II AKTAS

Ragaišienės gryčioje

SCENA 1. Ragaišienė ir Julija

RAGAIŠIENĖ

viena, dirba iš linų kuodelį verpimui

O kaipgi nuvargau! Nebemano metams užsidarbuoti duoną verpimu: jau ir pirštai regis ne tie ir akys susilpnėjo. Garbė Dievui, kad nors nevaro iš tos kertelės, kurioj ko ne visą amžių perlindėjau... Kažkas šiandien taip negerai man, lyg pusiau laužia, lyg kas... Geriaus bus pailsėjus. sėda už stalo, atsidūsta Štai bent besiilsint užbaigsiu tą rankovę palaikę raukt. ima siuvinį iš kampo nuo suolo Bene nuo Šv. Jono blaškosi neužbaigta, o vis nėr kada prisėst. veria adatą, daug kartų nekliudo Kad tu surūgtum! Kaskart vis pro šalį, tai pro šalį. vėl bando įvert Jau turbūt tiek šiandien tepasiseks pasiūt. meta siuvinį Nieko nebus. Teriogso sau... Asla irgi da nešluota, o jau geras metas. pažiūri į langą Kad jau niekas doras nesiseka, reik nors apsišluot.

eina prie pečiaus, šluoja

JULIJA

įeina

Padėk, Dieve! Ar laukei tamsta manęs?

RAGAIŠIENĖ

Dėkui, dūšyt, kad manęs neužmirštat; taip man vienai sunku, nuobodu...

JULIJA

Aš atnešiau tamstai puodą nuo vuogų, o podraug³² ir mėsytės su sūriu.

paduoda Ragaišienei ryšelį, puodą pastato ant suolo

RAGAIŠIENĖ

griaudžiai

Dėkavoju žemiausiai, kad mane atmenat. Melsiuos už sveikatytę ir pasisekimus. Sukalbėsiu amžiną atilsį už dūšelę tamstos mamutės, ji mirdama įsakė, kad neišstumtų manęs vargšės iš šios pastogės...

JULIJA

Niekas tamstos nestums, gyvensi, kaip gyvenai ant vietos. Ot, manęs tai kažin kas laukia. Nežinau kaip reiks apsiversti. Diena po dienos vis eina blogyn prie tos pamotės. Šiandien irgi buvo galvos graužimo, o vis tai už Antaną. Aš tyčia čia atėjau... jis taipgi žadėjo būti šiandien pas tamstą... Turime mes būtinai viską užbaigt.

neramiai dairosi į šalis, žiūrėdama į langą

RAGAIŠIENĖ

Taip, taip, dūšyt, reikia baigt. Matau aš, kad jūs kenčiate. Jis irgi buvo užsukęs pas mane ir žadėjo da atjoti; dejavo, nabagėlis, kad reikia jam slankstytis³³ nežmoniškai po kampus, slepiant meilę. O kad jau nėr kaip kitaip, susieikite visad čia pas mane... Aš jus sergėsiu.

JULIJA

Nors tai gal ir negražu, bet ką daryt, kad taip išpuola.

RAGAIŠIENĖ

Teisybė, dūšyt, teisybė, visaip atsitinka.

JULIJA

pradžiugus, žiūrėdama pro langą

Štai ir jis atjojo! Bėgsiu pasitikti.

išbėga

RAGAIŠIENĖ

Laiminga ta jaunyklė: čia rauda, čia ir vėl linksminasi.

skubiai ruošiasi po grytelę

SCENA 2. Antanas, Julija ir Ragaišiene

ANTANAS

įeina su Julija, vesdamas ją už rankos

Šit ir galim mes dabar ramiai, be jokios baimės ir kliūties pasėdėt, pasišnekėt. Ragaišienei Sveika drūta, senute! Priimk svečius į pastogę.

RAGAIŠIENĖ

Ačiū — laiko Dievas. Sėskitės, dūšytės, sėskitės.... Net man linksmiaus jus matant. Laukiau visa širdimi.

atsisėda prie pečiaus, tyli, žiūrėdama su užganėdinimu³⁴

JULIJA

meilingai

Kaip aš troškau tave pamatyt, tai negaliu nė išpasakyt. Sunku būtų viską išreikšti, ką šiandien aš perkenčiau ir perjaučiau.

