I AKTAS
Daunoro seklyčioje
SCENA 1. Veronika
viena
VERONIKA
ieškodama po stalnyčias8
Kur ji būtų dėjusi tas žirkles? Užkišo gal ir pati nežino kur. (pradžiugus) Aha! Julės cukierkos9! Bus man. (valgo cukierką, mazgelį įsideda už ančiaus, toliaus beieškodama išima kalendorių) O gi čia kas do raštai?! (žiūri prisikišusi) Kalendorius! (varto) Reikia pažiūrėti, koks bus šiandien oras — ar bars mama su patėviu, ar ne?! (eina prie komodos, atidaro vieną šėpelę10).
SCENA 2. Veronika ir Barbora.
BARBORA
įeina besibardamos
Ką tu ten landai? Sakiau, kad žirklės už veidrodėlio ant komodos.
VERONIKA
Ar aš kalta, kad neišgirdau, kaip sakei ar komodoj, ar po komodos, ar ant komodos. Aš ieškau, kame žinau.
BARBORA
Cit, kad nė žodžio daugiaus. Kas tai matė: tu jai žodį, o ji tau dešimtį. Kaip matai pasakysiu tėvui — jis tave suvaldys!
VERONIKA
Tevaldo jis savo dukterį, o ne mane. Kas aš jam? Jis neturi tiesos kišti prie manęs pirštų.
BARBORA
Na, na, jau gana bus! Be jokių tiesų! Eik geriaus pažiūrėk, kame tėvas ir paklausk, ar greitai mes važiuosime.
VERONIKA
Sakytum geriaus patėvis!
eina prie durų
BARBORA
sulaiko Veroniką už rankos
Palauk! O gi čia kas pas tave pūpso?! Ko čia prisikimšai?
VERONIKA
Da bent ko! Kas gi čia bus daugiaus — nieko čia nėra!
BARBORA
Kaip tai nieko? siekia, Veronika traukiasi Duokš — tuoj parodyk!
VERONIKA
nenoromis, užgėdinta išima iš užančiaus mazgelį, tame tarpe įeina Daunoras
SCENA 3. Tos pačios ir Daunoras
DAUNORAS
įeidamas, tarpduryje
Gerai, gerai, tepk ratus, tuoj važiuosime. įėjęs, piktai Na, gi čia kas do varžytinės!? Ko jum pritrūko? Nusitvertumėt bent koki darbą, vadinasi? — Žiūrėkit geriaus, kad viskas būtų prirengta11 kelionei.
BARBORA
Mūsų viskas jau padaryta; maišelis su užkanda jau šit senai pritaisytas: įdėjau sviesto, dešros, virtos mėsos, visko užteks, da ir liks.
DAUNORAS
pamėgdžiodamas
Visko tai visko, o druskos gal kaip anądien sakysite — užmiršome. Jau dėkui jums už lašinius be druskos, vadinasi.
BARBORA
Varut, eik paklausk Julės, ar įmezgė druskos...
VERONIKA
Tuoj! skubiai padeda cukierkas už veidrodžio ant komodos Bet turbūt užmiršo — ne druska jai rūpi.
išeina
SCENA 4. Daunoras ir Barbora
DAUNORAS
išmetinėdamas12
Tat tau ir viskas. Eik paklausk. juokdamasis Cha, cha, cha, taip sakant, vadinasi, viskas.
BARBORA
palengvo, raižydamasi
Pakaks jau, bus viskas.
DAUNORAS
pamėgdžiodamas
Viskas, viskas, o pati tai dar lig šiolei, vadinasi, šaltai tebesiraižo. Kaip reiks važiuot, tai tada šokinės. Važiuot, tai važiuot. Į jomarką13 visad kuo anksčiaus, tuo geriaus, ar mainyt, ar parduot. Vedu tat dvejetą: palšokę ir lauksi. — O gal permislijai14, gal jau nebevažiuosi?
