SCENA I
Heidenrich, Hermanas
HEIDENRICH
Kad Lietuvą pametus jau greičiau,
Grįžtu, pasiviešėjęs pas karalių.
Lietuviai linksminos, aš viens tiktai
Buvau nuliūdęs, viens tiktai išbalęs.
Laukines jųjų puotos. Tik klausyk!
Uolinėj salėj ąžuolinis stalas
Aplinkui visas žėri nuo taurių,
Ties salės viduriu ugnis užkurta;
Aplinkui dūmai suka, kibirkštys
Lakioja į šalis; šeši lietuviai
Nepasijudindami, iš akmens
Tarytum laiko ant galvų iškėlę
Sakuotus pušinius žibintuvus;
Viens riksmas, triukšmas, kuo bjauriausi žodžiai!
Keistai išrodžiau aš toje minioj
Laukinėj — briliantinis mano kryžius
Vos ne vos spinduliais prasiveržė
Per dūmus... Hermanai! Kad kuo veikiausiai
Galėtume jau atsisveikinti
Su Mindaugu!
HERMANAS
O viešpatie! Ne laikas
Gadinti sandarą su Lietuva —
Kryžiokai da dabar neprisirengę
Kariauti! Vienas žingsnis neatsargus
Iš sykio gal atimti visą naudą
Mus ilgo triūso, misijos sunkios.
Kad Mindaugas mokėtų tik naudotis,
Tai klioštorius kryžiokų kaip matai
Sutremptų išnaikintų.
HEIDENRICH
Tai teisybė,
Reik liūtas glostyt. O vienok, brolau
Prisipažinsiu, man jau nusibodo
Būt pasiuntiniu popiežiaus. Turiu
Drąsybę ricieriaus, komtūro kardą,
Vienok čionai lieku! Apdangaluos
Minyko, ir bjauriu būdu minykų,
Niekingai, taikytis reik su klasta,
Iš pasalų imti viršų. Juk kryžiokas
Seniau tą kunigaikštį niekino,
O šiandien? Šiandien aš jo spaviedninkas34!
Aš tarnas Mindaugo! Atsimeni
Tą brolį, kurs su mums drauge atėjo,
Ką broliai Albijono sūnumi
Vadino, kurs dėvėjo ženklą rožės?
Prapuolė jis dabar — ar tik nebus
Čia darbas Mindaugo? Jei jis iš tikro
Pakėlęs ranką būt ant gyvasties
Bažnyčios tarno, zokoną užrūstins
Toks darbas ir už kraują brolio mus
Lietuvių kraujas liesis.
HERMANAS
Ridenus tas
Kalėjime. Dėl jo nėr ką rūstaut:
Jisai lietuvis, pagonis, kurs buvo
Nuvykęs ikpat Nemuno krantų,
Minyko rūbuose besislapstydams
Nuo Mindaugo; dabar sugrįžo vėl
Pačios ieškoti, Mindaugo išplėštos
Vienok šventi mus rūbai šiuo žygiu
Nišgelbėjo. Sode maldas kalbėdams,
Aš vakar bokštą jo atitikau
Ir pro langelį padaviau jam kardą.
HEIDENRICH
Išgelbėjai lietuvį — nekenčiu
Lietuvių! Kam da šitiek darbo, verčiant
Juos prie tikėjimo? Kokia iš to
Nauda? Tautų niužsikentimo krikštas
Neužgesins. Galėtų duoklę mums
Mokėti, o vienok dabar nemoka.
Mus ricierių dvasia sunyks visai,
Jei zokoną tiktai sutaikios žemės
Apsups: ar eisim gaudyt žaltvykšles35
Dykumose? Su jūrėmis kovosim?
Ar imsimės su Dauguvos gelmėms?
