III
Praslinko vėl metai. Tartum, viena akimirka, tartum, nuo mostelėjimo galingos rankos po šaltai žiemai sukilo vėl žolės — parėdai lauky, pievos sužydo, pakvipo visokiomis kvapsnimis, girios apsidengė lapais; nukratę nuo savęs ledo ryšius, sujudo upės, upeliai; ežerų paviršiai banguoti pradėjo po senovei. Viskas po senovei, tik žmonių karta vienais metais senesnė tapo.
Buvo pabaiga gegužės mėnesio. Sodelyje ponios ant bažnytinės ulyčios (gaso) sėdėjo Onutė ir pati ponia ir dirbdamos šnekučiavosi. Onutė dabar jau paaugusi mergaitė laukė tėvų atvažiuojant jos parsivežti namo. Tiesa, ji labai pamėgo ponią, pas kurią porą metų praleido ir kuri dėl jos nemažai gero padarė, bet nenorėdama tėvo pinigų bereikalingai laidyti, ryžosi grįžti atgal suvis namo.
Ką galėjo pramokti, pramoko. Ir ponia pati jai tai beveik parodė.
— O to, Onute, dabar tu nuo manęs nieko daugiaus jau negali pasinaudoti. Apsiėjimo gražaus jau tu pramokai. Jeigu tau dabar atseitų ir į salioną58 patikti, tu ir ten sarmatos man nepadarytum nei savo kalba nei apsiėjimu. O ką apie siuvimą ar virimą, reikalingus naminius darbus, tai tokios kaip tu dabar reikia paieškoti.
Butu viskas gerai — viena ne, jog aš pripratau prie tavęs labai ir bus nelengva apseiti, kol atprasiu.
Ant šito atsiduso ir Onutė ir pratarė:
— Guodotina59 ponia! Ir man nelengva bus nuo jūsų skirtis, bet mano toks padėjimas, jog neturiu savo valios ir ištekliaus tokio, kaip aš norėčiau. Pas jus pripratau aš prie šviesesnio gyvenimo — ir kaime gali būt, jog dabar bus man sunku, bet ką padaryti.
— Tiesa, vaikeli! Nubrauk savo ašaras ir atsiduoki ant Dievo valios! Aš pati žinau, jog nelengva iš geresnio padėjimo patektis į sunkų. Bet visur randi ne šiokią tai tokią paguodą. Aš savo sunkiame, tartum be jokios prašvaistos tamsiame padėjime, radau vienog nusiraminimą dėl savęs pramokydama savo gimines ir tave apsiėjimo ir darbų, man žinomp. Ta, vaikeli, grįši į kaimą, mokyki kitus kaimynus mylėti savo tėvynę Lenkus60!
— Poniute! — išlėto pratarė ant šito Onutė — aš esu lietuvininkė ir man jeigu reikėtų mokyti tėvynę mylėti, tai aš turėčiau mokyti Lietuvą mylėti, o ne Lenkus.
— Ot, jau ir matytis Vincų Vinco jtekmė61 — užpakalyje jų atsiliepė netikėtai vyriškas balsas Škeredelnikučio, neseniai sugrįžusio iš universiteto ant vakacijų.
— O, kaip ponas mus nugąsdinai — atsiliepė ponia — taip vagčia prie mūsų priėjęs!... Argi jums ne sarmata? — O ko man sarmatytis? Aš norėjau paklausyti, apie ką jūs čionai kalbatės, apie kokius kavalierius?
— Tai da negražiau iš jūsų pusės ir atleiskite man, jeigu aš jums tai sakau, nežiūrint ant visos mano guodonės, kurią turiu dėl jūsų, kaipo lenko — tautiečio gero. Vagčia klausytis yra tai vienas iš darbų negražių, teršiančių garbę, o vagčia klausytis kalbos moterų yra tai da piktesnis dalykas.
