III. AKTAS
Arvido namuose
SCENA 1. Antanas, Katryte ir Ragaišienė
ANTANAS
vienas
Kaip sau nori. Negaliu to niekaip suprast! Viskame sutinku vien tik nepasisekimus: kur pasisuksiu, ką užmanysiu — vis ne taip, kaip nori. Šiandien irgi, kad jį velniai, tą Daunorą! Jau, jau, rodos, viskas gerai susidėjo, o čia atneša jį velniai... Lyg tyčia visad taip. Taip pernai, kada su Onyte viską kuo geriausiai sutaikiau, apserga dėdė. Išvažiuoju pas jį, o čia griebia ją velniai — išteka ir po visam. Paskui tik ir juokiasi visi, beerzindami: „Tatai tai ir išrovė grybą iš panosės!” Ilgai turėjau klausytis visokių pasityčiojimų... Bet negana to, dabar vėl su Julyte kiek privargau, o vis tiek gero: tėvas kala savo, o tas velnias vėl savo. Nors prapulk. Tėvas užmanė apipačiuoti45 mane su pana, kaip jis vadina, gerų namų, geros kilties, turtinga, ir pradėjo kalti man tą seną ilganosę Maugirdų Marę... Vakar taipogi minėjo apie tai; nutylėjau, vienok, kaip matau, vis nemeta savo užmanymų, nes šiandien iš ryto vėl ėmėsi prikalbinėti, aiškindamas, kad būtų gerai... Dabar jau aiškiai matau, kad tylėdamas nieko gero nesulauksiu. Viskas taip susidėjo, jog būtinai pagrįžus tėvui, turiu jam pasakyti, kad aš myliu kitą, dėl kurios parangus esmi46 ant visko
KATRYTĖ
įeina
Ragaišienė iš Pilviškių atnešė laišką.
ANTANAS
O kame gi laiškas?
KATRYTĖ
Ji sako, kad reikalingajai pačiai paduoti.
ANTANAS
Šauk ją čia.
KATRYTĖ
Klausau.
išeina
ANTANAS
Ji man rašo, žinau, kad nieko malonaus nepraneš, bet visgi nieko saldesnio nėra, kaip matyt jos rašytą laišką ir būti tikru, kad ji mane myli.
SCENA 2. Antanas ir Ragaišienė
RAGAIŠIENĖ
įeina
Tegul bus pagarbintas...
ANTANAS
nekantriai
Gerai, gerai...Kame laiškas?
RAGAIŠIENĖ
Gi šit. išvynioja laišką iš skepetos ir paduoda Prisakė paduot tamstos tėtušiui į rankas....
ANTANAS
žiūri su nusistebėjimu į laišką
Tai ne jos ranka! Kas tą rašė?
RAGAIŠIENĖ
Parašė jis pats, mano geradarys ir užlaikytojas ponas Daunoras tamstos tėveliui apie...
ANTANAS
su nusistebėjimu
Mano tėvui!? skaito adresą Taip, taip... Gerai... bet ką gi jis jam rašo?
užsimąsto
RAGAIŠIENĖ
Aš, dūšyt, skaityt nemoku... O kad ir mokėčiau, ta vis tiek užlipdyto laiško perskaityt negalėčiau...
ANTANAS
užsimąstęs
Gerai... hm... pakelia laišką prieš langą, žiūri Tai niekis, tebūk sau! meta laišką ant stalo Paliksiu iki sugrįš tėvas. Ragaišienei Ogi ji... ji Julytė ar nieko nepa... nesakė?
RAGAIŠIENĖ
Kaip nesakys. Sakė, kad ji kenčia ne išpasakytai. Su ašaromis akyse išpažino, kad vis tai dėl meilės...
ANTANAS
nekantriai
Na, o daugiaus ką?
RAGAIŠIENĖ
Daugiaus? Daugiaus, taip daug man visko pasakė, kad iš to daugumo...
ANTANAS
perkirsdamas
Nieko nebeliko pasakyt...
RAGAIŠIENĖ
Kaip neliko. Ji sakė da, kad norėtų kuo greičiausiai pasimatyti ir viską pabaigti...
ANTANAS
Ką pabaigt? Kaip pabaigt? Gal ji jau nusigando neišmintingo tėvo.
RAGAIŠIENĖ
Aš to nežinau, dūšyt.