Išges mus ricierių dvasia. Ateina
Lietuvių kunigaikštis — reikia man
Vėla apsirėdyt skraiste niekšystės
Ir nusižeminimo — aš mainaus
Kaip driežas. Prisiega36 vienok baisinga
Mane surišo, aš pasiuntinys
Ir mano ypatoj37 mus visas zokons
Atsispindi, duoda ženklą, HERMANAS traukiasi, įeina MINDAUGAS
Karaliau, Dievs
Su tavim!
MINDAUGAS
Sveikas!
HEIDENRICH
Viešpatie! Nerimsti,
Matau, ir akys migloms apneštos
Tiesiog nurodo tavo dvasios audrą,
Ar kokį užslėptą užmanymą,
Tikrai kad nevisai dar tvirtas būdams
Tikėjime, nemoki priešintis
Šio svieto rūpesčiams; da neįgijęs
Esi tu tikro persiliudijimo,
Kad yr apveizda ir kad už dorybę
Dangus užmoka. Žemės pakramtą
Veik išsklaidys malda — tad melskis!
MINDAUGAS
Melstis?
Ražančių aukso pasiėmes štai
Ir durklo ašmenims pradėjęs skirstyt
Šventus poteriukus, užtėmyjau,
Ant durklo buvo sukrekėjęs kraujas,
Bet nežinau kieno — turėjau mest
Nė nepabaigęs poteriaut.
HEIDENRICH
Karaliau!
Jei tik gailiesi iš tikros širdies
Ir jei tiki — nurimki! Mus bažnyčia
Pasigaili, atleidžia, laimina,
Be užmokesties niekad nepalieka
Tikėjimo ir tavo gailestis
Be suraminimo neliks: Tik teikis
Visas slapčias mintis, visas kaltes
Mums išpažint. Sūnau, neslėpki nieko —
Altoriaus tarnas jas išriš.
MINDAUGAS
O kas
Išdrįs pažvelgti į gilumą mano
Širdies, nusiminimo bedugnes
Ir žmogžudystės? Kas? Ar tu pabūgęs
Gyventpalaikis klioštoriaus? Aš pats
Netleisiu sau, man nieks negal atleisti!
Mažiausias mano nusidėjimas —
Kad aš sutepiau krauju. rodo durklą Žiūrėki!
Ant šito plieno surudijusio
Atrasi mano darbus išrašytus
Krauju — ar juos atleisi man?
HEIDENRICH
Tikėkl
Turiu nuo Dievo tiesą tuos išrišti,
Kur sutepti krauju.
MINDAUGAS
Tu baisesnių
Norėtum kalčių? Tai klausyk per skliautą
Dejuoja! Jo karūną ant galvos
Nešioju... Paklausyki! Iš po žemės
Išgirsi kitą da dejavimą,
Bet net neišgirsi — jau jisai negyvas —
Ar tai atleisi man?
HEIDENRICH
Tikėki! Mūs
Bažnyčios didelė galybė! Maldos
Krikščionių kunigaikščio nenueis
Ant nieko. Tikras gailestis širdingas
Nuplaus kaltybę. Ką išrisiu aš
Ant žemės, tai bus išrišta ir Dievo
Danguj. Dėl to gi aš atleidžiu tau
Kaltes!
MINDAUGAS
Tu baisesnių norėtum kalčių?
Tu nori tamsią dvasią peržvelgti
Iki pat dugno? Tai žiūrėki — laukinė,
Akla, niekinga liaudis slankioja
Po geležies skeptru. Aš ją prispaudžiau
Visu tamsybės sunkumu. Širdyj
Nešiojasi jau baimę, o į vietą jų
Dorybės veda klastą. Tik žiūrėk,
Kaip tas tamsus lietuvis, man pamojus,
Nulenkia galvą ir žegnojasi,
Nors vėlytų greičiau jis ant krūtines
Pajust ringuojant žaltį, o ne tą
Didžiai neapkenčiamąjį kryžių. Kas gi
Atleis man šitą kaltę?
HEIDENRICH
Viešpatie!