— Ka! ka! ka! — nusijuokė kaip kumelė negražiai Škeredelnikutis — tai, kaip matau, ponia dėl manęs prirengė visą pamokslą. O tuom tarpu turėčiau aš poniai kitą pamokslą pasakyti apie tai, jog ponia per porą metų nemokėjai įkvėpti lenkišką dvasią šitai jaunai savo mokytinei. Pagal mano mislį, toks darbas tai jau ne sarmata, tik stačiai prasižengimas priešai tautišką lenkų darbą.
— Susimildamas, ką ponas kalbi? Ar tai mislyji, jog aš nors valandą apleidau savo apeigą kaipo lenkė tautietė? Bet ką aš galiu padaryti? Ką aš tik pasakau ir geriausia, ji klauso manęs su atsidėjimu, o iškreipia saviškai. Aš sakau: reikia mylėti savo tėvynę Lenkus; ji man atsako: tiesa, reikia man mylėti mano tėvynę Lietuvą. Aš sakau: Lenkai ir Lietuvą vis tai viena. Ji gi man atsako, jog Lietuva guli į žiemius nuo Lenkų ir užima Kauno, Suvalkų ir pusę Vilniaus rėdystės, ir pertai de facto ji skiriasi savo padėjimu; jog išskyrus tai skiriasi kalba, būdu svieto ir nešene62. Ką aš turiu ant šito atsakyti?
Nemielai debtelėjo žvairai kiauliškomis be blakstienų ir skrustų akimis Škeredelnikutis ant ponios; storos jo lūpos susiglaudė į nemėgusį šyptelėjimą; bet tuojau ir pasibaigė. Pikta jam buvo, jog jį susarmatijo, nors siekėsi tai ir užslėpti. Pikta dabar jam pasidarė, kad neturėjo ką atsakyti ant žodžių ponios, kuriai jis siekėsi atkeršyti už padarytą sarmatą. Dėl to, kryptelėjęs lūpomis, atsiliepė:
— Šitas kalbas da ir paskui po metų kitų rasime, o dabar pavėlykite paklausti, ar gėrėte arbatą.
Išgirdusi šitokią pabaigą ginčo, Onutė turėjo dručiai susičiaupti, kad ne prunkštelėtų juoku, nes atsiminė pasaką apie kalę, kuri po kaimą bėgiojo nuo vienų namų pas kitus ėsti. Ir neiškentė nepratariuosi dūšioje:
— Tikra kalė... o neva mokytas žmogus ir sarmatos tik tiek, kiek pas kalę, ir apsėjimas visame toks jau.
— Poniute, aš, jeigu pavelysite, eisiu velik į pakajus63 rengtis, nes tėvai kas valandą gali atvažiuoti — pakilusi atsiliepė Onutė ir debtelėjo akimis ant Škeredelnikučio. Ką patėmyjęs tas išsišiepė ir parodė gelsvus, kreivus ir plačius kaip kumelės dantis. Paskui nelaukdamas ponios atsakymo nei į savo klausimą, nei į Onutės — gręždamasis į Onutę pratarė:
— Gal ir arbatą pagaminsite?
— Jeigu ponia lieps man pasakyti apie Jūsų norą slūginei, tai aš pasakysiu, o gal ir patys.... — Šyptelėjusi truputį pridėjo ir nepabaigė.
— Eisime, Onute, visi į pakajus — ant galo prakalbėjo ir pakilo nuo suolelio.
Eidama ji ir sykį ir antrą pažiūrėjo ant Škeredelnikuozio ir Onutės.
— Kodėl Ponia taip žiūrite ant mudviejų? — patėmyjęs tai paklausė Škeredelnikutis.
— Žiūriu ant jųdviejų ir lyginu...
— Kas gi iš to palyginimo išėjo?
— Norėčiau, kad ponas būtum nors truputį panašus į Onutę — atvertė jau ponia, neduodama stataus atsakymo.
— O kam gi tas panašumas man būtų reikalingas?