BARBORA
karštai
Kaip tai nebevažiuosiu?! — Tiek man visokių reikalų! Vienok nėra ko jau taip skubintis — suspėsime. Bėk sijoną persisegsiu ir važiuok.
išeina
SCENA 5. Daunoras
DAUNORAS
vienas
Nėra ko sakyt — apsukrios gaspadinės. Kad neprimintumei, tai ir nevalgęs nekartą paliktumei. Nieko regis nemato, vadinasi.... po valandėlės Tikras vargas, kad viskas lieka ant moterų apžiūros. Visi kampai aplūžę — apgriuvę — meška koją nusilaužtų. Vienam sunku viską apeiti. Joms tik visokios parėdnės15 terūpi. — Šit, ir šiandien mano poniai ar tai mažai reiks išduoti. Kiek tai ištraukia iš kišenės tie visokie moteriški niekniekiai, net baisu. Kaip buvau palikęs su savo viena Julyte, tai da galėdavau užganėdinti16 jos reikalus, bet dabar, antrą kartą vedęs ir su pačia užaugusią dukterį parsivedęs, nebežinau, kaip ir išsisukti, vadinasi — tai šio, tai to vis joms reikia. ušsimąsto Daug išlaidų visokių, bet nemažai ir naujų rūpesčių dygsta. Tat, jau ne kartą girdėjau nuo žmonių, kad mano Julytė, vadinasi, įkrito į akį tam šunsnukiui.... Ir pasakoja, kad vakar, nesant man namie, drįso būti čia mano namuose tas, vadinasi, šunimalas17 — mano priešo Arvido sūnus. Tas senis visad darė man visokius nemalonumus ir pasityčiojimus už mano piršlybas prie jo sesers, užtat dabar aš, kad ne jam, tai jo sūnui atidėkavosiu. Jie dideli ponai, o aš, aš savo kieme irgi, vadinasi, ką noriu, tai ir darysiu. Nėr ko sakyt, pajuto šiltos mėsos šmotą18, vadinasi, juokiasi cha! cha! cha! vadinasi. Ar matei, šunbajori19, savo ausį, taip ir mano dukterį su jos pasoga20 regėsi. po valandėlės Vienok, kaip ne kaip, laikas ir į jomarką. Barzdą reikėtų nusigrandyti. eina prie komodos, pažiūri į veidrodį, ieško ant komodos, nekantriai Niekas nepabūva ant vietos, buvau padėjęs čia skustuvą, o dabar jau nebėra. Na, o gi čia kas do mazgas?! paima mazgelį su cukierkomis, atmezgęs nusistebi Cukierkos! Iš kur tai?! Aš dejuoju, kad išlaidoms nėr galo, o čia irgi juk pinigai, vadinasi - kam tai atėjo į galvą mėtyt piningus ant tokių niekų?! Jau to gana — toliaus nebgaliu kęsti!
meta cukierkas į pastolį
SCENA 6. Daunoras ir Barbora
BARBORA
įeina
Nagi čia ką blaškai?
DAUNORAS
piktai, skubiai vaikščiodamas
Tai, ant ko tu be reikalo mėtai pinigus.
BARBORA
Ant ko čia aš mėtau pinigus be reikalo? prieina, žiūri į pastolį Cukierkos! Kame gi tu jas radai?
DAUNORAS
taip pat
Kame buvai padėjusi — ant komodos, vadinasi....
BARBORA
Aš padėjau!? Ant komodos? Parsižegnok, žmogau, pats nežinai ką tauški. Imk tu jas sau ir valgyk.
DAUNORAS
taip pat
Dėkui. — Užteks man, vadinasi, ir tų pipirų, kokius, vadinasi, kasdien turiu nuo jūsų. Nusipirkai, tai ir naudokis.
BARBORA
Aš tau sakau, kad nė matyt jų nemačiau. Gal mergaitės vakar parsinešė iš miestelio. Tuo sužinosiu.
eina prie durų
DAUNORAS
taip pat
Kokia tu, tokios ir tavo dukterys.
ieško skustuvo
BARBORA
tarpduryje
Neužmiršk, kad viena ne mano! šaukia Varut, Varut! Eik čia greičiaus, tėvas šaukia.
SCENA 7. Tie patys Veronika ir Julija
VERONIKA
įeina
Ko dar prireikė? Bulvienė išbėgs — jau verda.
BARBORA
Sakyk, kas padėjo ant komodos cukierkas ir kieno jos?
VERONIKA
nuleidus akis
Padėjau aš, o kieno nežinau.