ANTANAS
Taigi žinok ir pasakyk jai, jog aš nenoriu jokio kito galo, kaip tik, kad mes ant visados pasiliktume drauge... Nors nežinau, ką jis ten rašo parodo į laišką, vienok po to visko, ką teko šiandien išklausyt, galima tikėtis, kad nieko geistino! Pasakyk todėl jai, kada eisi pas Daunorą šiandien karvių milžti, kad ji kaip norint išspruktų šį vakarą iš namų ir ateitų pas tamstą. Aš ten būsiu saulei nusileidus ir mes sutarsime viską.
RAGAIŠIENĖ
su nusistebėjimu
Pas mane? O jei vėl užtiks?
ANTANAS
Taigi man! Jau ir nusigandai. Nesibijok, nieko nebus, aš atsakysiu už viską. Dabar gi skubink pas juos ir pasistenk jai pranešti.
RAGAIŠIENĖ
Klausau, bėgu, dūšyt.
ANTANAS
Bet... palauk! Gali vėl ką užmiršti; aš geriaus parašysiu jai kelis žodžius.
ieško plunksnos
RAGAIŠIENĖ
Nagi, nagi....
susirūpinus sustoja prie durų, truputį pastovėjus išeina pamažėlio pro duris
ANTANAS
pamatęs juos išeinant, šoka prie durų
Palauk! Ar apkvaišai?! Štai nuneši laišką, ot tuoj, tuoj... tik rasiu rašalą ir kaip matai parašysiu.
RAGAIŠIENĖ
Nagi, dūšyt.... O man pasirodė, kad kitą syk...
ANTANAS
Kam atidėt kitam kartui, ką galima dabar. Štai tuojaus, tik rašalas kažin kur? Ten pas tėvą turi būti. bėga į šalines duris, išsineša popierių ir rašalą Tuojaus, tuojaus.
sėda ir rašo, šluostydamas plunksną į plaukus
RAGAIŠIENĖ
O jeigu paties Daunoro nerasčiau, tai kam turiu paduot laišką?
ANTANAS
sudėdamas keturlinkai popierių
Ir vėl savo! Nė kokiam Daunorui, tik jo dukteriai Julijai aš rašau ir jai tik paduok, niekam nematant.
Paduoda laišką.
RAGAIŠIENĖ
Aa! Dabar tikrai supratau, kad atsakymą reikia paduot Julytei.
Eina prie durų.
ANTANAS
Taip, taip... tik atsargiai.
RAGAIŠIENĖ
Gerai, dūšyt. Šit už ančiaus užsikišiu. Sudiev!
išeina
SCENA 3. Antanas
ANTANAS
vienas
Vargas su tomis bobomis, o ypač su senomis. Tu jai vieną, o ji tau kitą ir susikalbėt negalima. po valandėlės Ir taip su Dievo pagalba šiandien gal jau kaip norint suvesiu galus visų nemalonumų ir pasieksiu pradžią taip senai laukiamos laimės... sėda krasėn47 Sunku, bet nėra kas daryt, reikia laukti. Kolei gi kas, gerai būtų iš laiko48 prisirengti.
