SCENA I

salė Vaišvilkio klioštoriuje

Trainaitis, Vaišvilkis, Minykai

VAIŠVILKIS

Kalbėkit, broliai, poterius — pas mus

Į klioštorių atėjo naujas brolis.

Trainaiti, mesk šarvus, imk abitą,

Užkišk už juostos gintaro ražančių —

Tik skubink!

TRAINAITIS

Vaišvilki! Pasigailėk!

Nerenk man kapo, sugrąžinki laisvę!

Laisvė brangesnė už gyvenimą.

O, varge! Tai mane čionai ant amžių!

Jau uždarys, pačiam žydėjime

Suvys jaunystė mano! Sviete! Sviete!

VAIŠVILKIS

O ką gi tu ant svieto palikai?

Ar žmones? Aš mačiau juos, jie pažįsta

Mane — rodo kardą, kabantį ant sienos

Tas kardas aptaškyts krauju...

Ramiau, paguldžius galvą čia ant uolos,

Ne kaip priglaudus jąją prie žmogaus

Krūtinės. Svieto niekniekiai! Čia turim

Tų niekniekių mažiau, čia valandos

Ne taip greit lekia, žmones apsiblausę.

Vienok tie žmonės tyli, kaip akmuo.

Nė pasiskųst nėr kam — vienam tik kapui.

Tamsus minyks, įkaitęs nuo medaus,

Ne taip yra baisus, kaip žmogus meilės

Valandoje. Norėjai tu valdžios?

Karūnos troškai? Gausi ją bematant.

Apkirpkit jį!

Minykai sodina Trainaitį ant akmeninio suolo ir rengiasi kirpti

TRAINAITIS

Neilgai trukus jau,

Atskirs mane nuo svieto šitos žirklės.

O Vaišvilki! Pasigailėk manęs!

Tu mano brolis.

VAIŠVILKIS

Aš esmi minykas.

O broliai! Dekite tuojaus žvakes —

Tegul pagarbintas bus Dievo žodis.

Trainaiti! Drąsiai kelk akis aukštyn,

Praaiškink veidą, na o mes tuo tarpu

Kapų giedosim giesmę. Klioštorius

Tai kapas. Čia jausmai tau bus paskirti

Tikėjimo, o pavydas išnyks.

Užmiršk mintis, jei da mintis turėtum,

Su kryžium jas surišk, kaip poterius

Ražančiaus. Žibintuvui tam užgesus,

Užgesi tu šiam svietui, tamsiuose

Tuos mūruos uždarytas. Tavo prašyms

Neišmaldaus pasigailėjimo.

Buvau... Buvau žmonėms tigru, da kartą

Juo būsiu. Stokit šičionai aplink —

Žiūrėkit, kokie puikūs garbanoti

Plaukai — net gaila kirpti! Ruoškitės,

Minykai! Dėkit jam karūną šventą.

Minykas nukerpa Trainaičiui pluoštą plaukų

TRAINAITIS

O sviete! Sviete!

VAIŠVILKIS

Baikite greičiau...

įeina Heidenrich ir Aldona, visa apsidengusi kryžioko skraiste

Kas čia?

HEIDENRICH

Pasiuntinys ir kunigaikštis

Bažnyčios.

VAIŠVILKIS

Galvą nulenkiu žemai.

O viešpatie? Suteiki malonę savo

Mus klioštoriui, o ypač jogei mes

Čia rengiamės įšventint naują brolį.

HEIDENRICH

Kas tai? Trainaitis! Pasakyk, ar tu

Iš savo valios nori minykauti?

TRAINAITIS

Dievai turbūt tave čion atsiuntė...

Aš valios neturiu! Čia mane valdo

Spėka ir, šventinams per prievartą,

Aš lieju ašaras...

HEIDENRICH

O kas išdrįso

Vest prie altoriaus priverstas aukas?

VAIŠVILKIS

Tai Mindaugo valia.

HEIDENRICH

Didesnę valią

Turiu. Paleiskit liuosą ji tuojau!

Nesa šventa bausmė nukris ant jūsų,

Kaip griausmas. Iškeikimas klioštoriui!

Jau maldos jūsų, nusiųstos į dangų,/

Prabėgo, šitiek metų, ir tiktai

Da pirmą kart aš mąstau. Koks kentimas.