DAUNORAS
piktai
Kaip tai? Tu padėjai ir nežinai kieno, vadinasi!
neramus stovi prie komodos, belsdamas pirštais į jos kampą
JULIJA
įbėgdama
Kas čia darosi! Niekas nežiūri puodų, bulvienė baigia bėgti.
VERONIKA
išbėgdama, suplojus rankomis
Ar aš nesakiau!
SCENA 8. Daunoras, Barbora ir Julija.
BARBORA
Julijai:
Ką jus čia užsimanėt pirkinėt cukierkas ir blaškyt po kampus. Šit tėvas rado ant komodos.
JULIJA
sugėdinta
Nieks jų nepirko.
BARBORA
Ogi iš kur jos?
JULIJA
taip pat
Vakar Arvidų Antanas, jodamas pro šalį, sustojo atsigerti ir paliko.
BARBORA
Girdi, tėve, cukierkų niekas nepirko, o tik paliko jas Arvidžiukas.
DAUNORAS
piktai
Arvidžiukas!? O ko jis čia lando? Gal savo meilę nori parodyt?! Išvaikysiu aš jums vėjus iš galvos, vadinasi! Julijai grūmodamas pirštu Atmink, kad aš viską žinau, vadinasi, matau, ir pasakau tai, jog jokio sėbravimo su tais plikbajoriais nedaleisiu. Gana jau jie man įkyrėjo. Ir žiūrėk, kad tu man daugiau su tuom „ponaičiuku” ir jo cukierkomis nesigirtumei, nes aš kantrus, vadinasi, lig laikui. Žinau aš viską, užtat, vadinasi, jeigu išgirsiu da tą pat, tai minėk — išmesiu ir tave podraug su juo ir jo cukierkomis.
JULIJA
nedrąsiai
Aš jo neprašiau.
BARBORA
O kam priėmei?
JULIJA
Juk nemesi pro langą, jei paliko.
DAUNORAS
laikydamas rankoj diržą ir skustuvą, Julijai
Gana! Eik atnešk karšto vandens barzdai skusti.
JULIJA
eidama, į šalį
Matyt, tai pamotės pranešimas.
išeina
SCENA 9. Daunoras ir Barbora
DAUNORAS
karštai
Tegul jis dar kartą apsilankys, pakelsiu aš jam tada pirtį, kad gal čiaudės, vadinasi.
BARBORA
Nė tu gituok nė karštinkis. Žmonės kaip žmonės, dagi bajorai, turi turtingus gimines, o kad mergaitė tinka, tai kam kliudyt, tegul susieina ir ima. Kur gi tu jas dėsi? Nelaikysi juk užpečkyje21, kolei paliks senoms mergomis. Kad ne viena, tai kita tegul eina, jeigu tinka ir gana. Varutei irgi juk sukako 17 metų.
eina prie komodos
DAUNORAS
statydamas veidrodį ant stalo, piktai
Nors jie ir grafais, kunigaikščiais, vadinasi, būtų, nevirsiu aš su jais košės. Senis ant tiek man įkedėjo su savo bajorystėmis, vadinasi, kad negalima to užmiršti; jis visada per daug didžiavosi, dėl to nenoriu aš su jais daugiaus jokių reikalų turėti ir susitikti.
BARBORA
Senis tai senis, bet kuom gi vaikas kaltas? Sūnus, kaip matyti, visai geras žmogus: nesišalina nuo kaimynų; iš visko matos — žmogus žmoniškas, tai ir elgimas kitoniškas.
dėsto daigius komodoje
DAUNORAS
piktai
Taip, tegul sau nesišalina, o aš, vadinasi, nenoriu prisileisti. Jie tebesididžiuoja savo gyme22, bet ką reiškia šiandien jų bajorystė? Pliki kulnai, ir gana. Skoloj lig ausų ir vis tik pučiasi, pamėgdžiodamas ponia, ponia — rods kasžin kas, vadinasi. ...
SCENA 10. Tie patys ir Julija
JULIJA
įneša karšto vandens stiklą, nedrąsiai
Juozas klausia, ar greitai važiuosite, sako jau arkliai paėdę ir viskas prirengta.
stato stiklą ant stalo
DAUNORAS
Tuoj, tuoj. Šit apsigrandysiu, užkąsime ir netruksime.
rengiasi skustis
BARBORA
Julijai
Renk pusryčius.