ANTANAS

linksmai

O aš tai ar be noro čia atsibeldžiau? Skubinau, net arklys sukaito. Taigi dabar sėskimės čia ir pasakok. Na, o pamotė ar nieko nesakė man išjojus, kad aš su tavim buvau pasilikęs?

JULIJA

Kaip nieko!? Ko ji neprikalbėjo ir galop apskundė mane tėveliui, kažin ką išmislydama.

ANTANAS

Kaip tai tėveliui? Juk jo nėra namie.

JULIJA

Palauk. Duok man pradėt. Aš viską pasakysiu — nėr ko man slėpti prieš tave jų pasielgimų ir visų užpuldinėjimų. Kada jūs atkakote, tėvelis buvo namie, tik pasislėpė ir liepė pasakyt, kad jis išvažiavęs. Aš norėjau tau tuojaus pasakyt, bet bijojau, kad kas neišgirstų.

ANTANAS

Pasislėpė?! Na, jau to tai tikriausiai niekas negalėjo tikėtis!

JULIJA

Ne gana to. Ko jis neprikalbėjo, sužinojęs apie duotas man cukierkas. O paskui stačiai pasakė, kad išvys mane iš namų, jei aš nesiliausiu savo meilėje ir jai neužmiršiu tavęs.

ANTANAS

karštai

Ką?! Išvys! Užmiršt! Aš darodysiu³⁵, kad tave myliu ir jis pirmiaus turės liautis savo atkaklume ir visuose užmanymuose. Jei nesiduos geruoju, tai eisiu kitu keliu, bet užtikrinu tave, jog niekas nesulaikys mano širdies troškimų. Kas gali uždraust man mylėt? Esame liuosi ponai kiekvienas. Noriu, tai ir myliu, nieko nesiklausdamas... O, kaip aš tave myliu! spaudžia Juliją prie savęs Ištark tik dar kartą, kad ir tu mane myli, tada aš, neveizint ant nieko, jausiuosi laimingiausiu iš visų sutvėrimų...

JULIJA

Kad aš tave myliu, negali abejoti, tik bijau aš, kad tėvas manęs...

ANTANAS

karštai

Nesibijok nieko! daužydamas kumščiu krūtinę Už tos krūtinės, kaip už akmeninės sienos, būk rami... Ir sakyk, ar mane per amžių mylėsi ir ant viso sutiksi...

JULIJA

drąsiai

Taip... dabar aš nieko nesibijau; gerai man čia, kada matau tave šaly, savęs....

ANTANAS

Ot, taip tai kas kita.. Tai ne kokie tai be galo dejavimai, baimės. Saldu man, girdint šį tavo išpažinimą. Neužmiršiu aš ir senutės Ragaišienės už jos mums prilankumą ir pagelbą. Už viską jai atidėkavosiu.

spaudžia Juliją prie savęs, Julija glaudžiasi

RAGAIŠIENĖ

Ačiū, ačiū, dūšyte, panaitėli; laiminga ir aš, matydama jus. Taip mane prie jūsų traukia, jaučiuos rodos jaunesnė ant kokių trisdešimts metų!

JULIJA

gėdingai

Dėkui tamstai, kad priglobei mane mano varge.

RAGAIŠIENĖ

sujudinta

Gal jus, mano sveteliai, kuom pavaišinti? Šit Julytės atnešto sūrelio pamėgintumėt... O gal nors po mažą stikliuką išgertumėt? Yra pas mane likusios nuo krikštynų, ant kurių vysčiau Baublių pirmąjj sūnelį... O rėksnys, tai rėksnys buvo.... Aš matot, dūšytės, visada, jausdama kokį orą, išgeriu po vienintelę... Šiandien irgi kažkas, lyg diegliai surėmė, taip neramu.

pasijudina eiti

ANTANAS

Nereikia, nereikia, pas mus šiandien kuo puikiausis oras.

RAGAIŠIENĖ

Reikia pasistiprinti, niekas juk taip nestiprina, kaip geras virintas šermukšninis gėrimėlis. Tuojaus štai paimsiu iš šėpelės prieangyje.

išeina dejuodama

SCENA 3. Antanas ir Julija

ANTANAS

Nabagė, sena net braška, bet gera bobutė... po valandėlės Ar žinai, Julyt, kaip aš šiandien laimingas!

apkabina Juliją, spaudžia ir ilgai bučiuoja

JULIJA

nedrąsiai

Ganės, Antaniuk.

