dovaną: uošvei stuomenį, marškinius ir sijoną; uošviui, piršliui ir skripkoriui po stuomenį. O broliams jaunojo po abrusą.

Visi svečiai išpažino piršlį už melagį, nes nematė to viso namuose Kazimiero, ką piršlys sakė; todėl kruvon susiėj, susitarė jį sūdyti už melagystes. Netruko tokių, kurie jo gynė, bet daugesni atsirado jį kaltinančių. Ant galo visii paskaitė už pakartiną. Raukės vargšas piršlelis: skundės mergelėms ir sakė: „Paliksit jūs be vyrų, nes piršlius karstant kas bedrįs jumis jaunikaitėms piršti?”. Tos dėl metimo užmetė už jį žodį, bet sūdžios to neklausė. Matydamas tai piršlys pajuodavo girdi iš baimės (susitiepė su pijšomis) ir vaipydamas lindo pri kožno — sa Dievu — sakyti. Bet kurio tiktai dasilytėjo tą suapšė, nes buvo su rankomis tri koi glostės; todėl visi nu jo tolinos. O ji tarė: „Visuomet taip nutink, nu nelaimingo žmogaus bėg šalin ir prieteliai”.

Beregint vaikiukai atvilko eketes, paguldė ant tų piršlį nebagą ir traukė po naujai padirbtas kartuves.

Tujaus išėjęs iš krovos vienas senas pilvočius, uždėjo ant savo ilgos nosies špikulus (okuliorius), parskleidė plačius lakštus popieriaus ir šiuos skaitė žodžius.