Lietuvių parietka

Parėjęs tiek parakvijų datyriau, jogei Lietuviai yra visur geri, visur stiprūs savo katalikų vieroj, visi teisingi, nes nė vienas užmokesčio man nenutraukė. Kiek reikalavau, tiek užmokėjo. Tečiaus ryžaus grįžt į savo pusę. Nu išmintingo Drulio išėjęs, atvykau į Kupiškių parapiją į Rokučio uličią pas ūkininką stiprų vadintą Šlapeliu. Man čia besiūvant, vieną vakarą kažikas brakš, brakš pradėjo į duris brazdinti. Vaikiukas išėjęs girkš atidarė, įėjo į grinčią jaunas žmogus, mažo augamo, veido padoraus, gerai apsidaręs, pasiskaitęs ir pasikirpęs. Įėjęs pasakė: „ Tegul būn pagarbintas Jėzus Kristus”. Šlapelis grinčioj pasitikęs, atsakė: „Ant amžių amžinųjų Amen. Tujaus svečias tarė: „Esmi sūnus ūkininko Dominykas Merkis iš Tumasanių uličios, vadinuos Stanislovas Račiūga“. Važinėdamas reikalais valsčiaus paklydau; ar nepriimtumėt, tėveli, manęs į naktinę? Šlapelis atsakė: „Na gerai gerai, galėsi pernakvoti”.

Duktė Domicėlė svečią pamačiusi, ki ki ki prasijuokė, tujaus spruko į šalutinę pas motinėlę ir tarė: „Įvažiavo kažikoks jaunas svetelis ir įsipraše į nakvynę; be ne pradės jis pirštis?”. Atsakė motina: „Et, alkanas kūma, apei duoną dumo”. Tuo tarpu išėjęs į grinčią pažiūrėjo ir liepė išvirti valgį dėl pavaišinimo svečio. Domicėlė išvirusi, pavaišino ir naleido svečią gulti. Ryto metą svečias pavalgęs pasakė — ačiū už nakvynę — ir išvažiavo.

Kieletui nedėlių praslinkus, tas pats Dominykas tyc atvažiavo dienos viduj pri Šlapelio su savo susiedu Jonu. Kurs sa gaspadoriais pasisisveikinęs, sėdo užstalėj, patiesė baltą skepetą, ištraukė iš ančio²¹⁹ butelką²²⁰ vyno su stikleliais, prigožė ir sušuko: „Geras tėvai, sveiks, mums Domicėlės reiks. Ar atiduosi?”. Išgirdusi tuos žodžius duktė šmurkš spruko oran ir kaip pelelė po šluota pasislėpė. Tėvas stiklelį imdamas atsakė: „No gerai gerai rasi ir sutiksma, reik pačios duktės klausti, ar tink anai Dominykas? Vaikai paieškokit jos”. Atradus įėjo raudona kaip vėžyss išvirtas. Širdis jos timt timpt greitai mušė, kaip gaidys sparnus giedoti norėdamas. Tojaus tiems tarė: „Nu, vaikas mano, šis jaunikaitis nor tave imti už moterį, ar tink tau? Ar tekėsi už jo?”. Ta vietoj atsakymo pradėjo verkti. Prišoko beregint piršlys, padėjo ranką ant jos pečio ir tarė: „Nu ką, duktirėle, ar matai, vaikiną — jaunas gražus, koks paritus toks pastačius, iš pupų nevaromas, už kipšą gražesnis, arielkos negerąs, gaspadorius, turįs savo gerą gyvenimą, ko be nori? Ko bereik? Jug poną komarą sūnus ne atjos pri tavęs į zaletas²²¹. Ar tekėsi?”. Ta žvilkterėjusi į Dominyką atsiliepė: „Kas ten žino, gal ir tekėsiu”.

Sušuko piršlys: „Nu gerai neveltuo pakėliau žygį, sueis į porą jaunūmenė. Tėvai nebreikalausiu užmokesčio už vyną išgertą, kad Domicėlė nenorėjusi būtų tikėti, reikalaučiau pinigo”. Po tų žmonystų Domicėlė atėmė nu stalo butelką su skepeta, o jaunasis su piršliu pernakvojo.