ANTANAS

laikydamas ją už pečių

Tu mano

JULIJA

O tu mano.

ANTANAS

Aš tavo.

JULIJA

Ir aš tavo.

ANTANAS

Mudu abudu dabar, kaip ir prisiekėm vienas kitam, jog taip per amžių apsikabinę būsime laimingi ir niekad jau nesiskirsime.

JULIJA

Žinoma, niekad... Visad mes būsime drauge.

ANTANAS

laikydamas Juliją už pečių ir žiūrėdamas jai į akis

Nežiūrint į nieką, kada kas išpultų gyvenime. pasiklausęs Jau ji grįžta.

ūmai pabučiuoja Juliją ir pradeda vaikščioti

SCENA 4. Antanas, Julija ir Ragaišienė

RAGAIŠIENĖ

įeina su buteliu rankoje

Meldžiu neniekinti, tai labai gerai nuo visko ir nuo vidurėlių.

ANTANAS

Negersim, ne. Gerk tamsta viena. Kitąkart, per mūsų vestuves, visi išgersime.

Ragaišienk

įsipila stikliuką, laikydama jį rankoje

Po šimtą metu kiekvienam skyrimai! Tai iš viso bus du šimtai! Abu jus, dūšytes, reikia pasveikinti, nes taip jau matyt paties Dievo surėdyta, kad jus mylitės. Pakelia stikliuką aukštyn. Žydėkit abu! Būkite laimingi, dūšytės, jūs jaunuoliai, kurių gyslose dar neatšalo kraujas!... O gal išgersite?!...

ANTANAS

Ne, ne! Dėkui!

RAGAIŠIENĖ

Jau kad ne, tai gersiu viena. išgeria Būkite svei.... O šita pakelia butelį telaukia sau kito laiko.

išeina

SCENA 5. Antanas ir Julija

ANTANAS

Dar ko aš tau nepasakiau. Jau kad taip tėvas šneka, aš dabar iš pradžios pamėginsiu geruoju, bet jei jis priešintųsi mūsų norams susivienyti, tai tada būk pasirengusi prie visko, nes gal ir reikės mums sauvališkai, be tėvų sutikimo viską padaryt, o gal ir važiuot į kokį miestą. Juk dabar tiek svieto išvažiuoja į miestus ir visi randa sau duoną. Aš irgi juk neblogesnis už kitus, ne berankis koks, galėčiau rasti sau darbą, iš kurio gyventumėm. Dirbčiau aš, dirbčiau per dienas-naktis ir vis tai dėl tavęs. Arba dar galėtumėm važiuoti į Rokiškį pas mano dėdę, kurs ir pernai kvietė mane pas save, kad padėčiau jam jo ūkyje; priimtų jis mus, kaip savo vaikus. Jis vaikų neturi, turtingas ir išmintingas žmogus. Supranta jis gyvenimą kitaip, negu mūsų tėvai. Pas jį nė kerštai, nė bajorystės neturi vietos. Jis žmogus status: visus lygiais skaito, sako visi mes iš to paties molio, užtat ir visi turime būti lygūs. Taip būtų mums gerai, mylėtumės visad...

JULIJA

Neturi niekad abejoti. Visad vienodai tave mylėjau ir mylėsiu. Nežinau tik tikrai, ką ir kaip daryt?...

ANTANAS

Ką te daugis padaryt, reikia tik laukti ir žiūrėt, ką jis toliaus kalbės.... Jeigu gi vis bus tas pats, tai ilgiaus nelaukus, paimt ir išeit. Vis viena juk seną ir kvailą sunku perlaužti, pertikrinant jo klaidose.

JULIJA

Bet aš jau gal ir perilgai užtrukau, pamotė vėl ką norint naujo išras; reikia eiti, šiandien dar daržus turėsiu ravėti...

atsistoja

ANTANAS

paima ją už abiejų rankų

Dar paspėsi, kam trumpinti laimės valandas. Su daržais paspėsi — teželia žolės kiaulėms ant džiaugsmo ir tavo pamotei ant rūpesčio.

bučiuojasi

SCENA 6. Antanas, Julija ir Ragaišiene.

RAGAIŠIENĖ

įbėga

Dūšyt! Negerai! Kas bus?! Ponas Daunoras atėjo! Štai jau ant kiemelio.

