SCENA 9. Ragaišienė ir Julija
RAGAIŠIENĖ
įeina
Garbė Dievui, ištrūko galva! Taigi pridrebėjau, net prakaitas išmušė. prisiartinus prie pasislėpusios Julijos Jau išėjo, dūšyt, kelkis, nuvargai, nabagėle, tiek laiko kniūpsodama susirietus.
nutraukia rūbus
JULIJA
atsistoja; verksmingai
Viešpatie! Kas iš to bus?! Kur aš pasidėsiu?!
RAGAIŠIENĖ
glostydama Julijos pečius
Niekis, dūšyt, niekis.... Laimė, kad nepamatė. Kada užminė apie paršus, net dvasią man užėmė. Garbė Dievui, viskas gerai nusidavė. Nesibijok, nesirūpink — jis tave išvaduos. Matei juk ir girdėjai, kaip jis tave myli... Bėk dabar, dūšyt, namo.
JULIJA
Bijau, kad kas nepamatytų. Gal da tėvelis nenuėjo?
RAGAIŠIENĖ
pažiūrėjus pro langą
Regis, kad ten kas toli apie kryžkelę eina — mano akys aiškiai nebemato.
JULIJA
pažiūrėjus pro langą
Taip, ten tėvelis. Iš ten nepamatys, bėgsiu pagal upelį...
RAGAIŠIENĖ
Bėk, skubink, pasigūždama už krūmų, tik atsargiai.
JULIJA
prie durų
Tai tamsta eisi šiandien pas Arvidus?
RAGAIŠIENĖ
O kaipgi. Liepė paimti laišką ir nunešt...
JULIJA
Gal jį pamatysi, pasakyk jam viską ir paklausk, ką man daryt ir kada mes su juom pasimatysim.
Išeina.
RAGAIŠIENĖ
išlydėdama
Paklausiu, paklausiu. Dėkui už sūrelį ir mėsytę...
uždaro duris
SCENA 10. Ragaišienė
RAGAIŠIENĖ
viena
Aukščiausis Dieve! Kenčia tie vaikeliai! O už ką? Už tėvų nesutikimus. Senai jau žinoma ta byla. Kiek tai nepritauškia svietas43? Po mirčiai Daunorienės, tos šventos moteriškės, visi šaukte šaukė, kad įstūmė ją graban pats jos vyras, kurs savo šykštumu ir aštrumu įvarė ją į ligą. Dieve, duok jai dangaus karalystę! Ji rūpinosi apie mane ir visus varguolius. Dabar jos dukterį matau kenčiant prie medžiaširdžio tėvo, bet neapleis jos Dievas, suteiks Jis jiems laimę, suves jų jaunas mylinčias širdis... Bet kur aš pasidėsiu, jai jos tėvas įpykime išvarys mane iš šios pastogės? !...
SCENA 11. Ragaišienė ir Veronika
VERONIKA
įeina
Tegul bus pagarbintas...
RAGAIŠIENĖ
Ant amžių amžinųjų amen. Ką, dukrele, pasakysi?
VERONIKA
Atbėgau ieškodama Julės. Išėjo nuo pusryčių ir lig šiol negrįžta, o te mama barasi.
RAGAIŠIENĖ
Jau ji senai sugrįžo. Dėkui, atnešė sūrelio ir mėsytės. Pasėdėjo valandėlę ir išėjo... Paskui buvo užėjęs tėvelis, bet jos jau čia nebebuvo.
VERONIKA
Tai ir tėtė buvo čia pas tamstą?
RAGAIŠIENĖ
Buvo užsukęs, eidamas į laukus.
VERONIKA
Tai mes turbūt prasilenkėm su ja; aš ėjau keliu, per lauką.
RAGAIŠIENĖ
Žinoma, kad eidama keliu negalėjai jos sutikti, nes ji sakė, kad eisiant taku palei upelį.
VERONIKA
Tai reik ir man grįžti. Gal jau visi parėjo pietums. Sudiev!
išeina
RAGAIŠIENĖ
viena
Seka ją, nabagėlę, pamotė, skaito44 jos žingsnius.
uždanga