Ryto metą Šlapelis pakvietė du susiedus savo ir su tuodum drauge važiavo į Tamasancų uličią i Pražvalgas. Apžiūrėję Merkiso gyvenimą, kurs jams patiko. Paviešėj grižo namon. Vėl atvažiavo į Rakučių uličią piršlys ir Dominykas jau su didžiai arielkų. Atsivežė su sawim alaus verpelę, keles butelkas vyno ir arielkos. Piršlys padėjo verpelelę po stalu ties kojomis savo, o butelkas sustatė gret savęs ant suolų.

Tėvai priėmė piršlį ir ant jo užgėrė: piršlys iš savo butelkos pripilęs stiklą, gėrė ant tėvo ir motinos jaunosios. Tuokart Domicėlė aiškiai prižadėjo tekėti už Dominyko. Davė dovanas (gastinčių) piršliui ir motinai Dominyko, kurias piršlys žadėjo nuvežti į Tusancus.

Pabaigus tas apeigas piršlys paklausė motinos apej pasogą²²² Domicėlės: tami dalykuose sutikus, motina atnešė Dominykui baltoj skepetoj įvyniotą žiedą jaunosios su žiupsniu rūyų ir tarės: „Šitai atnešu tamstai žiedą su rūtais, priimk tą daiktą kaipo davadą nekaltybės dukters mano, kurią auginau ir saugojau nu viso ”. Domicėlė paskiaus išėjo iš kamaros gražiai apsidariusi draogystėj trijų mergaičių ir sėdos gret Dominyko.

vis tai pabaigus dieveris su Dominyku išvažiavo i Kupiškę pas kleboną Kozmianą ažurašų arba užsakų²²³ paduoti.

Tiems išvažiavus piršlys paliko su bobomis, kurios jį žudydamos reikalavo idant gėrimų nepritruktų. Par nelaimę pritruko: bobos suriša su abrusu²²⁴ jo pilvą, atvežė eketes, apvertė ir svadino piršlį ketindamas jį vežti į karčemą, kad pirktų gėrimų. Ką tas regiedamas parnešina arielkos, alaus ir mydaus. Tuokart bobos gerdamos garbino piršlį ir dainiavo.

Paprastai čia ima šliūbą nedėlioj: todėl subatos vakarą paklausė Šlapelio, ar didžioj kruvoj daleis ryto atjoti. Tas atsakė: „Kiek nori duonelės Dievui dėkuj išteksma”. Nedėlioos rytą Merkis su piršliu ir draugais atjojo pas Šlapelį. Arklu galvas ir uodegas buvo papuoštos su žolelėms ir su kankalais. (Taip daro norint būtų žiema. Senoviai dar šaudė iš pištileto, bet šiandien to nebdaro.) Jaunosios tuokart nebuvo grinčioj bet kletėj, su keliomis mergelėms, visos apsigobusios su baltomis drobulėmis. Kaip tiktai jaunoj pamatė svečius į kiemą įjojant pradėjo atjoti ir miau miau miazgėti, paskiaus tarė:

— Negi kviestų šitų svetelių pilnas kiemas prijojo!

— Ko gi šitie sveteliai sujojo? Ar ugnelės imti, ar kelelio klausti?

— Yra mana sesulė ugnelės paduoti.

— Yra mana broliukas kkelelio parodyt.

— Negi aš kelisiu, Tėveli, kiemelo vartelius, maž ir šitie sveteliai būtų kitu keleliu nuvažiavę.

Piršlys su Dominyku ėjusiu nevaikščiojo vidu grinčios, bet pasieniais pakol užsiriedė už stalo ir sėdos vyriausioj vietoj, tai yra kerčioj ant kryžiuosolų. Tojaus Šlapelis prigožęs stiklą sušuko: „Sveikas piršleli!”. Išgėręs vėl pripylė ir davė piršliui. Tas išgėręs, pripylė stiklą su savo gėrimu, kurio cielą verpelę turėjo ir sušuko: „Sveikas, tėveli, sveika motinėle”. O išgėręs davė savojo vyno po stiklą tėvui ir motinai. Tuodom išgėrus piršlys su stikleliu ir butelka ėjo į klėtį.

