IV
Onutė sugrįžo namo.
Nelengva buvo iš pradžių jai dirbti baltomis, išlepintomis rankomis sunkius ir nevalius kaimo darbus; nelengva buvo paprasti vėlai gulti, o švintant kelti, bet viską dalaikė jaunas prigimimas, ir po dviejų nedėlių Onutė jau juokdamosi, kaip sena darbininkė, stojo visur prie darbo. Mažai to, namuose spėjo viską ji paversti saviškai. Išlygino molinę stubos65 aslą, kakalį, išbaltino vapną su druska; seklyčioje ant langų pakabino savo rankų darbo firankas, drabužiams padirbo pakabus. Seklyčios aslą kasdien spėjo išbarstyti tutorkomis (ajerais). Darželyje, nors nelabai puikios, bet atsirado lysvelės su gražiais takais terpu jųjų. Neišsiliko ir drabužiai nuo jos rankų. Tėvo sermėga pagaliaus ir ta pajuto Onutė, kuri permainė nepritinkančius jai guzikus. Takelis į gryčią, kiemas, šulinys... Visi kitą paveikslą gavo.
— Motin — kalbino sykį Keidošius pačią — aš savo namo nepažįstu, kaip Onutė parvažiavo.
— Ar tu nepatėmyjai, tėvai, kas ir su kitais namiškiais darosi, ir tie kaip ir užsikrėtė nuo Onutės.
Ant šv. Onos suvažiavo vėl svečiai į Keidošius, nebuvo tik vieno Vincų Vinco, kurs iš tikro negrįžo ant vakacijų namo. Vietoje jo buvo prabaščius, norins ir drūčiai po pietų atvažiavo.
Naudodamiesi iš giedraus oro, svečiai pasklydo po sodną, po laukus, bet kožnas iš jų pulkas (būrys) norėjo, kad jame butu Onutė. Seniai vadino ją į laukus javų žiūrėti, moters kvietė į klėtį parėdus parodyti, jaunūmenė iš sodno neleido nuo savęs.
— Onute! — šaukė senis Katilius, švepluodamas — meski tu tuosius jaunus, jie da spės tavimi atsigėrėti; iki vėlyk su mumis seniais pasigėrėti Dievo dovanomis į laukus. Su javais gėrėsiesi, mes tavimi. — Ak, jau mums neilgai ant svieto būti.
— Tiesa, seni — pritarė jam Onutės podė66 — likusi jaunūmenės pulke jauna da moteriškė — laikas jau tau apie kapines mislyti.
— Aš ir iš gručko67 padarytą giltinę tau atšipsiu, tegul gi tave Tipulis papjautu — pridėjo Kurpiūnas — jeigu jau tu ieškai greitos smerties68.
— Ei, ne, Petruti, aš ne smerties ieškau, aš tik Onutę vadinu — atsakė senis jam į tai.
— Na, tai gerai! Aš tau dvi giltines atšipsiu, kad tik tu Onutę nešauktum.
— Onute! Tave moters šaukia! — užriko tame tarpe Keidošienė, iškišusi galvą iš klėties.
— Dėdiene! Pasakyki moterėlėms, jog mes vietoje Onutės atšipsime joms du diedus: vieną molinį, kitą senį Katilių ant sudraskymo. O Onutė da per jauna. Kad paspėtų šiandien kur ją šaukia, reikėtų merginą suplėšyti į dalis.
— Tik ant valandėlės, vyručiai — kalbėjo gaspadinė.
— Gerai. Tai mes patys ją ir palydėsime į klėtį.
Jaunuomenės pulke Onutė žydėte žydėjo. Galvą jos, kaip ir kitų mergų, rėdė pakalkė69 su sidabriniu galionu70 ir kvietkomis; kaip ir kitų mergų, liemuo buvo pridengtas kikliku71, bet viskas truputį ne taip išrodė, kaip ant kitų. Už jos pakalkės buvo prikimšta ne daržinių kvietkų, tik kelios šakelės rūtų su žibučiais ir du žiedai radastos. Juodas jos kiklikas apėmė laibą ir lankstų jos liemenį palikdamas ikvaliai vietos dėl išsiūtų marškinių baltų. Žaliadryžis sijonas su blizgančia limavone norius buvo panašus ant kitų, bet raštus daug gražesnius turėjo. Tartum ta pati kaimo mergina, bet ne ta pati.
— Ir graži gi Onutė — kalbėjo Kurpiūnas į jos podę — akių atitraukti nuo jos negali.
— Tik sergėkis, kad neišsidurtum — šyptelėjusi, ta pratarė.
— Jūsų mylista, į tokią ir išsidurus ne sarmata.
— E! Kaip matau, Petruti, jau tu, turbūt, ir išsidūrei — užmetė moteriškė.
— Jau jeigu senis Katilius išsidūrė, tai man ir Dievas liepė — atkirto vyras.
— Na, tai ko da daug lankti?
— Mm! Laukt reikia — Onutei tik penkiolika metų.
— šitaip! Tai jau tu ir metus jos paskaitei72? — juokdamasi kalbėjo moteriškė.
— Geriaus, nei kitų, savo pereitus...
— Ką ten judu tarstotės? — atsiliepė iš tolo jaunasis kunigėlis, prieidamas artyn prie Kurpiūno — ar judu nesibijote nei žmonių, nei...? — čion ir kunigas prabaščius, čion ir vyras.
— Kunigėli! Mudu ant nieko pikto nesitarstėme su Kurpiūnu, kad reiktų man ko nors bijotis — atsakė podė Onutės — aš tik jį spavėdojau73 saviškai.