— Tada mažiaus ant savęs ponas paneštumei.
— Kitais žodžias ponia sakau: jog aš niekam nevertas.
— Suvis ne tai. — Aš poną dideliai guodoju; o ką aš sakau, tai tik rodo, jog aš Onutę da aukččiau statau nei Jūsų mylistą.
— Tai ponia ne tiesą kalbate. Menkiausias vyriškis yra visados vertesnis už geriausią merginą; — atsakė lenkstudentis.
— Taip, bet tai dėl nuotakos. O aš ne nuotaka. Dėl to dėl manęs, Onutė viršesnė už kiekvieną vyrą, nemokantį save vesti64. O tamsta šiadien du sykius parodei save ne žentelmenu.
— O ponia man šiandien jau antrą pamokslą sako. Bet aš vis tik jus palinksminsiu. Studentai lenkai Vincų Vincui taip gražiai pakišo koją už jo litvomaniją, jog jis šįmet nei ant vakacijų nepervažiuos ir nedarkys čionai jaunūmenės su savo antilenkiškomis idėjomis. Tiesa sakant, aš tai jam daugiausiai ir įtaisiau.
— Jeigu pasakytum pons, jog atvertei jį ant gero kelio, pavertęs į lenkišką tautietį, tai aš džiaugčiausi labai, o dabar.... nėra man ko džiaugtis. Aš kaipo lenkė stoju ir turiu stoti visados už lenkišką darbą ir aklai seku tokius kaip pons beveik visame. Bet širdis mano ir protas iš šito jūsų darbo nesidžiaugia.
— Na, tai gal džiaugsitės! Kada aš jumis pasakysiu, jog mes ryžomės padaryti taip, kad Vincų Vincas negrįžtų mažiausiai po kelis metus namo.
— Kaip gi jus padarysite?
— Mes užsiundysime ant jo prabaščių ir taip...!
— Viešpatie! Kas do per ištarimas! Perprašau, bet tai nepritinka suvis kalbėti taip apšviestam žmogui!... Tai viena. O antra, jeigu norėsite taip padaryti kaip sakote, tai reikės meluoti, nes kiek žinau Vincų Vincą, tai jis niekam į kelią pats nelenda. Nelindo tokiu būdu ir prabaščiui. O melas ant ilgo nesitęsia ir, tiesą sakant, intrigos į gerą niekados neveda ir man jos nepatinka.
— Mes nemeluosime, nesibijokite.
— Ar tai jūs teisybę sakysite?
— Mes sakysime pusę teisybės.
— Kaip tai pusę?
— Ot kaip: vienas žmogus atsiuntė į sūdą tokį liudijimą, ant laiškelio parašytą: „Aš gerai žinau, jog ne Jonas užmušė Baltrų”. Geras sudžia perplešė pusiau laiškelį ir numetė šalin dalį iki žodžiui „Jonas”. Ir likosi, kaip matote, pusė teisybės su parašu: „Jonas užmušė Baltrų”. Prisiuvęs šitą pusę teisybės prie aktų, sudžia su lengvą širdžia apkaltino Joną nesibijodamos nieko.
— Atsileiskite! — ant galo pratarė ponia, — bet man rodos, jog jūs tik juokiatės, o ne teisybę kalbate. Jūs taip nedarysite!
— Suvis ne! Aš jums kalbu šerio ir kalbu dėl to, jog šitame darbe ir jums paskirta dalis. Jūs turite dergti Vincų Vincą pas savo pažįstamus čionai mieste. Tautiškuose darbuose, supraskite, visi įrankiai ir visi būdai darbo geri.
Ponia su lenkstudenčiu eidami truputį atsiliko nuo Onutės, kuri įsprūdo ūmai į namus, ir galą šnekos vedė tiktai vieni du, per tai taip aiškiai apie viską ir kalbėjo. Bet be reikalo jie užsitikėjo, kad jų nieks negirdi... Tankiai ir sienos turi ausis.