Penktas vakaras

Nors įkyrėjau matutei aš savo pasakomis, tečiaus vėl vakarui atėjus namiškiai susėdo, o aš šiai prabilau.

Antrą Kalėdų šventės dieną vieną vėl ėjom į Varputėnų bažnytėlę, išklausėm mišelių, o grįžę pavalgėm juodų vėdarų su dešromis, dar atnešė mergelės batvinių ir tuos paėmėm. Po valgių tarė gaspadinė: „Jūs papietavę tuojaus eitat gulti, gana to, pogiedosma bernelius. Tuojaus Elzikė paėmusi Kantyčkas pradėjo sukurti, mes balsu pritarėm ir šaukėm: „Bernelit gimė Betlijoj”. Visus bernelius išgiedojom. Sukilę ėjom kaukš kaukš ritine mušti, o temstant sugrįžom i trobą.

Nieko netrukas pradėjo loti šunys ir kažikas brakšt brakšt į langą brazdinti. Gaspadorius prisikišęs klausė: „Kas čia?”. Atsakė: „Mes susiedai blukvilkiai¹²⁹, argi rodą¹³⁰ bernelį giedoti?”. Šis atsakė: „Roda, roda“. Tujaus įėjo keturi vyrai, trys jauni o vienas senas žilas, pagiedojo Stveikas Jėzau mažiasis ir tarė senis: „Sosiedai, atėjom pas tamstą ne gerti ne valgyti, bet tamstą pasveikinti. Esi stiprus ūkininkas, geras sosiedas, dievobaimingas žmogus, dar mana vaikui kūmas¹³¹: tarp mūsų plikių gali vadintis karalium, kaipo tarp aklų vienakis. Milym tamstą, nekartą susišelpiam¹³², todėl sulauki tos didžios šventes sveikinam tamstą drauge su gera moterim ir su gražiais vaikais. Tegul tamstą Viešpats ilgai užlaiko dėl mūsų laimės. Motuzas pasakė jiems ačiū ir pasvadino. Tulid vėl činkt činkt i langą kiti blukvilkiai atėjo. Priimti pagiedojo paprastą giesmelę ir susėdo.

Motuzas atnešina cynos izboną¹³³ alaus, ir padėdina su skleinyčiomis¹³⁴ ant stalo, seniai alų plempė, o jaunūmenė pradėjo žiužį¹³⁵ nešti. Sustoję į rinkę¹³⁶, vienas apsukuo skriedamas kam norint įbrukdavo žiužį: tas beregint čakš čakš muši gret stovintį ir gynė apsukuo rinkę. Muštasis žiužį įgavęs vėl pabrukš kitam įdavė, o tas šalip stovintį taip pat šmiaukš, šmiaukš raižė. Ir taip toliaus. Pavargę susėdom.

Be puškuojant tariau: „Nu dabar tu, Peliksi, būsi vilku, o Izydorius te gana aveles. Tujaus Peliksą kaip vilką įstumė į kertį ir su krieslais užstatė it su tvora užtvėrė. Izydorius jiems ilgą ramentą sustatė dešimtį berniukų su mergelėmis ir sakė: „Ganau ganau aveles, vilką su ramentu nubadysiu, su šuneliais apsiundisiu. O tuo tarpu lig vakaro nebliks nė vienos, lig ryto nė pėdos”. Beregint žirkt atsisukęs tarė: „O tu, vilke, ko čia stipsai?”. Vilkas: „Ko tu nori, ar aš dėl tavęs avių su ožiais nė į apluoką negaliu veizėti? Tu dabok savo avių — ne manęs”. Piemuo: „Ar tau ne gėda, bjaurybe, būti par visą amžių kraugeriu? Dėl ko žmonės ir mano aveles be to apsieina?”. Vilkas: „Jei taip tu su savo avelėms benesi už mane geresnis? Kas prarys: jaučius, paršus, paukščius, žuvis ir tas pats avis jej ne žmonės? O tavo avys kiek tūkstančių gyvų vabalėlių ant lapų esančių sugromul. Tečiaus anos geras, o aš vieną papjovęs didesnis esmi kaltinikas. Taip tavo sūdas teisingas, kaip Šilalės asesoriaus, kurs išmuše žydą už tai, jog is skolos praše.

Piemuo vėl sakė: „Ganau ganau aveles”, bet iššokusi iš kamaros i trobą mergelė tarė: „Motinėle, tavęs reikalau ir žad duoti sermėgelę”. Vos piemenį paėjus, vilkas capt vieną avelę užtvėre ir pasivedė. Piemuo sugrįžęs nebranda aveles, verkė ir sakė: „Ai ai kami mana avelė?”. Vilkas atsakė: „Paskriejo gerti”. Mergelė antrą kartą iššokusi tarė: „Motinėle, tavęs reikalau ir žad duoti terbelę”. Piemenį paėjus vilkas kitą pagavo avelę. Taip visas išgaudė.