mostelėjęs ranka, išeina pro šalines duris
SCENA 4. Katryte ir Arvidas
Kairytė
įeina pamažėliu
Kažin kur vėl iškeliavo su savo nepabaigtais reikalais ir lakstymais
prieina prie stalo ir vėl grįžta, tarpduryje sutinka Arvidą
ARVYDAS
įeina stenėdamas su dviem ryšiukais
Pasakyk, pandze, kad arkliui, pakol atvės, ne duotų gert. Katrytė išeina, Arvidas meta ryšiukus ant stalo, kepurę ant kėdės, sėdasi už stalo Šunes mane nešiojo šiandien iš namų; nieko nepadariau, tik pavargau ir keletą auksinų be reikalo turėjau išleisti. Dagi tie smarvės žydai ir tas chamas Kaplys, pandze, padarė nemalonumą, primindami skolą. po valandėlės Kada ir iš kur gausiu visiems susimokėti?! Ot, kad bent sūnelis būtų kaip žmonių vaikai, tai ką, tada bepig būtų man senatvėje... Paimtų gerą pasogą, išsimokėtumėm skolas, da gal kas ir liktų. pamato laišką, paėmęs skaito adresą Jo Mylistai.... Nagi kas čia galėtų būti?! plėšia konvertą49, paima iš stalnyčios akinius, užsideda Jau tik iš lietuvio: ko antrašo, pandze, matyt, kad koks norint chamas rašo.... O gal brolis Benediktas ką norint praneša iš Rokiškio. Jis juk taip mėgsta ir skaityt, ir rašyt. Ne kartą jau jis, užsiėmęs tais raštais ir visokiais kalendoriais su spėjimais apie orą, supūdė, pandze, javus ir šieną. Tuose kalendoriuose, tai vis lyg tyčia, viskas išeina atžagariai50: kada rodo lietų — gražus oras, o buriant giedrą — lietus kelias dienas. Na, bet ką gi jis čia išgalvojo?... skaito „Tegul bus pagarbintas... su atsakymu ant amžių amžinųjų, amen. Mielas kaimyne”. nusistebi Jau čia ne brolis... bet kieno aš, pandze, kaimynas?! Turiu kaimynę, našlę ponią, pandze, ponią, kaip ją.... Pra... Pše... Pšy... byševskienę. Vienok ką ji man rašytų? Negut apie laukugalės51 užtvėrimą! užsimąsto Hm! Beje, turiu kaimyną tą chamą Daunorą, bet nejaugi jis apie savo kumelės pardavimą praneštų?! skaito toliaus „Jeigu tamsta nesulaikysi savo sūnelio nuo svetimų laukų drimbimo, tvorų minimo ir po nereikalingus kampus landymo su jo medžionėmis ir meile, tai aš, vadinasi, pasimirkęs viržių ištaisysiu jam bajorišką nugarą ir da paduosiu sūdan52. O dabar pasilieku sveikas Juozas”. karštai Juozas, Juozas?! Kas tai būtų?! Ar ne tas chamas Daunoras, pandze?!.... Reikia paklausti Katrytės.
eina prie durų, šalinėse duryse pasirodo Antanas
SCENA 5. Arvidas ir Antanas
ANTANAS
O, tai ir tėvo parvažiuota.
ARVIDAS
A! Ir tu namie?! Nagi ką čia stovinėji per dieną nieko neveikdamas?! Pavargai! Štai tavo darbai! kiša prie nosies laišką Kuom vardu tavo giriamasis ūkininkas tas chamas Daunoras?
ANTANAS
Kam tai tėvui prireikė?
ARVIDAS
Štai atsiuntė jis tau pasveikinimą, pasiilgo matyt. Bet kaip jo vardas?
ANTANAS
Juozapas...
ARVIDAS
Juozas, chamas. Koks ten da Juozapas. Štai skaityk! meta jam laišką, nusisuka rūsčiai Po šimtais, pandze....
ANTANAS
paima laišką, perskaito, šoka karštai
Aš jam parodysiu keršyti!
ARVIDAS
Ir aš tau parodysiu! rodo kumštį Tu nuodini mano senatvės dienas. Ar to aš laukiau nuo tavęs?!
ANTANAS
Bet, tėve, palauk.
ARVIDAS
Nėra ko daugiaus laukti. Viskas jau sulaukta. Pamislyk tik, ką tai reiškia? Mes „szlachetni”53 gauname tokį bjaurų pasityčiojimą nuo to chamo. O už ką, už ką?
ANTANAS
Nė tamsta, tėvel, dejuok, nė ko. Aš viską tuojaus išaiškinsiu.
ARVIDAS
Aišku jau man kaip diena, kad jis tau kailį perti žada. Bet ir man skauda! Skauda širdį, kad kaimynystėje turiu tą smarvę, skauda, pandze, kad sūnelis nemoka gerbt nė savęs, nė savo „szlachetnego” vardo.
ANTANAS
Ko aš negodoju? Duok man tamsta viską pasakyt.
ARVIDAS
Sakyk man, ką tai reiškia ir už ką tai?
ANTANAS
Nė už ką.
ARVIDAS
Tai taip sau... dėl to, kad plati tavo nugara, jis ketina ją ruožuoti.
ANTANAS
sumišęs
Mat... mat...
ARVIDAS
Kaipgi tada?