JULIJA
lėtai
Jau galima valgyti — į bulvienę įdėjau išnaujos23 ir užbaldžiau rytikščiu pienu, — pastačiau tik dar truputį praaušti.
išeina
DAUNORAS
muilindamas smakrą
Pas mane, vadinasi, jau visad taip: gerai, tai gerai, o ne — tai minėk. Taip ir su tais bajorpalaikiais! Daviau sau žodį nesėbrauti su jais ir po visam. pradeda skusti barzdą Ne tik ką nenoriu mislyt24 apie dukters išdavimą, bet, vadinasi, ir kumelės jiems neparduočiau.
JULIJA
įneša garuojantį bliūdą25, pastato jį ant stalelio prie durų, dėsto šaukštus, neramiai žvalgydamasi.
Jau galima ir valgyt.... Ant karštos bulvienės ir svečių sulaukėm.
BARBORA
Kokių svečių?
JULIJA
Abu Arvidų atkako — negražu tik, niekas neišėjo sutikti.
DAUNORAS
šokdamas iš vietos
Arvidas! Kokie velniai jį čia nešioja! Julijai Žiūrėk, ar tikrai jis!
JULIJA
Jis, jis.... Gerai mačiau! prie lango Šit riša arklius prie stulpo pagal šulnį.
pasilieka prie lango
DAUNORAS
meta skustuvą
Ge jis pasiuto! Ko jam reikia? Nenoriu aš jo nė matyt! Pasakykit, kad manęs nėr namie.... kad išvažiavau į miestą, kad... kad... neduos nė pavalgyt, nė nieko paveikti bėga prie durų Galiu da sutikt! Aha!
šoka pro šalinį langą
BARBORA
nustebusi
Ar jis iš galvos išėjo!? Šokt pro langą su numuilintu snukiu. Dieve mylėk, da galvą gali nusisukt. Julijai Apkraustyk stalą.
JULIJA
skubiai padeda skustuvą su muiline ant komodos ir toliaus ruošiasi, Arvidams įėjus, stovi prie komodos, tyli
SCENA 11. Barbora, Julija, Arvidas ir Antanas
Arvidas
įeina su Antanu
Tegul bus pagarbintas.... Labas rytas.
rūpestingai kamšo kaklaryšį, patampo apykaklę, dairosi aplinkui, šypsodamas
BARBORA
Ant amžių.... Netikėti sveteliai, meldžiu sėstis.
ANTANAS
Kaip sveikos mūsų kaimynės!
sveikina abi moteris, paduodamas ranką; kalbant Arvidui su Barbora, šnibžda su Julija prie komodos, paėmęs į ranką kalendorių.
ARVIDAS
Dėkui, pandze, mes tik valandėlei su reikalėliu, kurs ir stačioms gali būti atliktas.
pažvelgęs į Antaną, nuduoda nekantrumą
BARBORA
Tamsta, nors ir artimas mūsų kaimynas, bet taip jau niekad nenori užsukti pas mus. grįžtelėjus į Antaną Šit Antaniukas, ačiū, tai kas kita....
ANTANAS
O, žinoma, žinoma.... tik aš gal per tankiai, nes tik vakar buvau, o dabar vėl....
ARVIDAS
sumišęs
Su juom kita byla.... Aš gi, aš, pandze.... nė tai per nenorą, o tik taip sau, kaip tai pasakyt, iš seno, pandze..... o po antra nebuvo stataus reikalo.... Šiandien gi, dagirdęs, kad parsiduoda kumelaitė, užsukau, norėdamas ją nusipirkti.... Na, a gi, pandze, gaspadorius kame?
BARBORA
sumišusi
Ne, ne, jis anksti iš ryto išvažiavo jomarkan ir išsivedė arklius.
ARVIDAS
O, tai ir pramiegojome, pandze.... Vakar, kada berniukas pasakė, būčiau galėjęs tikrai nupirkti, bet sūnulis užtikrino, kad suspėsime iš ryto. Taigi mat suspėjome, pandze.... Vienok nėr ko veikt, taip matyt, pandze, likta. O gal da užspėsiu neparduotą — reikia skubintis. Sudiev tamstoms! nulenkia galvą Antuk, galim keliaut, jok tu namo, o aš, pandze, skubinsiu į miestą. Prižiūrėk šeimininkus, kad ilgai, pandze, nepoguliautų.
išeina kosėdamas
ANTANAS
Gerai, gerai, tėvel, aš tuojaus einu.