Ant galo visi sušoko ant vilko čiupt gerai nutvėrė, brukš patraukė, benc išvertė ir takš takš mušti pradėjo. Vilkas girdi pirmu cipt cipt cipt, paskiau vau, vau kaukė, ant galo strapt stojęs ir tabolai tabolai pabėgo, nė uodegos nebepalikęs.

Mums besivolioujant atėjo velyvas laikas: pavalgėm, pasimeldėm ir dūrinom gulti. Ryto metą aš anksti kėlęs iškroviau savo daiktus ir pradėjau siūti. Bet gaspadorius kėlęs tarė: „Ką tai, meistreli, dirbi? Mes Kalėdų ir Velykų trečią dieną švenčiam; negalėsi šiandien siūti. Atsakiau: „Kas bus, tėveli, ar galiu aš par tris dienas nieką nedirbdamas jūsų duoną valgyti?”. Motuzas tarė: „O kur dings meistras šventėms užėjus”. Atsakiau: „Nu gerai aš už darbą nieką neimsiu”. Tą dieną į bažnyčią nėjom, giedojom bernelius ir šenečia stumdėmės. Po pietų tariau gaspadinei: „Motinėle, ar neleistumi mums pašokti. Aš turiu skripičias”. Ta atsakė: „Nu gerai spardikytės ir mano dukteris to gieid be galo”.

Daugiaus nieko nebsakydamas išsiėmiau te skripičias ir pradėjau dzir dzir griežti. Beregint sustoję šeimyna Motuzų, o aš tariau: „Nu šokit šesnytį”. Vaikiukai byldu byldu spardės šokdamis, mergaitės tūpt tūpt tuptojo. Tiems bešokant keturios susiedų mergelės tarsi užuodusios atėjo. Pradėjau čirškinti Dūriną, visos kerčioje sustojo šoko ir sukos kaip reikiant. Po geros valandos aš grieždamas ir pats šokdamas sušukau: „Žyds degė degutą”, tojaus visi dainuodami pradėjo suktis. Kad nupluko susėdom.

Velyvam laikui atėjus, pavalgėm pasimeldėm ir sugulėm. Svetimi išvaikščiojo. Mergaitėms dideliai¹³⁷ įtikau, geidė, kad nuo jų niekuomet neišejčiau.

Šventėms praslinkus siuvau atsispirdamas. Darbą pabaigęs taisiaus¹³⁸ eiti toliaus be užmokiesčio. Motuzas vienok įspaudė man rublį į ranką. Nuėjau i Kurtuvėnų parapią i Užkalnės sodą pri Antono Povilaičio.

Čia darbą gavęs siuvau be atlydos¹³⁹. Tiktai šventei Trijų Karalių atėjus sugrižęs iš bažnyčios, ryžaus pabraiti. Susėdo pablaku¹⁴⁰ Povilaičio vaikai: Adomas, Mykolas, Antanas; dukterys: Teklė, Elzė ir Agatė. Man pirmam kliuvo Šešką gaudyti: Adomas čakš suriežė man gerai par nugarą, bet spėriai sugavęs žiužį sėdaus ir kitų nugaras tvinkt dailinau.

Sukilus gaudėm lapę, kuri bavo viena mergelė. Aš trobos asloj stojęs tariau: „Žinot ką susėdo, par nelaimę, įjunko¹⁴¹ pri mūsų lapė: išpjovė žąsis ir vištas; reikėtų ją sugrobti”. Mikolas klausė: „Kokia yra lapė?”. Atsakiau: „Lapė yra nedidi, tur tėvo snapą, akis plačias, ausis stačias, dantis it vargonus, bet landžius it yla, nagus iškumpusius, uodegą ilgą it šluotą. Vienok kartais apsidaro it mergelė. Mikolas atsiliepė: „Aš tokią regėjau šmižinėjant trobos kertėj, užstalėj. Ej nu pabrukš gaudikim!”. Lape šmurkš po lova. Visi sušuko še še mes regėjom, lyskit po įtiestuvę¹⁴². Palindusiem čakš įkando. Tai ai ai sušuko! Ir sakė — ej, štiš tu laukan. Kitam lendant sprakt įspyrė į galvą — tas capt sugrobė lapei už uodegą, bet ta ištraukusi blikš pasirodė po stalu. Apnikta purst, braižė it katė, sugauta klapst klapst su dantimis brazdina smeigės kamštį ir tarsi apmirė. Visi ki ki ki juokės. Bet lapė staiga atgijusi, strup stojos ir pataukš pro duris išspruko.

Visiems beilsuojant, aš atsiliepiau: „Paklausykit, susiedai mano dainelės, parašytos metais 1832”. Visi atsakė: „Nu gerai gerai klausom”.