Esi vadu ant liaudies pastatytas,
O jeigu valdžią pildai per aštriai,
Jei paklusnumo reikalauji, baime
Valdai — atleis tau Dievas, nes Jis pats
Tau suteikė tą valdžią. Aš atleidžiu.
MINDAUGAS
karčiai nusijuokęs
Gerai! Dabar jau aš visai ramus!
Tuojau einu užklupt kryžiokų žemę!
Seniai jau laukiu laiko parankaus
Į karą ruoštis. Iždas jau išsekęs,
Aš pats garbės išsilgau, o nuo jūs
Daugiau nereik man nieko. Jau karūną
Turiu ir atleidimą iš dangaus.
Einu dabar draskyti jūsų šalį.
HEIDENRICH
Bandai mane tais žodžiais, bet kryžioks
Nežiūri tuščio žodžio.
MINDAUGAS
Žodį savo
Paremsiu tuoj. Žiūrėk pro tas tamsias
Skersuotas geležis į platų lauką.
Kareiviai susirinkę stovi ten.
Galbūt jie susirinko ant medžioklės?
O ten, žiūrėk, raudonas koks dangus.
Galbūt panemunyj pakilo gaisras?
O ką? Dabar pažįsti Mindaugą,
Lengvatiki minyke?
HEIDENRICH
Tai tegul gi
Piktadėjystės sunkenybė puls
Tau ant galvos! Tikėjimą atminki!
MINDAUGAS
Tu tyčiojies, minyke! Aš rytoj
Jau melsiuosi bažnyčioje kryžiokų,
Jūs vyną gersiu šventintu indu,
Namus papuošiu aš kaurais išplėštais
Iš klioštoriaus, ir pirmą poterių
Aš sukalbėsiu, mirus jūsų Mistrui
Didžiajam.
HEIDENRICH
Tu per mus karaliumi.
MINDAUGAS
meta karūną
Nereik karūnos! Ją metu! Tai bent gi
Supančiota širdis atsiliuosuos.
Dabar aš Mindaugas jau, kunigaikštis.
Kryžiokų priešus.
HEIDENRICH
perplėšia kamžą ir stoja šarvuose, su kryžioko skraiste
Aš gi Heidenrich,
Kryžiokas tavo, kunigaikšti, priešas.
Atsivaduoju aš nuo rūbo to,
Metu tuos ženklus nusižeminimo.
Kaip mane šarvuose dabar matai,
Prisiekiu aš ant Dievo, jog tie žodžiai,
Kuriuos kalbėjo tau pasiuntinys,
Ne mano žodžiai. Manyje pažinki
Tik ricierių! Tik priešių pamatyk!
Po tokio išdavimo jau išduoti
Nėr kaltės. Jau dabar iš pasalų
Veikt stengsiuosi ir atvirai kovosiu;
Sukelsiu tavo pilyje gaisrus
Ir išdavimą; eisiu aš už jūrių
Maldauti sau pagelbos pagiežai.
Iktol nemesiu nuo pečių tos skraistės,
Ik tavo kapui uždangos prireiks.
Prie poterių kas vakars ir kas rytas
Pridėsiu keiksmą — Dievs tave ištiks!
traukiasi
MINDAUGAS
vienas
Grūmoja, bet veltui. Dabar, apgavus
Kryžioką, reikia būti atsargiu —
Jie valdo svietą. Apsiriko sunkiai,
Nors rodės jiems, neklysta niekados.
Per spaviednį patraukė mano širdį
Prie gailesties.
įeina Liutavaris
LIUTAVARIS
Išpildžiau, Viešpatie,
Prisakymą.
MINDAUGAS
Jau Daumantas negyvas?
LIUTAVARIS
Negyvas.
MINDAUGAS
Seni! Seni, vargas tau,
Jei tavo žodžiuos vylius užsislėpęs!
Aš pats turiu lavoną pamatyt.