BARBORA
išlydėdamaArvidą
Sudiev, sudiev. Be reikalo Tamsta taip skubiniesi!
išeina paskui Arvidą
SCENA 12. Antanas ir Julija
ANTANAS
apsidairęs, pažiūri pro langą
Kad tik mano arklys nenusitrauktų.
JULIJA
Nenusitrauks. Bene misliji skubintis?
ANTANAS
Mislyt nemisliju, bet reikėtų, mat nė šiaip, nė taip....
JULIJA
Kas taip?
ANTANAS
Kad aš pasilikau su tavim vienas.
JULIJA
Kodėl?
ANTANAS
Kad mat.... paskui vėl kalbės.... Vakar, tik spėjau sugrįžti, o jau tuoj beveik visi žino.... šneka.
JULIJA
Kalbi tik, kaip mažas. Bijai ko?
ANTANAS
Bijot nieko nebijau, bet....
JULIJA
Ką tai bet, bet. tempiaAntaną prie kėdės. Štai sėskis ir gana.
ANTANAS
atsisėda ir tuojaus atsistoja
Tu gal ir manai, kad aš noriu išeit... Man tik taip nedrąsu.... apsidairęs, paima jos abi rankas Ne! Žinai, Julyt, kaip man malonu su tavim pabūt, aš tik nenoriu, kad iš to išeitų da naujas nemalonumas, todėl ir sudiev! krato jos abi rankasŽiūrėk, tik būk pas Ragaišienę ant pusdienio — ten pasišnekėsiva26. Sudiev! Žinai juk, kad aš myliu tave be galo!
Eina prie durų, vesdamas Juliją už rankos ir šnibždėdamas jai į ausį.
JULIJA
tarpduryje
Gerai, gerai, sudiev!
uždarius duris, žiūri pro langą
SCENA 13. Julija, Veronika, Barbora ir Antanas
VERONIKA
įeidama
Gana jau gana, gali da akis pražiūrėt, ilgai bežiūrėdama — jau jo senai nebematyt.
JULIJA
prie lango
O gi kas tau darbo, snargle.... Ką tam tavo liežuviui kliūva.
vėl žiūri prisikišusi prie lango
VERONIKA
Kliūva, nekliūna, o tau balius bus! linksmai apsisukdama Kam teks, kam neteks, o tau, striumbi27, bus.... traukia Juliją nuo lango Taip arti nelįsk prie lango, da gali stiklą išspaust...
JULIJA
piktai
Eik sau nelojus.
BARBORA
įeina su Antanu, nešdama sūrį rankoje
Ką čia jau taip tamsta skubiniesi, bene kas ten namie dega. Darbai niekur nepabėgs. Štai pasisėdėsime, pašnekėsime, užkąsime.... Kas tai matė, kad kaimynystėje užėjus tuoj aus bėgti, lyg ugnies pasigavus. Veronikai O kur gi tu žioplinėji? Nė su svečiais nepasisveikinai, nė ko — vis tu slepies nuo žmonių.
ANTANAS
paduodamas Veronikai ranką
Gal pana Veronika nenori su manim pasižint...
VERONIKA
Kodėl ne — aš buvau viralinėj28 ir nė žinot nežinojau, kad pas mus svečiai.
BARBORA
sudavus Antanui per petį
Meldžiu sėstis. Veronikai Eik, Varut, atnešk užkandai sviesto, paimk ir peilį su torielka29...
VERONIKA
išeidama
Tuojaus.
BARBORA
O aš gal surasiu ką norint išgert...
išeina
ANTANAS
Kam tai... nereikia, nereikia!... prieidamas prie Julijos Ko gi tu taip liūdi nusiminus.
paima už rankos
JULIJA
Ar-gi tu nematai, nesupranti, kad aš viskame apeinama pamotės...
ANTANAS
Ką čia... nėr ko perdaug nusimint... aš tai priešingai labai džiaugiuosi, kad galiu bent kiek ilgiaus pasilikti su tavim. Teisybė, visai to nesitikėjau, kad taip susidės: tik spėjau išeiti į kiemą, kaip ji, pamačius mane iš tolo, skubindama iš klėties su sūriu, pradėjo prašyt grįžt atgal ir verste vertė da pasilikti, nors aš ir be ypatingo prašymo tam su džiaugsmu sutikau...