ANTANAS
Nėra ko ilgiau man tylėt, reikia baigt. Tėvas atmeni savo piršimą dėl manęs Mangirdų Marės... Aš nieko tamstai neatsakiau, bet dabar apreiškiu, jog nenoriu jos...
prasideda prieblanda
ARVIDAS
Ką tu kalbi, kvaily?! Ji su pasoga, ji ne by kokio chamo duktė... Pamislyk tik...
ANTANAS
Aš nieko nesakau, kas ji tokia, nieko ir mislyt nenoriu apie ją, ji man per sena; aš myliu kitą.
ARVIDAS
Kitą?! Kokią kitą?!
ANTANAS
Daunoro Julę.
ARVIDAS
nusigandęs
Daunoro... Viešpatie! Pražuvo mano viltis pataisyt gyvenimą! nuleidęs galvą užsimąsto; po valandėlės Tai už tą jis tau rengia balių su viržium?...
ANTANAS
Nieko jis man nepadarys. Aš myliu ir gana.
ARVIDAS
Kvailys tu su savo meile. Paliksime ubagais... Išjuoks mus svietas... Jau ir dabar... ar negana tau ką jau tyčiojas tas chamas iš mūsų... iš tavęs, kaip iš kokio berno, chamo. Susiprask tu. Paimtumei iš žmonių, pandze, būtų gyvenimas kitas.
ANTANAS
Nieko kito man nereikia, su ja man bus geriausiai...
ARVIDAS
karštai
Tai tu vis savo?! Ir manai turbūt, kad aš tą daleisiu!... Klysti, vaike! Jai neklausysi, gali eit sau, pandze, man iš akių! Nenoriu nė matyt, nė girdėt.
vaikščioja užpykęs
ANTANAS
Eisiu ir nepražūsiu. Bet, tėve, pasakyk, kam tuos skirtumus darai tarp žmonių? Ar ne visi mes lygūs?
ARVIDAS
Susilyginai tu su chamais... Apmislyk, vaike... Bus laikas, kada susiprasi ir gailėsi...
ANTANAS
karštai
Bet tamsta ar pamislyjai taip šnekėdamas. Ką aš negerai suprantu ir ko turėčiau gailėtis? Aš rodos teisingai suprantu, kad tamsta per aukštai nori pasiekti su savo bajoryste, nieko daugiaus neturėdamas, išskiriant tuščią vardą „bajoras”. Juk, nors mes ir skaitomės bajorais, bet savo padėjimu ir gyvenimu esame paprasčiausiais ūkininkais. Kuom gi anie, apšaukiami „chamais”, menkesni ar žemesni už mus? Priešingai, kaip visiems žinoma, jie, nesvajodami apie garbingas bajorystes, savo doru ir blaivu gyvenimu, darbštumu ir palinkimu prie apšvietimo parodė svietui daug daugiaus tikrų žmoniško gyvenimo vaisių. Tarp jų viskame matoma broliška vienybė ir gyvena jie nepalygintai geriaus už visus panašius į mus ponus bajorus. Mes gi kuom galime pasigirti? Kame mūsų vienybė? Kame mūsų protas? Ar tame, kad, užstatę bankuose dvarelius ir apsivilkę sermėgomis, lindžiame po kiaurais stogais aplūžusių senovės rūmų, vis dar tebesididžiuodami savo bajorystėmis?! Ne!
ARVIDAS
nekantriai
Gana jau! Duok tu man ramybę.
ANTANAS
Tuojaus aš pabaigsiu. Argi tamsta užmiršai savo žodžius apie Mangirdų Marę su pasoga dėl skolų išmokėjimo?!
ARVIDAS
Ne! Bet ką gi tu gali ant Mangirdų pasakyt? Ar ir jie skolose, ar ir jie ne ponai?
ANTANAS
Taip, da ne visi bajorai prakišo savo tėvų turtus. Vienok ar daug jų užsiliko senoviškuose lizduose ir ar pas visus yra turtas?
ARVIDAS
Man to žinot nereikia. Aš kalbu apie Mangirdus.