JULIJA

nusigandus

Jėzus Marija! Jis mane užmuš, radęs čia su tavim.

ANTANAS ir RAGAIŠIENĖ

Pasislėpk!

RAGAIŠIENĖ

Štai čia, kertelėj, už verptuvo. Julija pribėga, pasigūžia kampe; Ragaišienė apdeda ją rūbais, skrebais Tik nesikrutink ir nekosėk, dūšyt! Kas galėjo spėt, kad jis čia užeis... Apsaugok, Viešpatie!

ANTANAS

paėmęs ąsotį Julijos atneštą

O aš nuduosiu vandenį begeriąs.

daunorui įeinant pakelia ąsotį prie lūpų ir taip laiko

RAGAIŠIENĖ

Ir gerai — nieko jis nesupras

prieina — prie durų

SCENA 7. Daunoras, Ragaišienė ir Antanas.

DAUNORAS

įeina su lazda rankoje

Ką beveiki, Ragaišiene!? Pamatęs arklį prie tvoros ir aš sustojau, vadinasi, nors joju šit tik ant lazdos.

RAGAIŠIENĖ

Dėkavoju tamstai žemiausiai. Laiko Dievas iš savo malonės ir laiminga, kada aplanko geri žmonės...

Daunoro su Antanu kalbos metu, pažiūrėdama kampan, vaitoja

DAUNORAS

Taip, taip... tai ir aš gerų žmonių skaitliun, nors netyčia, vadinasi, pakliuvau.... pamatęs Antaną O! Mano kaimynas! Tamsta irgi neaplenki mano Ragaišienės.

ANTANAS

truputį atitraukęs ąsotį nuo lūpų

Sustojau vandens atsigerti.

DAUNORAS

šiurkščiai

Bet ar ne per daug ir ar ne per tankiai tamsta stabčioji ir geri? Vakar, kaip pasakoja, pas mane buvai sustojęs, šiandien čia... O jau ko per daug, tai šelauk, vadinasi... Galima dar pradėt raugėt nuo tokio gėrimo per nemier...³⁶

ANTANAS

tebelaikydamas pakėlęs ąsotį

Ką daryt... Troškina — karštas laikas.

DAUNORAS

Rodavyčiau³⁷ tamstai pamažinti visus savo karščius ir užmanymus.... O taip gi norėjau tamstai pasakyt.... Kas link tamstos lankymosi ir.... ir mano dukters.

ANTANAS

stato ąsotį

Aš irgi norėjau pasakyt... prašyt... ir džiaugiuosi, kad galop turiu šiandien progą su tamsta matytis...

DAUNORAS

Nesiskubink tamsta... Aš visai nesidžiaugiu iš tamstos landynių ir saldinimo cukierkomis... O po antra, tamstai kaipo „ponui bajorui” visai nepritinka meilautis prie sodžiaus mergaitės.

ANTANAS

Ale bet, pavelykit man žodį³⁸, išklausykit mane, juk aš irgi turiu širdį ir taip myliu...

DAUNORAS

su ironija

Myliu... nėra ko sakyt, vadinasi... į šalį pasogą jaučiu...

ANTANAS

karštai

Meldžiu Tamstą. Visai be reikalo tamsta kliudai čia bajorystę, kuri man visai nerūpi ir apskritai nieko nereiškia gyvenime, o ypač šioje gadynėje³⁹, kada visi pradėjo suprasti, jog tiktai žmogaus išsilavinimas, padorumas ir padėjimas tegali turėt vertę žmonių akyse. Argi kas nemato, nežino, kiek dabar yra kunigų, daktarų ir kitų mokytų žmonių, kilusių iš prasčiokų, o ne iš kokių ten bajorysčių. Antrą gi atsukus, kuom galiu aš būti kaltas, jei mano tėvas bajoras ir jei jis negali išsiblaivyti iš svajonių apie ponystes⁴⁰. Bus laikas, kada ir jis susipras, jog nė kiek jis ne aukštesnis už kiekvieną paprastą ūkininką, likdamas tamsiu žmogumi ir ardamas tą pačią žemę, kaip ir kiekvienas, kurį jis vadina „chamu”.