JULIJA
Aš irgi džiaugiuos, bet man nemalonu, kad ji čia taip sukasi...
BARBORA
įeina su Veronika kumščiuodama ją
Štai tuojaus bus galima užkąsti. stato ant stalo alaus ąsotį Meldžiu tamstą sėstis.
ANTANAS
Dėkui. Bet visai tai be reikalo.
sėdasi, Julija pasilieka prie lango
BARBORA
pildama alų
Tai da nuo šv. Onos užsilikęs alutis — meldžiu ragaut. stumia Veroniką prie stalo — ta atsisėda nuošaly Antano Štai ir sūrelio su sviestu mėginkite.
ANTANAS
valgo
Dėkui, dėkui... Bet kodėl panelė Julija nenori su mumis?
BARBORA
Ji paspės, tik tamstą meldžiu kąsti. Julijai Eik tu, Julyt, pažiūrėt ugnį pečiuj, su ugnimi reikia atsargiai, taip daug nelaimių ji padaro per žmonių neatsargumą...
JULIJA
išeina, pažvelgus į Antaną
ANTANAS
Žinoma su ugnimi visaip atsitinka. neramiai apsidairęs Vienok aš per ilgai užsisėdėjau. stojasi Dėkavoju už vaišes. Man jau laikas grįžti.
BARBORA
Už ką čia dėkavot, beveik nieko nekandęs. O skubinti Tamstą, tarsi kas veja.
ANTANAS
Nors rodos, kad skubinu, bet visgi perilgai užsisėdėjau ir ilgiaus pasilikti nebegaliu... Dėkui už viską ir sudiev.
paduoda ranką Barborai ir Veronikai ir išeina
SCENA 14. Barbora, Veronika ir Julija
BARBORA
Sudiev, sudiev... prašome neužmiršti, tankiaus30 apsilankant. Veronikai O tu, kas tai matė, tyli visą laiką kaip kokia kvailė, nemoki rodos liežuvio apversti.
VERONIKA
Tai ką aš šnekėsiu?
BARBORA
Ką šnekėsi.... Ot, prašytum valgyt, gert.... ir apskritai užimtum ir vaišintum kaip priguli svečią.
JULIJA
įeina
Neilgai svečias ir teviešėjo...
BARBORA
Bene visą dieną jis čia sėdės. O tu gal to norėjai.
JULIJA
Nieko aš nenorėjau ir nenoriu.... tik dyvina31 man, kodėl tėtė nenori parduoti jiems kumelaitės. Ar tai ne vis viena nuo ko paimti pinigus.
BARBORA
Paklausk tu jo paties. Matai, kad jis nenori su jais nė susitikti, nė tikt ko, o po antra, tu pati kuo geriausiai žinai visas priežastis.
JULIJA
Kokios gi tai būtų priežastys? Jokių aš nežinau.
BARBORA
Jai tu nenori prisipažinti, tai galiu tau pasakyti, jog mums viskas žinoma ir sakau tau, kad jokie tavo nudavimai nieko negelbės.... Tu viskame kalta. Sakė juk tau tėvas, kad mestumei jį iš galvos, nes nieko iš to nebus.... Aš irgi rūpinsiuosi, kad pas mus namie būtų ramumas ir tykumas.
išeina
VERONIKA
eidama prie durų
Ar aš tau nesakiau....
išeina
SCENA 15. Julija
JULIJA
viena, griaudžiai
Už ką ji tai vis ant mano galvos krauna... Žinau, kad tai čigonei nieko negana, nebeišsitenka ji čia, kliūvu aš jai; kažin ką pritauzijo tėveliui ir vis tik taikindama geriaus savo dukrelei. Tėvas jai tiki — manęs nė klaust neklausia... po valandėlės Kuom gi aš kalta, kad jis mane myli ir aš jį... Nelaiminga aš! Nėr kam užtart, nėr kam pasiskųst. šluosto ašaras Bet jis... jis... mane myli ir bus man viskuom. Jis sakė, kad viską pergalės. Šiandien matysimės su juom pas Ragaišienę... pasakysiu aš jam viską.
stovi šniurkšėdama
SCENA 16. Daunoras, Barbora ir Julija
DAUNORAS
įeina su Barbora bardamiesi
Gana, gana jau, vadinasi, pakaks man, visi geri, geriausias gi tas Arvidas — jis ne taip kumelės pirkti, kaip nori savo sūneliui padėti susukti lizdą... Apsirikai, kaimyne! Nenoriu aš bučiuotis su plikbajoriais...