ANTANAS
Bet tamsta užmiršti, kad ir jie per puotas ir kortas netruks pavyti kitus. Antrą gi atsukus, šiandien jie, turėdami dar šį bei tą iš užsilikusio nuo senovės ir bepuotaudami ramiausiai, ar norės susilyginti su mumis?! Kaip turėtumėm mes pasirodyti tarp jų?... Ar taip, kaip dabar stovime, su degutuotais čebatais54 ir su smaluotom alkūnėm?... Todėl ar gali būti man pora nemokanti jokių darbų Mangirdų Marė su visomis jos dykaduoniškomis parėdnėmis... Jie šiandien da tebepučia ponystes, mes gi, turime prisižinti, jau viską tą padarėm, turime užtat užmiršti visas bajorystes ir pasilikti, kaip esame, artojais...
ARVIDAS
Aš nesakau, kad ponavot... bet... bet, pandze, atmink, pasoga... skola...
ANTANAS
Pasoga. Kas man iš jos, jai paėmus... O po antra aš myliu...
ARVIDAS
Jau ne vienas meilės karščius prie terbos55 prisimylėjo, taip ir tu, pandze, mano vaike, prieisi, palikdamas ir mane ubagu...
ANTANAS
Aš, dėkui Dievui, esu sveikas, galiu dirbti, galiu...
ARVIDAS
po ilgos abejonės
Viską aš gerai žinau, bet, pandze, matau, kad su tavim nesusikalbėsime... Žinokis sau. Kaip pasiklosi, taip ir išsimiegosi...
išeina pro šalines duris
SCENA 6. Antanas ir Katrytė
ANTANAS
vienas; pastovėjęs nuleidęs rankas
Kas man daryt?! Važiuosiu ir gana. dunkstelėjęs į šalines duris Tėve!...
KATRYTĖ
įneša pieno puodynę, pastato ją ant staliuko prie durų
Jurgis klausia, ar palikt arklius namie, ar jot miškan ant nakties?
ANTANAS
Gerai, aš pats pasakysiu.
skubiai išeina
KATRYTĖ
viena
Pakvaišo jis visai, nė susikalbėt negalima. ruošiasi, dėsto daiktus, uždega mažą lempukę Reikia pieno paduot. pripila puodeliuką pieno ir nuneša į šalinį kambarį, pradarius duris sustoja Jau miega, bet gal atbudęs išgers. įeina atsargiai ir greitai išeina, iš naujo ruošiasi, vaikščiodama pamažėlio Kažin kas šiandien su jais? Nuo pusdienio riejasi, kaip žydai, tarsi Dievas žino, ko jiems pritrūko...
ANTANAS
įeina atsargiai
Tu da čia, gana jau bus tų ruoštų be galo, laikas gulti.
KATRYTĖ
Tuojau, tuojau.
išeina, paėmus puodynę su pienu
ANTANAS
priėjęs ant pirštų prie šalinių durų, pasiklauso, atsargiai pravėręs duris, pasižiūri ir vėl uždaro
Miega... Ramiai miegok, saldžiai sapnuok, o aš tuo tarpu susirinksiu ir, peržegnojęs šiuos kampus, pasišalinsiu nuo visų kvailysčių, ponysčių ir bajorysčių... Skubiai išsitraukia iš po krasės skrynutę ir batus, dėsto daiktus, dairydamasi ir prisiklausydama. Kas ten baldos?
eina prie durų, atidaro
SCENA 7. Antanas, Ragaišienė ir Julija.
RAGAIŠIENĖ
apsigaubus su skepeta, pasirodo tarpduryje
Aš, dūšyt, aš su Julyte.
ANTANAS
sujudęs
Eikit čia, tik tyliai.
RAGAIŠIENĖ
Aš čia da viena. Julytė darže už klėties laukia.
ANTANAS
Gerai, tuoj aus, palaukk čia tamsta.
išbėga
RAGAIŠIENĖ
pastovėjus užsimąsčiusi
Dievuli mūsų, prie ko mes priėjome? Kas tik bus toliaus? Žiūri į patamsį prieangyje. Atėjome naktį į svetimus namus.
Bailiai apsidairydama, ilgai stovi vietoje tylėdama.
ANTANAS
tarpduryje
Čia... čia... eik, nebijok. Nėra nieko, tik Ragaišienė.
JULIJA
įeina, skepeta ant pečių, rankoj ryšius
Kodėl gi tu neatėjai? Tiek aš baimės turėjau, taip ilgai nesulaukus.
