Prakalba

Kaip viskas pasaulei¹ parsimaina², taip parsikeis ilgainiu ir žmonių papročiai. Ką aš numanydamas ėmiau ir surašiau ne vien papročius, bet ir juokavimus žmonių mūsų gadinės³. O tai dėl to, idant ateites giminės žinotų kas tyka tenai tiems su Lietuviais, gali mūsų devynioliktam amžiuje. — Jei ta knygelė patiks mokantiems skaityti, tegul skaito, o Jei nepatiks, tai swied į pakurtą pečių. O nors taip katras padarys, tečiaus atliks kaminon bent vieną, kurią ateites giminės juokdamos skaitys.

Nusimanau ne viską čia surašęs; bet turiu viltį atsiras mokytas vyras, kurs mano paveizdą⁴ sekdamas, surinks ir likusius dalykus.

Vardai miestelių ir uličių⁵ arba sodų toj knygelei priminavoti⁶; taipogi vardai ir pavardės žmonių, nėra išmislyti pas raštiniką, bet tikri.

Išspausti daleidu.

Vilniuje 1863 metais, Kovos 3 dienoje.

Vyskupas Žamaičių:

Motijus Volonczanski.

„Tankiai su sermėga apsivilkusi vaikšto tikra išmintis.”

Priežodis

Patemiui pajūrėj Palangos miestely buvę ūkininkas vadinamas Jonas Viskontas, pasitaria ir katalikas. Kurs vedęs moteri iš Kretingiškių Elzę Šykšnalę, turėjo sūnų, vardu Juzupas. Tą vaiką pramokė truputį rašto Palangos altarista⁷ kunigas Jonas Baužinskis.

Jau paūgterėjusį sūnų tėvas vedė su savim: silkelių žvejoti, plekšnių gaudyti, menkių meškerioti ir vilkti iš jūros kerpes⁸ su gintarais. Bet žuvies nebelaimėdamas vieną kartą sakė moteriai savo: „Ar žinai ką motin: mūsų pajūrės smiltis maž teduod duonos, aš ketu⁹ Juzę nuvežti i Klaipėdą, kad amatą išmoktų. Atsakė Elzbietė: „Teisybė, amatą mokėdamas nepritrūks duonos.”

Taip pašnekėjęs tėvas vieną rytą pakinkina arklius, pasvadina¹⁰ į vežimą vaiką ir vežė į Klaipėdą kaip ožaitį į turgų, be be blaunantį. Nuvažiavęs pristatė Juzę prie vokiečio kriaučystės meistro¹¹ mokytis ant dvylika metų.

Vos trejetui metelių praslinkus parėjo i Palangą Juzė: tėvas jį pamatęs tarė: „Kas tai yra, sūnau? Ko sugrįžai? Ar tai viešėti, ar suvisu¹²? Šis atsakė: „Tėvan, su visu, ne vien parėjau, bet išbėgau, nebgalėjau bėdą turėti. Meistras mano piktas be galo, kad jį giltinė pašautų, vos girdi išėjęs į miestą truputį patruksiu¹³, tojaus sugrįžus šmiaukš šmiaukš su bizūnu per nugarą. Dabar sako: „Tu leiši¹⁴, rakali¹⁵ valgysi mano duoną o nieko nedirbsi, aš tau parodysiu kami blezdingas¹⁶ žiemavo!” Atsakė tėvas: „Meistras tau davė šmiaukš šmiaukš su bizūnu, o nuo manęs gausi čakš, čakš su lazda; ko grįžai nė laiku mokslo nepabaigęs?” Juzė ranką tėvo bučiuodamas tarė: „Nebreiks to tėveli, aš jau moku gerai čykš sukirpti ir dailiai susiūti. Ponams drapanų¹⁷ nesiūsiu bet žmonėms; dėl dirbimą mažiaus teuždirbsiu, bet duoną turiesiu.

Motina pamačiusi seniai beregėtą sūną, didžiai prasidžiugo ir meldė vyrą, idant leistų vaikui namie paviešėti bent dvejetą nedėlių¹⁸.

Juzupas beviešėdamas pasijudino sau juodą šikšnos¹⁹ skrynelę su pasamonais²⁰, sudėjo į ten marškinius, skepetus²¹, gelumbes²², jubelę²³, siuvamą ir žiedą ir žirkles; pasakė tėvams: „Su Dievu!”, apsivilko su trumpu švarku, apsimovė su brilu, apsiavė prosu papročių su klumpiais²⁴ įsikabino į kukšterą²⁵ savo šikšnas skrynelę, gavo nuo tėvo tris rublius ir iškeliavo Kretingos linkon.

Išeidamas Juzukas turėjo vos aštuonioliką metų amžiaus savo: akys jo buvo rudos, plaukai garbanoti, veidas baltas, augumas²⁶ vidutinis, pats tiesus ir lieminingas²⁷ it nendrė. Žodžiu sakant — gražus buvo jaunikaitis. Klaipėdoj išmoko dar su skripčiems džirzginti²⁸ ir dėl to tas visumet skrynelėj nešioja.

Sulig dienų išėjimo pragaišo kaip į vandenį įkritęs; veltuo už vis Viskontienė teiravos, klausinėjo žmonių atvažiuojančių i Palangą žuvies pirkti. Visi sakės nežinantys, negirdėjusis apie jos sūnų. Raukės nemitusi²⁹ motin ir kartais ašarojo. O Viskontas tai kažikuomet pamatęs sakė: „Ko miauzgi kaip katė pelę vaikams nešdama, juk jej vedams vaikai būtų pritrūkęs duonos, skelbtumės; turbūt jam gerai tarp žmonių, kad ne vėjas nuo jo neput. Moters atsakė: „Je jį rasi kami numirę.” Tarė vyras: „Mirdamas būtų pasisakęs iš kur esąs, o žmonės palaidojusis būtų vedum žinę davę”.

