SCENA II
Aldona guli ant žemės be žado, Heidenrich įeina
HEIDENRICH
pakeldamas Aldoną
Kas čia per mergina? Be žado, guli
Parpuolusi. Koks veidas jos gražus!
Mačiau aš frankų dukteris patogias
Kuriąsias trubadūrai43 dainomis
Pagarbino, o ridenai svajonėms,
Bet joms toli prie šitos — bunda jau —
Apkaito... Atsiduso...
ALDONA
klejodama
Mano mielas!...
Jis numirė jau... mano gi mirtis
Miegu tik buvo...
HEIDENRICH
Būk rami, mergele!
Prie tavęs Dievo tarnas.
ALDONA
susmunka jam po kojų
Kas nors
Esi, apginki mane! Sergėk mane!
Tu pajėgi, tai juk gali išlaužt
Kalėjimo sklendes. Tenai lavonas...
O, varge!... jo lavonas be galvos...
Aš nelaiminga, duoki man pagelbą!
HEINDRICH
Krikščionė tu?
ALDONA
Baisus užklausymasl
Ne! Ne krikščionė! Aš tik nelaiminga!
HEIDENRICH
Krikščionys maldomis pasaldina
Nelaimę. Bet sakyk tiktai, aš viską
Tau padarysiu.
ALDONA
Viską? Ridenau,
Nepadarysi, ne! Jo neprikelsi!
Mačiau aš, kraujas teka srovėmis...
juokiasi, einant didyn sumišimui, ir tėmyjasi į tamsumą
Šmėkla kokia ten, panaši į mane
Nuo manęs atsiskyrus, sukasi —
Tai mano ypatos dalis... Ji jaučia...
Ji mąsto... aš pati kaip tas akmuo...
Šaukiuosi ją, o ji tolyn vis bėga...
Tolyn... tolyn... jau nyksta... vos matyt...
nusiminusi
Aš liksiu be jausmų!!! Širdis atšalo...
Jau neplaka... apsilpo atmintis...
Kalbu — bet ne mintyj pradžia tų žodžių,
Manau — bet mintys gema ne širdyj...
HEIDENRICH
Regiu aš pradžią sumišimo proto.
Tas Mindaugas, tas žmogžudys! Jisai
Dangaus bausmės yr vertas. Mano triūsas
Ją suramins ir pajautimų jos
Baidyklės tur išnykt prieš aukso saulę,
Prieš aiškius spindulius tikėjimo.
ALDONA
Tikėjimas?... Prieš keletą da metų
Buvau vaidilute pavasario
Dievaitės. Pamenu... prie galo kaimo,
Giraitėj jos paveikslas... Ant galvos
Vainikas kvietkų... o čia eglės ošia
Aplinkui... Kiek tai kartų aš viena,
Arba merginų apsupta, svajojau...
Meldžiausi!...
HEIDENRICH
Vargšė! Ji, kaip kūdikis,
Reik žadint įspūdžiais. Mergele, bėkim!
Už Nemuno ten rasim klioštorių,
Kuriam yra šventųjų karalienė.
Paveikslas josios į pavasarį
Yr panašus. Tikrai ją pamylėsi.
Ir jai vainikas kvietkų ant galvos
Uždėtas, o aplink stulpai uoliniai
Kas šventė papuošti eglaitėmis.
ALDONA
Einu! Einu su tavimi.
HEIDENRICH
Mėnulis
Jau leidžiasi, nakties tamsumoje
Negali Mindaugas juk vytis paskui.
Imk mano skraistę, denkis gobtuvu,
Kabinkis kryžiaus ženklą. apsupa ją savo skraiste
Mes da šiandien
Vaišvilkio nukaksim klioštorių.
Tas Mindaugo sūnus, laukinis tigras
Minyko rūbuos, nusižemint tur
Prieš pasiuntinio ypatos šventybę.
Neverk, mergele! Dievas su tavim!
Merginų ašaros išdžiūsta greitai.