ANTANAS
Užlaikė tėvas; paskui pasakysiu. Palaukite truputį, aš tuojaus pasiimsiu šį tą. Arkliai jau laukia už klojimo.
skubiai dėsto daiktus. Ragaišienė atsisėda ant kėdės prie durų, Julija stovi, bailiai dairydamosi
RAGAIŠIENĖ
pažiūrėjus pro langą
Kažin kaip turėsite važiuoti, vaikučiai, toks juodas debesys pasikėlė iš vakarų, gal tuojaus bus lietus.
ANTANAS
Niekis, nesutirpsime, štai dėl viso ko paimsiu sermėgą.
JULIJA
pasiklausius
Ar girdite, te kažkas atvažiavo... šneka...
ANTANAS
bėga prie durų, pravėręs klauso
Eina — pasislėpkite...
Ragaišienė gūžiasi kampe prie pečiaus, Julija įbėga į šalines duris, prieangyje girdis ėjimas, šneka
SCENA 8. Tie patys: Daunoras, Barbora Arvidas ir Katryte
DAUNORAS
sujudintas įeina su botagu, paskui jį Barbora
Labas vakaras! Ir vėl išpuolė šiandien mums susitikti... Bet, vadinasi, ar negalėčiau paklausti, kas čia kur kraustosi?! Taip čia visur primėtyta daiktų.
BARBORA
Štai Julės ryšis skepetoje.
dairosi po kampus
DAUNORAS
pašokęs prie Antano
Tai tu taip! Nežmoniškais keliais! užmodamas botkočiu Aš tau parodysiu! Galvą perskelsiu!
ANTANAS
atšoka persigandęs, stovi nusiminęs
ARVIDAS
už šalinių durų
Kas ten?! Kas ten?! O, Viešpatie! pasirodo tarpduryje vienuose marškiniuose, bestumdamas pro duris Juliją Kas čia darosi, ar velniai užsėdo! Kas čia, iš kur? Buvau vienas, o dabar, pandze, saugok, Dieve, atsiradau...
ūmai grįžta
BARBORA
rodydama į užpeckį
Ir Ragaišienė čia...
RAGAIŠIENĖ
atsistoja nuliūdusi, stovi sunėrus rankas
KATRYTĖ
įbėga nusigandusi, apsigaubusi su užklote
Kas čia do triukšmas? Kas pasidarė? Dieve, mylėk, kaip nusigandau, tik atgulau, girdžiu tokią baisybę, maniau, kad degame...
DAUNORAS
pamatęs Juliją
O tu čia ko? Taip tu man!
pamatęs įbėgantį Arvidą nutilsta
ARVIDAS
įbėga užsimetęs ant pečiaus švarką, basas
Pandze, pasakykit man kas čia pasidarė?!
pamatęs Daunorą, atšoka ir ilgai tyli nusiminęs, laiks nuo laiko pradeda nekantriai vaikščiot, atmetęs vieną ranką užpakalin.
JULIJA
puola tėvui prie kojų
Dovanok, tėveli! Nežudyk manęs!...
BARBORA
karštai, bėgiodama, trepinėdama
Kaip tai?!... Dovanot! Kas tai matė bėgti su bernu per laukus, tai baisus papiktinimas, kurio nė Dievas, nė žmonės negali atleisti.
ANTANAS
Atleiskite mums! Mes nekalti, taip mes mylimės, taip... taip mums sunku be kits kito....
BARBORA
Niekad! Kas tai matė! Ar tai gražu. Mes išsigandome, mislyjame, kad kažin kas pasidarė, kad išėjus nuo pusdienio su ploviniais paskendo upelyje, kad... Toks baisumas, toks bjaurumas.... Ir tik štai rasta gromata56 rodo laišką atidarė mums akis...
RAGAIŠIENĖ
Vyrai, moterys! Taip nieko — nebus! Kalbėkite kaip žmonės! Atminkite, kad gal taip Dievo buvo likta... Kam kliudyt jų gražiausiems jausmams, juk ir be to jie ilgai kentė.
DAUNORAS
rūsčiai
O tau kas?! Kentė? Bet kas tam kaltas ir už ką aš, vadinasi, mes turime dabar...
užsimąsto
ANTANAS
griaudžiai
Dovanokite mums ir...
BARBORA
karštai
Ne, negalima, taip negražu... Kur tai girdėta, kad be tėvų žinios...
ANTANAS
Ar da negana, ar nematote, nežinote tamstos...