DAUNORAS

Užteks jau.... Žinau aš visus tuos pamokslus, meilės ir bajorystės, vadinasi. Pakaks man duonos be jokių garbingų giminysčių. Prašau vien nepaikint man mergaitės ir gana, vadinasi, kas ne pora, tai ne pora.

ANTANAS

Visi juk esame lygūs žmonės... Visi vienodai jaučiame... visi... visi be jokio skyriaus⁴¹...

DAUNORAS

Tik aš ne visai taip jaučiu, kaip tamsta manai. Paklausk tamsta geriaus savo tėvo, jis irgi tikriausiai tą patį pasakys, nes po viskam, kas man žinoma, nesitikiu, kad jis galėtų pamesti savo didžiavimąsi...

ANTANAS

Prie ko čia tėvas? Juk aš jau nebe mažas, galime šnekėt ir baigt be jo...

DAUNORAS

Taigi baigiu, melsdamas tamstą atminti, jog mano žodis yra šventas: ne ir ne! Kad čia kažin kas būtų, vadinasi.

ANTANAS

Ne! aš irgi darodysiu savo ir niekam nepasiseks sulaikyt mano širdį ir jausmus! suduoda kumščiu per stalą, paima bizūną⁴², eina prie durų Sudiev! Iki malonaus pasimatymo!

sustoja prie durų

DAUNORAS

rūsčiai

Pamatysiu tave aš čia dar kartą, tai jau ne taip kalbėsiu. Ragaišienei O tu, Ragaišpalaike, kokias čia užeigas keli? Jei dar ką norint panašų pamatysiu, tai užminkysiu aš tau tokius ragaišius, vadinasi, kad gal tu ne taip dejuosi!

ANTANAS

Meldžiu ne taip šiurkščiai ir be užgavimų; juk apie reikalą galima kalbėti be jokių karščiavimų. Savo reikalu aš pasitikiu padaryti su tamsta priderantį susipratimą. Bet kam skriausti nekaltą senutę?!

DAUNORAS

Rodavyčiau nesikišti ne į savo reikalus ir keliauti iš kur atsidanginai.

ANTANAS

Matyt, kad mes šiandien nesusikalbėsim. Tikiuosi, vienok, kad, metęs karščius ir viską geriaus apsvarstęs, tamsta išvisi, jog labai klysti, taip pasielgdamas. Iki pasimatymo!

išeina

DAUNORAS

Neklystu, kad pinigus užuodi. Keliauk sveikas ir daugiaus nesirodyk! Ragaišienei Vis tai ačiū tau.

SCENA 8. Daunoras ir Ragaišienė

RAGAIŠIENĖ

susirūpinus

Aš, aš, dūšyt, po nulį, visai čia nekalta.

DAUNORAS

Cit! Kad nė žodžio, vadinasi! Žinau aš tave, visiems tu nori prisitarnauti. Riogso čia užsidariusi ir da veda į pagundinimą, o ko reikia, tai nežiūri. Visa lauko kertė nuganyta. Kokiam šuniui, vadinasi, aš čia tave laikau ir kam čia ta mano gryčia?! Ar tų valkatų bajorpalaikių užeigai?!... Ne! Kaip sau norit, gana bus minti mano tvoras ir laukus visiems šunims čia bemedžiojant, o ypač lipti man ant širdies, vadinasi. Aš tam karštam ponaičiukui užgesinsiu troškimus ir išmieruosiu nugarą, jai da drįs pasigirt man su savo meile. Girdi, boba, šiandien, vadinasi.... pežvelgęs į užpečkį O ten kas šlama? Gal paršus gryčioj lakai? Žiūrėk, kad nebūtų smarvės.

RAGAIŠIENĖ

nusigandus

Ne! Ne! Tai turbūt katytė už pečiaus.

DAUNORAS

Popiet ateisi paimti laišką ir nunešti tam dideliam ponui-bajorui Arvidui. Negaliu ilgiaus tylėti, parašysiu jam ant keršto apie sūnų. O jau kad parašysiu, tai parašysiu. Retai prisieina man rašyti, bet dabar kad parašysiu, tai bus ko pasiskaityt... Turės iš ko pasidžiaugti.

RAGAIŠIENĖ

Klausau, klausau, ponuli, einu, nors tuojau, einu...

DAUNORAS

Kur tau tuojau?! Aš einu da į laukus, paskui, pagrįžęs parašysiu.

išeina; Ragaišienė išlydi už durų; Julija pakruta