Mąstyt!... iš tolo girdėt klioštoriaus varpai

Girdžiu iš tolo klioštoriaus

Varpai dejuoja. Galbūt neužilgo

Tie pats varpai dėl manęs uždejuos...

O ką turiu daryti? Melstis — žmones

Tegul sau meldžiasi! Aš užmiršau

Maldas, nemoku poterių, o bet gi...

Ne sykį, apsimetęs klupau aš,

Bažnyčioje grindis bučiuoju šaltas.

Aš, suteptas krauju, po uždanga

Tamsių, nepermatomų laiko miglų,

Esmi už žmones aukštesniu. Dėl ko

Prieš mane lenkia galvas? Mane garbin —

Tai garbina šėtoną žmoguje... luktelėjęs

Aš niekingiausias žmogus! Pereis amžiai,

Aš liksiu juk gadynes baidykle.

Minykas žmogžudys! O, tamsios šmėklos!

Kam apsiaubėt mane? Šalin! Šalin!

Dabar tik mąstau aš! Dabar gailiuosi!

Šalin, šėtone! Jau aš tau dabar

Nepriguliu⁴⁴, jau pamačiau aš dugną

Taurės, užnuodytosios teisybe...

luktelėjęs, kaskart smarkiau

Bet kam ta mergina? Tik susipraski,

Minyke, susiprask! Gailiesi tu

Gražaus veidelio, o nesigailėjai

Žmonių... Širdis jau išdegė, plaukai

Pražilo... aš prasižengiu? Eik, traukis

Iš čia, nelaimingoji! Tu vedi

Mane į piktą, sumaišei man protą!

Šėtonas gundo, užslėptas tavyj!

Šalin! Šalin! Negirdi... Palytėjau

Jos ranką — ir ugnis jau degina

Mane... Aldona! Durklą tą paėmus,

Užmušk mane! Degu aš visas — imk,

Užmušk! Užmušk! O Dieve! Tam kampelyj

Tyliam tiek pakramtos! Šalin! Eik sau

Klejot po Lietuvos girias!... O, neiki!

Lik čia! Aš netsiskirsiu su tavim.

ALDONA

sumišusi

Mokinki mane melstis...

HEIDENRICH

Seki paskui:

„Sveika Marija... .” Bėkime! Skliautai

Ant mūs galvų sugrius — žiūrėk, jau dreba.

Myliu tave, Aldona! Tik čionai,

Tarp sienų klioštoriaus, to pasakyti

Neišdrįstu... Žiūrėk, tos kruvinos

Kankintinių baidyklės iš rėmų jau

Išlindo ir sustojo prieš mane —

Gyvi paveikslai tie...

ALDONA

Nuliūdus rožė

Pridengia šaltus

Akmenis kapų...

Ir lapų ošimu

Saldžiai užmigdo...

O jis kape jau miega! Ka! Ka! Ka!

Kuo kitąsyk buvau, tau pasakysiu...

O kuo dabar esmi, aš nežinau...

HEIDENRICH

Sumišusi!... Ateina koks minykas...

įeina MINDAUGAS minyko rūbuose, užleidęs gaubtuvą

Ko nori čia, elgeta klioštoriaus?

MINDAUGAS

Aš su atleidimu.

HEIDENRICH

Kam?

MINDAUGAS

Tau, kryžioke.

HEIDENRICH

Žinai, kas aš? Komturs ir popiežiaus

Pasiuntinys.

MINDAUGAS

Žinai, kas aš?

HEIDENRICH

Gal tarnas,

Kurs vaikštinėja po apygardą

Ir elgetauja klioštoriui. Štai imki!

meta jam pinigą

MINDAUGAS

Da man tu kaltas vieną poterių.

Žiūrėk — ražančius mano... išsitraukia kardą

Sukalbėsim

Su juo maldas.

HEIDENRICH

Minyke, eik šalin!

MINDAUGAS

numeta minyko rūbus

Minykas jau išėjo — pasiliko

Tik kunigaikštis Lietuvos.

HEIDENRICH

išsitraukia kardą

Iš čia

Jau kunigaikščiu neišeisi!

mušasi; įbėga Vaišvilkis ir minykai su žibintuvais

VAIŠVILKIS

Dieve!

O, Dieve! Mano tėvas? Tėve, ko

Taip užsirūstinęs? Ant ko tu kardą

Esi pakėlęs klioštoriui šventam?