DAUNORAS
Et, vadinasi, matome, bet taip negalima. Antrą gi atsukus, ką čia mums apie tai, vadinasi, kalbėti...
BARBORA
Žinoma, žinoma... Ką paskui žmonės kalbės...
DAUNORAS
Hm... taip, vadinas!... Žmonės sau, o mes irgi, vadinasi, savo proto neturime nustoti. Nepridera mums tokiu būdu, turime tuojaus važiuoti ir gana.... Julijai Žiūrėk tuojaus savo daiktus... Taip tu man! Pakelsiu aš tau pirtį, vadinasi...
BARBORA
Duok jai, kad žagsėtų...
ANTANAS
Betgi tamstos...
JULIJA
verkdama, sudėjus rankas
Tėveli brangiausias, neatimkite nuo manęs mano Antaniuko... Taip aš jį myliu... negaliu be jo...
DAUNORAS
Jokio bet! Aš jau senai, vadinasi, pasakiau, kad ne. Arvidui O kaipgi tamsta manai?
ARVIDAS
sumišęs
Ką?... Kaip manau?!... Saugok, Dieve, ką jaučiu... Ką jis padarė tas beprotis.
ANTANAS
Tėve, tik pamislyk tamsta!...
DAUNORAS
Cha! cha! cha! Pamislyk!
BARBORA
Dieve, susimylėk, kas bus, kai sužinos parapija. Kunigas iškeiks iš ambonos57.
ANTANAS
karštai
Tekeikia sau. Prakeiksiu ir aš, kaip tas nelaimingas bajorystes, taip ir jus su visais atkaklumais. Gerai juk žinote ir suprantate, kas čia kaltas, tik nenorite susiprasti, nors jau seniai būtų laikas... Nereikalingos, rodos, jokios kalbos ir aiškinimai, todėl jei tamstos ne, tai ir aš... aš irgi...
ARVIDAS
karštai
Ką tu da?! Jau matai ką padarei... Bet ką dabar bedaryt?
DAUNORAS
Skirtis ir gana, vadinasi...
ANTANAS
Niekas tamstų neriša... Tik mes paėmęs Juliją už rankos nuo šios valandos liksime drauge.
Julija šluosto ašaras
BARBORA
Niekuomet! Galvą padėsiu, nedaleisiu...
ANTANAS
prieidamas su Julija prie Daunoro
Tėve, atsileiskite, meskit šalin kerštus ir, dovanoję mums, nebekliudykite mudviejų gyvenimui... Juk mes niekam pikto nedarome...
BARBORA
neramiai
Da bent...
ARVIDAS
suminkštintas
Nagi, pandze, gyvenimui pikto... Gal ir gerai būtų geruoju, taip sakant, pandze, kaimyniškai... prisiartinęs prie Daunoro Kaimyne! Aš tikras, kad jie per tai mums nieko pikto nepadarys, todėl jau regis vis viena! O ką ir kaip mes nepūstume irgi vargiai juos besulaikysim. Ar ne geriaus baigt. Kas gero, kad mes visą amžių pūtėmės vienas prieš kitą? Nieko juk nenugąsdinome, pasilikę kuom buvę. Jie gi, kaip matai, kitaip eina.
DAUNORAS
Nagi... vadinasi...
ANTANAS
skubiai bučiuodamas tėvui ranką
Dėkui, tėvel... Išsiteisiu aš už viską...
JULIJA
bučiuodama savo tėvui ranką, graudingai
Atleisk, tėte...
DAUNORAS
Jau nusiramink, vaikeli... Vienok, nors pabėgai, bet turėsi, vadinasi, grįžti pasiimti kraitį, nes šio, vadinasi, rodo jos ryšį mažokai....
ANTANAS
paėmęs Juliją už rankos
Palaiminkite mus!
BARBORA
Kaip tai?
DAUNORAS, ARVIDAS IR RAGAIŠIENĖ
skubiai
Telaimina jus Dievas!
ARVIDAS
priėjęs prie Daunoro
Mums irgi, pandze, laikas susivienyt ir gyventi žmoniškai, be vaidų, pandze.
bučiuojasi
DAUNORAS
besibučiuodamas
Laikas, kaimyne, vadinasi, laikas, nes prieš vėją nebepapūsi.