Atradęs apsigobusias mergaites capt užgavo su pirštu vieną mergaitę ir tarė: „Sveika, martele!”. Bet nepapuolė ant jaunosios; užgauta mergaitė attjojo tarydama: „Aš dar nesuverpiau ir ne išadžiau drobelės, aš nesuklojau kraitelę, kubilaitis mana užrakintas bet tuščias! Tojaus išaudžiau drapanėlių, ai bėda man, bėda nieks manęs neriedat”. Trečia užgauta buvo jaunoj, bet ta branginos nenorėjo atsidengti, kad piršlys ėmė anai už ranką, ta traukė ir sakė:

Išlupk tą pirštelį šalto rankelį.

Yra mana Tėvelis auklėtojėlis

Yra mana motinėlė gimdytojėlė

Negi gersiu šaltą trunkelį smalos čerkely

Negi imk šaltą runkelį už baltų rankelių

Yra mana Tėvelis auklėtojėlis.

Tojaus atėjo Šlapelis ėmė Domicėlei už rankų ir pragiedęs Marija būk pagarbinta. Su visomis mergaitėmis nuvedė į grinčią. Jaunoj nėjo vidu grinčios, bet pasieniais ir sėdos užstalėj, tečiaus ne ant tų suolų, ant kurių jaunasis sėdėjo. Tuokart dieveris ėmė torielką, padėjo ant jo rūtų vainikėlį, apdengė su baltu skepetu ir įdavė didžiajai pamergei. Arba pirmai draugei jaunosios, kuri priėmusi vainikėlį prisegė ant galvos jaunosios. Dar atsegusi savo vainiką, atidavė dieveriui.

Beregint išėjo motina jaunosios iš kamaros ir davė piršliui su visais draugais jaunosios gostinčią, arba baltą skepetą. O Dominykui įdavė taipogi baltą skepetą, kurioj buvo įviturtas žiupsnis rūtų. Be regint piršlys vienoj rankoj turėdamas torielką su balta skepeta apdengtą, antroj stiklelį sušuko: „Sveikas tėvai, sveika motin, sveikos seseserys ir broliai jaunosios.

Jaunasis taipogi antgėrė tėvą, motiną ir giminę jaunosios. Dar jaunąją ir kožnam iš jos giminaičių davė po šešias dešimtis skatikų, Domicėlė priėmusi tas dovanas sėdėjo už stalo ir atjojo tardama:

— Negi gerk, Motinyte, šitų svetelių alučio

— Pakaks mana jaunolitas, gaila ašarėlių

— Negi imk, motinyte šito vargelo dovanėlių

— Neparduok, motinyte, didžian vargelių mano jaunolitas,

— Negerkit, sesulės, ir neskirkit mane Jaunolytės nuog savo pulkelo ir nuog žalių rūtelių.

— Negerkit, broliukai, šitų svietelių alučio, Negi priimkit visi dovanėlių nuog šitų svetelių.

Atbuvusis tas apeigas visi sėdo į stalą ir valgė: tiktai jaunasis su jaunąja nieko neragavo, nes norėjo ant tusčios priimti sakramentą moterystės. Užkandai pasibaigus, jaunoji puolė po kojom motinos ir sakė:

— Blagaslovik²²⁵ pirmiausia mane, miela motinyte.

— Blagaslovik, Tėveli, mano augintojėli.

— Blagaslovikit, sesulės, su kuriomis aš žalias rūteles nešiojau.

— Blasgaslovikit, broliukai, kurie šitai dienelei šitam pulkelį būsit.

Suskingi, motinyte, žalių rūtų kvietkelį, kurių ošiai jaunytė par savo jaunas* dieneles gražiai nešojau.

— Blagaslovikit, visi susiedai ir susiedėlės. Biagaslovikit, visas sesules, su kuriomis ošiai žalias rūteles nešiojau.

Taip vaitodama perprašė visus parietkoj buvusius, o sėsdama vežimon dar atnliepė pri motinos tarydama:

— Išeik, motinyte, vidurį dienelės viduriu kiemelo, pasižiūrėk, rūtų daržely kada nuvis žalios rūtelės, rūtelių daržely, tada nuvis rūrų vainikėlis ant mano galvelės.