BARBORA
Daunorui
Pažiūrėk, tat jau rauda; suprask iš to, kad jai labai rūpi cukierkos....
DAUNORAS
Julijai, rūsčiai
Liaukis! Nusitverk kokį norint darbą! Kas tai matė, lyg maža pamėgdžiodamas bim.... bim.... bim.... vadinasi.... Bajoriuką pamatė.... Pačios nieko neveikia, sutrukdė ir mane. Vyrus renka! Aš jums išvaikysiu ponaičiukus, pamirkęs viržių.
vaikščioja
BARBORA
Julijai
Nunešk tat Ragaišienei jos puodą — padėkavok už vuogas. Geriausiai bus nunešus jai mėsos šmotelį. Paprašyk taipgi, kad pasiskubintų verpti linus....
JULIJA
paėmus puodą nuo suolo
Gal prie mėsos įrišt taipgi minkštą sūrį?
BARBORA
Gerai, rišk. Tik tegul ji da atneša vuogų. Žiūrėk tik, neskaityt ten varnų, grįžk greičiaus.... Kopūstus šiandien reiktų apravėt.
JULIJA
išeina
DAUNORAS
pastovėjęs užsimąstęs, piktai:
Šimts velnių, vadinasi, daryk dabar tu ką darąs... Kaip turiu nuo jų atsiginti?!... Nebevažiuosiu niekur ir gana... Geriaus ką norint namie paveiksiu.
BARBORA
susirūpinus
Kaip tai, kodėl? O aš tiek turėjau reikalų... Norėjau šį, norėjau tą...
DAUNORAS
perkirsdamas, piktai:
Taip, taip, vadinasi, kaip regiu net per daug tau užsinorėjo. Užmanei tu tarsi man ant keršto kokius tai pančius su tais, vadinasi... Keli vaišes, užlaikai, o aš, aš, vadinasi, gaspadorius turiu laukti, besislapstydamas už kampų.
BARBORA
O kas tau liepia slapstytis? Kokia dvasia nešioja tave kaip beprotį pro langą?
DAUNORAS
nusijuokdamas, piktai
Cha! cha! cha! vadinasi! Aš beprotis?! Taip!... Ir tai už tai, kad elgiuos kaip man padorumas liepia.
BARBORA
Koks čia padorumas, kada žmogus šoka piestu, pats nežinodamas prieš ką...
DAUNORAS
Kaip tai? Aš nežinau, vadinasi, nematau, nesuprantu?! Ne! Matau aš visus tavo norus, bet vargiai ką iš to regėsi.
BARBORA
Ką gero galima sulaukti nuo žmogaus beširdžio...
DAUNORAS
Žinoma, vadinasi, negaliu aš atverti širdies ir rodyti ypatingą lipšnumą tiems, kurie niekuomet nebuvo mano draugais...
BARBORA
Bet gi, kaip tai pasakyt...
DAUNORAS
Ką nesakyk, ką nemanyk, bet, vadinasi, iš tų šiaudų nebus grūdų.
BARBORA
Kodėl gi ne? Juk, rodos, kad ne viena, tai kita galėtų eiti...
DAUNORAS
perkirsdamas
O gal, jei ne kita, tai tu trečia apsikabintum Arvidui už kaklo.
BARBORA
Kam aš... Tegul eina dukterys...
DAUNORAS
Dukterys... Kieno? Mano... ne! To niekad nedaleisiu.
BARBORA
Kodėl gi? Klausiu tavęs...
DAUNORAS
Nenoriu ir gana! Jai tau tai par daug rūpi, gali sau eiti su savo dukteruke, o mane, vadinasi, palik su mano, taipogi ir pasogą.
BARBORA
Ir labai gerai. Išleisiu sau Veroniką ir bus galas.
DAUNORAS
piktai numodamas ranka
Leisk ir eik pati, tik kad aš nė nežinočiau, vadinasi, pakaks jau man.
uždanga