SCENA III
pagonių šventinyčia48 Naupilėje
RAGNYTĖ
prie altoriaus beria rūkylą
Perkūne! Štai bėriu rūkylą tau!
Jau gintaras pakvipo.
Tavo sparnas
Tegul nuleidžia
Ugnį ir griausmus.
Pribūkit dvasios, ik nepšvies aiškioji
Aušra. Girdžiu, atūžia jau artyn,
Tarytum viesulą pušis vartytų.
Tai dvasių sūkurys mėnesienoj
Taip ūžia lėkdams.
Motina karalių
Jus sveikina!
Štai jums dedu aukas:
Pavasario dievaitei — kvietkų žiedus,
Žiemos dievaičiui — kvietką vystančią,
O pragarui — štai iš minykų kryžiaus
Tą brangų akmenį. luktelėjusi
Jau tamsiuose
Rūkylos dūmuos prasiaiškin dvasios.
Dievai! Sūnus prie seno grįžo vėl
Tikėjimo — uždegs ant jūs altorių
Aukų daugybę. Mindaugas, sūnus —
Didžiuodamasi šitai atkartoju
Jo vardą! Mindaugai! Ar girdite?
Dievai! Sakykit, ar jis bus laimingas?
Ar ilgai jis ant sosto užsiliks?
Ar mano prakeikims, kurį anuosyk
Ant savęs užsitraukė, neužkenks
Gyvenimui jo? Keikdama tad sūnų,
Bijojau aš, kad neišsipildytų.
Ir da bijau. Sakykite! Ant savo
Maldų širdis jau nepasitiki,
Jau žodžių neištenku aš jums primelsti.
Sakykite! Sakykit!
BALSAS NUO ALTORIAUS
Mindaugas
Pražus nuo rankos ricieriaus, kurs žuvo,
įsakius Mindaugui.
RAGNYTĖ
Čionai žmogus
Atsiliepė! Ne, ne! Dievų tai žodžiai!
Dievai! Ko taip ūmai jus nykstate?
Man davėte atsakymą taip baisų...
Išnyko — vėl apsupo tamsuma.
O gal tik pajautimai suviliojo.
traukiasi; išeina Trainaitis su Keidenrich’u, kuriuodu buvo užsislėpę už stulpų
TRAINAITIS
Ragnytė meldėsi už Mindaugą.
Negalima ja pasitikėti —
Tai motina.
HEIDENRICH
Trainaiti! Ar girdi.
Kokį atsakymą jai nuo altoriaus
Daviau? Da pirmą kart pasiuntinys
Pateko į tokią aukštybę, pirmą
Kartą pagonių dievo lūpomis
Jis ištarė. Bet Mindaugas pargrįžta
Iš klioštoriaus, nesitikėdamas,
Kad pilyje jo priešas užsislėpęs.
Jam bekovojant Prūsuos, sostpilę
Paims kryžiokas ir antsyk atlygins
Už jo visas klastas. O, Viešpatie!
Tau pavedu aš dvidešimtį brolių —
Kiekviens apsiginklavęs yr kardu,
Skydu ir kryžiumi. Dabar, kareiviams
Išėjus ant kryžiokų, ir tokių
Užteks mums pajėgų, o liaudį midum
Prisiviliosim.
TRAINAITIS
Reikia ant nakties
Pilis apsupti. Aš gi, įsigavęs
Į vidų, nužudysiu jo vaikus,
Idant jie nepaveržtų man karūnos.
HEIDENRICH
O Mindaugas?
TRAINAITIS
Kas kits aprūpins jį.
HEIDENRICH
Bet, kunigaikšti, ar užėmęs sostą,
Atminsi, kad kryžiokas davė tau
Pagelbą?
TRAINAITIS
Aš altorių pastatysiu.
HEIDENRICH
Tegul altoriai dingsta sau! Tiktai
Nedrįsk užpulti ant kryžiokų žemės!
Nedrįski!
TRAINAITIS
Taip, gerai — išpildytas
Bus tavo noras. Jūs pagelbos niekad
Aš neužmiršiu. Eikim! Eikime!
Jau Mindaugą mes turim savo rankoj.
Eime apsupti pilį ir vartus.