LIUTAVARIS
O, Viešpatie! Jau jis kapuos. Ikšiolei
Da skamba man giesmė, ką duobkasys
Prie darbo gieda sau, ir mano kaktą
Da pila šaltas prakaitas.
MINDAUGAS
O kur
Jį užkasė?
LIUTAVARIS
Kalėjime.
MINDAUGAS
Seneli!
Tu pilį man verti į kapines.
LIUTAVARIS
O, liūdna ricieriui mirt negarbingai.
Jo kapas užmirštas visai, ne viens
Keleivis neprimes akmens, nė vienas
Neduos akims ant jojo pasilsėt.
MINDAUGAS
Gana bus to. Klausyk! Aš atsiskyriau
Su kryžioku. Didžiam įsiutime
Grūmojo man. Da šiandien su kareiviais
Naupilkeliu patrauksi, giriomis,
Nes Nemuną brasta turėsi pereit,
Ar persikelt — tik reikia skubintis —
O dienai brėkštant teužgriaus lietuvių
Giesmė — nuo josios garso sudrebės
Langai Malburgo,38 pasijudins bokštai.
LIUTAVARIS
Ar tik rūstybės dėlei užpuolims?
MINDAUGAS
Seniai rengiau jį, sąlygas svarstydama
Da niekad zokons nemiegojo taip
Pasitikėjimo miegu. Jam rodės,
Kad krikšto rūbais aš, kaip mažas vaiks
Suvystytas, užmiršiu apie šarvą;
Kad dėl karūnos garbę užmiršau;
Kad giriose gyvendams, purpuriniais
Karaliaus rūbais nusižadinsiu.
Sakyk man, Liutavari, ar aš tokis
Turtingas, kad galėčiau užsimiršt
Jau apie karą, užpuolius ir garbę?
Žiūrėk kryžiokų žemės! Baltjūrių
Vilnis stiklinė trūksta, atsimušus
Į gintaro krantus; o ant vilnių
Iš tolimų kraštų atplaukia miestai
Su audekliniais žėgliais39 ir duokles
Minykams moka, siunčia frankų vyną,
Krištolines taures, šarvus, šilkų
Ir vilnų audimus puikiausius. Šičia
Jau pievos giriomis apaugusios.
Ar čion atsibastys koksai vaisbūnas40?
Kur mano turtai? Liekanų nedaug
Paliko tėvas. Tuščia jų, tų turtų!
Tiek to su auksu! Bet ižde yra
Tiktai viena ką atmintis po tėvo
Galvos: šilkinis rūbas dideliai
Brangus, išaustas kvietkomis, kur mainos
Kaip peteliškių marginti sparnai;
Auksinė juosta ir ta krištolinė
Taurė, kuri jau tapo sumušta.
Žiūrėk, kryžiokų miestai! Ar Malburgas,
Ar Klaipėda senoji, juk kasdien
Naujoms vis pilimis padanges siekia,
Arba, kaip skruzdynai, pilni žmonių;
Namai net žvilga; murmulo41 bažnyčios;
Sugauti dūmai nuo ugniaviečių
Tiesiog stulpais aukščiau stogų iškyla.
O čia — žiūrėkit ! Kaip pajuodusios
Triobelpalaikės! Salėse nuo sienų
Uolinių šalta, drėgna ir tamsu —
Ir da tas sienas, lyg ant juoko, šaltis
Aptraukia mums kauru sidabriniu.
Vargų vargai vieni, kur apsisuksi.
LIUTAVARIS
Naktis jau baigiasi — reik skubinti.
MINDAUGAS
Teisybė! Mėnuo nusileido — eisiu,
Gal ors atvėsęs atgaivins mane.
Kiekvienas skundas pakiša liežuviui
Daug žodžių. Aš pervirš jau iš dalies
Rūgojau42. Pasigėrins jį niužilgo,
Tegul sušuks lietuvių trimitai.
traukiasi su Liutavariu