Tai popiežiaus pasiuntinys! Tai Dievo

Pasiuntinys! Minykas tikintis

Ir dievobaimingas. Tu būsi, Tėve,

Iškeiktas ir klioštorių iškeiks!

MINDAUGAS

Pažink, sūnau, tą pasiuntinį šventą.

Žiūrėk ant jo — ta ypata puiki

Tai šliaužioja po žemę, tai nuo žemės

Vėla pasikelia, kaipo koksai

Žaltys, žvynais plieniniais prisidengęs;

Tai būna nusidėjėliu; tai vėl

Šventuoju. Tai yr perauga išalkus,

Besotė. Kad galėtų su savim

Paimt girias — paimtų. Aukso šarvą

Pridengęs vilnone prasta skraiste.

Pažinkit pasiuntinį! O, atliko

Pasiuntinystę puikiai! Daug daugiau

Žmonių nužudė jis, ne kaip išganė.

Ne viens keliauja — tik žiūrėkite!

Tur brangų, mielą draugą. Ar jums rodos,

Kad tai kryžiokas, nusižeminęs.

Tylus? Tik atidenkit jojo skraistę...

Nutirpo ve minykai! Matote,

Su tąja mergina stačiai jis bėgo

Į pragarą.

VAIŠVILKIS

klauso atsidėjęs Mindaugo žodžių ir nutraukia ražančių, kurį laikė rankose; poteriukai pabyra ant žemės

Užstokite duris!

Štai drebančioje iš rūstybės rankoj

Ražančius trūko... Gėdytis turiu...

Paduokit kardą...

HEIDENRICH

Lauk iš čia, pasiutus

Gauja minykų! Jūsų pagiežą

Aš niekinu! Tai tuščias tik smarkumas.

Štai renkasi tamsi minia. Metu

Ant žemės kardą — pats einu, be ginklo,

Ir niekas pasiuntinio palytėt

Neišdrįs. Da šitiek aš esmi aukštesnis

Už tą niekingą minią. Išeinu

Ir palieku jums Dievo prakeikimą.

Minykai prasiskiria, Heidenrich išeina

VAIŠVILKIS

Tiek nusidėjimų sykiu su tiek

Puikybės! Man baugu net pasidarė.

O tu jam, tėve, nieko nesakei.

MINDAUGAS

Stebiuosi drąsumu. O kur Trainaitis?

VAIŠVILKIS

Pasiuntinys paleido.

MINDAUGAS

Laisvas jis.

Jis nor karūnos! Man likimas piktas

Gadina viską! Jūs paleidote,

Minykai prakeikti! Smagu jums šičia

Kalbėt maldas ir tinginystėje

Šventai gyvent; ar, kam numirus, skambint

Varpais ir džiaugtis iš kitų mirties,

Kad už palaidojimą vėl skatikai

Į jus kišenes plauks. Su žemėmis

Aš sumaišysiu jūs tą šventą triobą,

Ik vieno iškaposiu jus pačius!

MINYKAS I

Tarnaudami bažnyčiai, tau tarnaujam,

O, Viešpatie, ir daug maldų kasdien

Už tave kalbam. Buvom prieglobėją

Išrinkę — ant altoriaus Motinos

Švenčiausios iš Solimo mes pastatėm

Aštuonis auksinius žibintuvus,

Tiek pat vaškinių žvakių ir rūkylą⁴⁵.

Kadangi neišklausė mus maldų,

Tai kitą prieglobėją pasirinksim:

Nuo šiandien Lietuvą mes pavedam

Marijai iš Ankonos. Tik altorius

Jos yr nuvargęs.

MINDAUGAS

Duoti pinigų

Altoriui tos naujosios prieglobėjos

Aš negaliu. Malonę jos žinau

Ir gausiai atsiteisiu. Bet, turėdams

Už ką ant Marijos Solimo pykt,

Aš noriu, kad nuo jos altoriaus auksas

Ir brangus akmens pereitų tuojau

Kitai Marijai, iš Ankonos. Saulė

Niužilgo užtekės. Gal išdavims

Jau lenda į apleistą mano namą.

Reik eit namo ir saugotis klastos.

Aldona, pamylėjai tu kryžioko

Šarvus, tikėdama būt papuoša⁴⁶

Pilės Malburgo. Betgi šiandien grįši

į tamsią, liūdną pilį pagonies.

Mindaugas išeina su Aldona; minykai šnabždėdami poterius išsiskirsto