Keturiems metams nu išėjimo Juzupo praslinkus, rudinop įvažiavo kažikas briekstant pri Viskontą: su gražiais ratais, su trimis dailiais bėriais arkliais ir su moterim, kuri ant kelių turėjo vaiką. Elzbietė šokusi prie lango tarė: „Kas čia meldamai įvažiavo? Nee bene Juzė tiktai? Vardan Viešpaties kami būtų ten moteriškę gavęs?”. Tai pasakiusi spruko pro duris, suntiko savo sūnų ir pradėjo iš džiaugsmo verkti. Suėjus į trobą arba gryčią³⁰ Juzukas pabučiavo kelis kartus rankas motinos savo ir atsiliepė: „Motinėle, šitai sūnus mano Kazelė, šitai moters mano Domicė”. Atsakė motina: „Nu gerai, gerai ačiū Viešpatem, kad gyvas tebesi, aš kartkartiems meldžiaus už dušią³¹ tavo, ir tariau jau mirus.

— Joni, biek tu šarpiai į miestelį paieškok tėvą ir pasakyk Juzelę parvažiavus”. Juzupas pamatęs tėvą pareinant išskriejo lig ir vartų jo sutikti ir abi rankas pabučiavo. O tėvas tarė: „Nu garbė Dievui, kad susivokėj, na motina jau ir akių pritruko beverkdama”. Įėjus į trobą Jozupas tarė: „Šitai, tėveli, gera moters mana Domicela, šitai ir sūnus mano, rubuilis³² Kazė, nu S. Roka jau antrus metus užkludęs. Labai yra geras nes pieną sriubt sriubt dienos būvę pusgorčiu³³ išgėrr, o košė negal niepasirodyti, tojaus paėm ir prašo motinas daugiaus niam niam sakydamas”. Tarė Viskontas: „Nėra ko už tai pykti, kas gerai valgo, tas yra sveikas, bus iš jo stiprus darbinikas”.

Po to šnekėjosi visi susėdę, o Elzbiete sakė: „Rasi ir alkani esti³⁴, reik pateikti valgį. Tai tarusi išėjo į priemenę ir liepė mergelei ugnį sukurti. Kuri sukurusi pakaitino saldų pieną ir išvirė bulves, arba roputes. Tai ant stalo padėjusi, atnešė bliūdą³⁵ pieno rūgšto su bliūdalu kastinio³⁶. Visi keles sukalbėję poterius ir sėdo valgyti. Kazė drožė atsispirdamas saldų pieną. Pavalgę sukilo, poterius atkalbėjo ir pabučiavo tėvams rankas. O jogei³⁷ buvo kelionėj pavargę, ėjo tojaus gulti.

Ryto metą Viskontienė išvirina pusrytėj rūgštą roputinę su džiūvusia avinos miesa, kuri visiems dideliai patiko. Juzupas pavalgęs tarė: „Ačiū tau, motinėle, seniai buvau besrėbęs³⁸ taip skane viralą! Mana Domicė sugeb skaniai virti, bet motinėlės valgis visamet yrs skanesnis arbs gardesnis.

Domicelė tuojaus užsigeidė eit į pajūrį; nes jūros niekamet nebuvo mačiusi. Juzupas pakinkė arklius, pats važiavo ir nuvežė moterį su vaiku. Arkliai pamatę vilnis pradėjo baidytis: Domicela išsėdusi iš ratų sudrebėjo, klaupės, parsižegnojo ir tarė: „Oj, Viešpati Dieve, kaip tu didis esi, kars tokias vandenis sutvėrei! Gerai tai sakote — Palanga pasaulės pabaiga, kurios aš amžiuj savo netariaus regėsianti. Atsakė Juzupas: „Ne pabaiga, už tos jūros yra Švedų žemė, bet jogiej jūra yra plati per penkias dešimtis milių, todėl antrą pašalę negalim matyti.

Diena buvo saulėta gan šilta, todėl Kazė ant smiltyno³⁹ pasvadintas kaip kiti vaikai į pajūrį atvesti, pilstaloja smilteles ir gražius akmenėlius renka. Burną pagalaus savo su tais prikiša, visi prisistebę kiek tinkamis grižą namon.

Po gerų pietų Juzupas sakinėdamos tarė: „Na kas dabar bus: gurkš gurkš gerai privalgėm, nors eik gulti. Viskontienė atsakė: „Galit valandą pagulėti pakaiti⁴⁰, bet ne ilgai, nes aš noriu, kad man papasakotumi apie visą sava kelionę, kurioj buvai išėjęs nu mūsų. Kaip tau klojęs ir iš kur gavai martelę?”. Šis atsakė: „Gerai gerai, motinėle, išbelsiu, išpašakosiu sa visomis išgalėmis, bet nugis stiri stiri eikim gulti”. Tai taręs ėmė moterį savo ilinda į šalutinę⁴¹ ir atgulė. Begulint atėjo trys susėdai⁴² aplankyt Juzupą ir jo tėvų. Kėlęs Juzupas pasveikino svečius, sėdos ir tarė: „Nugis įšsižiokit, pastatykitės ausis ir klausYkit; apsakYsiu benT pradžią kelonės mano, nes to nor gera mana motinėlė”.