Tai pasakiusi sėdo į ratus drauge su viena didžiųjų mergų. Sėdo taipogi visi svečiai, dainiavo ir linksmi važiavo į Kupiškę. Piršlys paliko namie su bobomis. Domicėlė ejdama pri šliūbą apsivilko sa gražiais žilais baronais arba kailiniais: ant galvų turėjo rūtų vainiką ir gražų kasniką arba platų spindantį galioną²²⁶, apsastytą su plačiais kaspinais, kurių galai ant peties tinteliojo. Pri šliūbą vedė viena svočia vadinama bažnytine, kuri šliūbą duodant bažnyčioj su kepure apsimovusi stovėjo. Šliubą davė pats klebonas Kuzminskas.

Po šliūb namon grįžtant prikibo antra svočia vadinama Nuleidėja ir neatstojo patol, pakol jaunoj neišvažiavo pri vyro. Jaunoj grįždama namon sėdėjo su ta pačia drauge, su kuria išvažiavo. Dar turėjo priduotus taip vadinamus Mytulus kurie dabojo idant Domicėlė nepabėgtų. Kiti jaunikaičiai neapvežėję mytulų²²⁷ Žodžiais, nekartą joms prikirsdavo, duodavo vietoj valgių: spalus, bulvių nuolupas, riešuto kiautus ir taip toliaus.

Namon parvažiavusius Dominyko su Domicėlės tėvai pas slenkstį priėmė su duona ir druska linkėdami jauniems visa ko gera.

Domicėlė tečiaus nesėsdama iš ratų pradėjo verkti tarydama: „Išeik, miela motinyte, paklausk manęs jaunolytės, kur aš par šią dienelę uliavojau? Motinyte, mana mieloji, prapuldžiau ošiai žalias rūteles par šią dienelę. Nusipirkau sau didį vargelį, gailias ašarėles visam amželiui. Suspausk. mana motinėle, svoriu galvelę, ar ne sugrįš mano jaunolytės, jaunos dienelės.

Taip atjodama išsirito iš ratų, tėvai priėmę vedė grinčian. Čion mergaitės sutiko ją dainuodamos šiaip:

Žyb žyb žyburėlis, lab, lab vakarėlis

Ar čia visi sugulo, ar čia visi sumigo

Mana miela motinėle, man vartelius atkėlė

Man vartelius atkėlė, aš rankelių paėmiau

Ar su rūtom dukryte, ar su rūtom jaunoji?

Ne su rūtom matute, ne su rūtom senute

Prauliuojau vainikėlį, par šį mielą — vakarėlį.

Ryto metą, beje; panedėliai Stanislovas

Buvo pri Šlapelio. Uterniki Domicėlė dar kaip mergaitė aprėdyta, digt, digt kažkur išspruko. Po valandos atrado ję tėvas svirne, suėjo tenai ir svečiai. Tėvas ėmės už rankų Domicėlei ir pragiedo Iš verksmo stojos linksmybė visi svečiai jam pritarė ir vedė į grinčią. Įvedę pasvadino už stalelių padengtų pas lovą. Tujaus stipt stipt atėjo giminaitis ar dieveris jaunoji su poduška ir su torielka nešinas. Ant poduškos pasvadino jaunąją, o torielka, tarkš padėjo ant stalo ir greta pats sėdos.

Taip pasvadinta Domicėlė pradėjo atjoti sakydama: „Vaduokit mane iš vargelio! Vaduokit”.

„Vadaok mane, Tėveli ir miela motinyte, vaduokit broliukai, vaduokit sesulės nors žaliom rūtelėm, ar neišvaduosta šiam vakarelį manęs jaunolytės iš užu balto stalelio iš gailių ašarėlių”.

Tai girdėdamas tėvas su gimine brinkt, brinkt meta pinigus i torielką. Kožnam duodančiam jaunoj sakoa — ačiū — ir lenk galvą.