Przypisy:
1. rolė (sl.) — vaidmuo. [przypis edytorski]
2. liuosas — laisvas. [przypis edytorski]
3. gelžkelis — geležinkelis. [przypis edytorski]
4. ypataasmuo. [przypis edytorski]
5. viensėdis — vienkiemininkas. [przypis edytorski]
6. pati — žmona. [przypis edytorski]
7. grytelninkas — kas teturi grytelę, kampininkas. [przypis edytorski]
8. stalnyčia (sl.) — stalčius. [przypis edytorski]
9. cukierka (sl.) — saldainis. [przypis edytorski]
10. šėpelė — spintelė. [przypis edytorski]
11. prirengta — čia: parengta, paruošta. [przypis edytorski]
12. išmetinėdamas — čia: priekaištaudamas. [przypis edytorski]
13. jomarkas (lenk.) — prekymetis. [przypis edytorski]
14. permislijai (lenk.) — apsigalvojai [przypis edytorski]
15. parėdnė — puošnūs drabužiai. [przypis edytorski]
16. užganėdinti — patenkinti. [przypis edytorski]
17. šunimalas — čia: nenuorama. [przypis edytorski]
18. šmotas (lenk.) — gabalas. [przypis edytorski]
19. šunbajoris — nusigyvenęs, menkas bajoras. [przypis edytorski]
20. pasoga (brus.) — ištekančiai dukteriai, seseriai iš tėvų ūkio seniau duodama dalis pinigais, gyvuliais. [przypis edytorski]
21. užpečkis — vieta už krosnies, užkrosnis. [przypis edytorski]
22. gymė — giminė. [przypis edytorski]
23. išnauja — dab.: įsnauja, taukai. [przypis edytorski]
24. miltyt (lenk.) — galvoti. [przypis edytorski]
25. bliūdas (rus.) — dubuo. [przypis edytorski]
26. pasišnekėsiva — sen. forma — pasišnekėsime. [przypis edytorski]
27. striumbis — kas storas, nerangu. [przypis edytorski]
28. viralinė — atskiras virtuvės priestatas ar pastatas, vasaros virtuvė. [przypis edytorski]
29. torielka (brus.) — lėkštė. [przypis edytorski]
30. tankiaus — dažniau. [przypis edytorski]
31. dyvina (sl.) — keista. [przypis edytorski]
32. podraug — kartu. [przypis edytorski]
33. slankstytis — slankioti. [przypis edytorski]
34. užganėdinimas — pasitenkinimas. [przypis edytorski]
35. darodyti — įrodyti. [przypis edytorski]
36. nemier (sl.) — be saiko. [przypis edytorski]
37. rodavyčiau (brus.) — patarčiau. [przypis edytorski]
38. pavelykit man žodį — suteikite man žodį, duokite tarti žodį. [przypis edytorski]
39. gadynė (brus.) — laikas, metas. [przypis edytorski]
40. ponystė — buvimas ponu, ponavimas. [przypis edytorski]
41. be jokio skyriaus — dab.: be jokio skirtumo. [przypis edytorski]
42. bizūnas (brus., lenk.)— trumpu kotu rimbas, supintas iš dirželių arba virvelių, stirnakojis. [przypis edytorski]
43. svietas (sl.) — pasaulis. [przypis edytorski]
44. skaito – čia: skaičiuoja. [przypis edytorski]
45. apipapčiuoti — suvesdinti. [przypis edytorski]
46. esmi — den. Forma nuo esu. [przypis edytorski]
47. krasėn — į krasę, t.y. į krėslą, kėdę. [przypis edytorski]
48. iš laiko (lenk.) — iš anksto. [przypis edytorski]
49. konvertas (lenk.) — vokas. [przypis edytorski]
50. atžagariai — atvirkščiai, priešingai. [przypis edytorski]
51. laukugalė — vieta, kur baigiasi kieno nors laukas. [przypis edytorski]
52. sūdas (brus.) — teismas. [przypis edytorski]
53. szlachetny (lenk.) — doras, garbingas. [przypis edytorski]
54. čebatas (brus.) — ilgas, aulinis batas. [przypis edytorski]
55. terba (lenk.) — maišelis, krepšys. [przypis edytorski]
56. gromata (rus.) — raštelis. [przypis edytorski]
57. ambona (lenk.) — sakykla. [przypis edytorski]