Tuo tarpu dieveris jaunoje strapt stojęs, visiems pasiklonijo, o tėvo paklausė, ar leis nuimti vainikėlį ir uždėti nuometą. Tiems leidžiant čikš atsegė kasniką, vainikėlį norint nusegti, neleido apsukuo stovinčios mergelės. Jaunoj paregėjusi trečią svočią arba piršlelį ateinantį su nuometa sakė:

„Ateina in ažumarių Laumelė su didžiu lauželiu, nusvars mana galvelę, kaip daržy kopūstėlį”.

Dieveris su balta drebule apsisiautęs tykojo pagauti vainikėlį, jaunoj gynės ir kitos mergaitės dainuodamos nedaleido to padaryti. Dieveris tečiaus pagavo, o trečioj svočia arba piršlienė, gaubine vadinama uždėjo ant galvos nuometą. (Nometu vadinas tarsi iš rieto pašaly pataisyta, su baltu aptraukta drobė, kurios galai ant pečių moteriškų tinteli²²⁸.)

Uždėjus nuometą jaunajai dieveris bėrė pinigus į torielką ir sušuko jau mūsų marti pirkta. Visi atsiliepė — garbė Dievui! Tegul ilgai patenka! Senovėj po apmartavimo²²⁹ tujaus pakš pakš šaudė, šiandien to nebdaro. Iš šalies tėvų ir iš šalies jaunojo metė pinigus į torielką, tarsi ligdamis, kam teks marti. Ant galo atėjęs Mytulis įbėrė į torielką iš samčio kelis skatikus, kuriuos jaunoj tuojaus laukan išmetė. Sulig tuo kartu Domicėlė paliko jau paskaitytų užpirktų par Dominyką.

Tujaus Gaubėje ėmė už ranką Domicėlę pastatė, nuvedė į užstalę ir vėl pasvadino gret Stanislovą. Vakare tėvai davė valgyti svočiai Gaubėjai: tai bevalgant susirinkusios mergelės dainavo nuliūdusias daines, par kurias labai barė gaubienę. Išgirdęs tai jaunojo dieveris pačenstavojo jas ir davė pyrago. Tuokart pagerintas pradėjo dainėse savo girti svočią Gaubėją.

Uterniką vakarą Domicėlė tarsi vien buvo nuliūdusi, kitos mergelės jos gailėjos ir pagailėj dainavo šiais žodziais:

„Tatai sesele, tatai prapuolei * Tatai pijokas pijokas * Tatai prageria žirgelį * Tatai prageria žirgo balnelį * Tatai prageria žirgą kamanėles. * Tatai pragersgi, pragersgi ir jaunas dieneles * Tatai pragersgi, pragersgi aukštus kraitelius * Tatai pragersgi, pragersgi žalias rūtelias.

Lojsio gojlo, sesele Domicėle, ne gailėk tu verki — ne liudziej²³⁰ tu sėdi. * Lojsio gojlo, ne pravirdi Tėvelio nei mielos motutės * Lojsio gojlo kas taugi pagrožo baltas nuometėlis, ar tau gi nebuoda rūtų vainikėlis. * Lojsio gojlo kukuosi, sesele, par visų vekelių kaip pilka gegutėlė. * Šauksi savo Tėvelį par cielus metelius * Šauksi močiule par cielų viekielių *Lojsio gojlo kas taugi pagrožo * Sėdi kaip apuokas, žiūri kaip pelėda * Tai tavo sesutė tai tavo rinktinė * Sulig slenksčio aukštumų * Sulig piesto drutumų. * Tai tavo sesulė rinktinė.

Paskiaus atsisukusios ant Stanislavo dainavo:

Oj dangai, daugel mūsų broliukų * Ne visi jaunikaičiai * vienas broliukas rytų šaleliai * Antras vakarėliuos * A šis trečiasai mūsų broliukas laukoj šienelį pjauna * Niekaip jis pjauna kaip gailiai verkia ant dalgelės rimuodamas * šyt ir ateina jauna seselė, par laukus dobilėlius. • Oj tu broliukai - oj tu jaunas, ko taip gailiai verki? * Ar tave gaili pieno dalgelės ar laukas dobilėlių. * Nė mane gaili pieno dalgelis nė laukas dobilėlių. • Tiktai to gaili brolių pulkelio, juodbierėlio žirgelio.