— Na, ir ką? Ar prisipažino prie savo nuodėmių?
— Dabar aš kaningėliui jį palieku, tai gal Jums jisai aiškiaus viską išpasakos nei man apie savo nuodėmes.
— Gerai sakai — pasako kunigas, imdamas Kurpiūną už pažasties ir vesdamas šalin.
— Ar tu nepatėmyjai — kuždėjo jisai Kurpiūnui — jog prabaščius visą laiką su lenkstudenčiu.
— Tiesą sakant, nepatėmyjau; aš tik vieną Onutę mačiau — atsakė Kurpiūnas šypsodamas.
— Nei be juoko aš tavęs klausiu — su nusiminimu kalbėjo kunigas — mane labai rūpina tas jų ilgas pašnekis ir apsiniaukimas prabaščiaus. Iš tokio pašnekio nieko gero negali išdygti, aš tai žinau iš datyrimo74. Jau kelintas metas aš patėmyjau, jog kaip tik šitas lenkstudentas pašneka su prabaščium, tai prabaščius kiekvieną sykį paskui ima daryti kokius nors bjaurumus mūsų kampo jauniems inteligentams. Prieikite jūs ir pakalbėkite su kunigu, ar negalėsite kokiu nors būdu lenkstudenčio intrigas sugadinti, arba, nors jų pasekmes sumažinti, ag ir taip jau mūsų vaikinams nekaltai, o daug tenka nukentėti, ypač per priežastį šito išgamos lenkstudenčio.
Taip pasakęs, paleido rankas Kurpiūno ir nuėjo į šalį kreipdamos vienog linkon prabaščiaus.
— Kunige prabaščiau! — šuktelėjo Kurpiūnas — ar ne pastatyti stalelį po liepa ir ar nepaieškoti kortų?
— Ugi ar rasis partneriai lošti? — atsakė paklaustas prabaščius.
— Rasis, Jūsų Mylista! Aš sėsiu, sės ponas Skriaudupys, kunigas vikaras ir Jūsų Mylista.
— Onute! — priėjęs Kurpiūnas prie jos iš tyko prakalbėjo — liepkite atnešti stalelį dėl lošimo kartomis, ir jeigu galėsite, nugramzdinkite kur nors lenkstudentj, jis čionai kokią nors vėl intrigą su prabaščium prieš mūsų inteligentus vaikinus pradėjo.
— Žinau — atsakė ant šito Onutė, dėbtelėjusi ant Kurpiūno savo mėlynomis akimis, kuriose jis pasaulio visą laimę tartum pamatė — tai ant Vincų Vinco jis pakėlė prabaščių.
— Iš kur jūs galite žinoti? — paklausė nusidyvijęs75 Kurpiūnas.
— Pas ponią buvo apie tai kalba — traukdamasi pratarė Onutė.
Neužilgo prabaščius sėdėjo už stalo ir kortomis lošdamas puryjo ant Vincų Vinco.
— Kas galėjo tikėtis, kad tokių tėvų vaikas išeis taip iš kelio. O vis tai per tai, jog užsimanė aukštų mokslų, kuriy jo menka galva nedalaikė. Vis tai per šykštumą savo. Neišmokino tėvai mažą baimės Dievo ir nuolaidumo, tai dabar ir sulaukė velnio. Girdėjote? Jau jis pavirto suvis į maskolių ir priėmė stačiatikystę.
— Kunige prabaščiau! Ak, tau jau ne pirmą kartą taip apie jį šnekant tenka girdėti, ir užpernai taip apie jį pasakojo lenkstudentis, o kaip parvažiavo namo, visi pamatėme, jog tai ne tiesa.
— Matote, tada ir lenkstudentį suviliojo patys mūsų kampo litvomanai tyčia, kad daugiaus jam niekados ir niekas netikėtų. Tai matote, buvo prieč jį visa intriga padaryta.
— Gerai! o pernai da gi tas pats lenkstudentis melavo apie mūsų kampo inteligentus, jog jie visi būtin padavę į gubernatorių atsiliepimą su prižadėjimu apmaskolinti mūsų kampą į penkis metus ir būtin gavę užtai po dvarą Vilniaus rėdyboje?
— Na, da nežinia, ar tai melas, ar tiesa?
— Tegu taip! Bet kur jau tie dvarai jų?
— Dvaras galėjo jiems žadėti paskui.
— Gerai! Bet kodėl jie iki šiamlaik nieko panašaus tokio nedaro, kas verstų mūsų žmones į maskolius.
— Kaipgi nedaro! — užriko prabaščius. — į Dievą netiki, į bažnyčią neina...
— Kunige prabaščiau, kaipgi jie eis į bažnyčią, jeigu ten isžkeikia juosias iš ambonos.
— Aš juosius ir iškeikiau už tai, kad jie neina. Ir dabar nebus to pamokslo mūsų bažnyčioje, kuriame nebus užgauti tie bedieviai litvomanai mūsų kampo. Ir dėl to prašau dabar kunigą vikarą ir paliepiu jam nuo šios dienos visados taip vadinamus inteligentus mūsų kampo statyti visur ir visiems už paveikslą pykčiausią žmonių, kurie pykčiau velnio siekiasi žmones traukti į pragarą. Paliepiu nesisaugoti ir vadinti juosius vardais ir pavardėmis. Tegu visi aplinkiniai tai žino ir saugojas jų.
— Kunige prabaščiau! — atsidusęs net atsakė ant šito vikaras — tai nesutinka su mano sąžinę. Aš nieko pikto nežinau ir negirdėjau apie inteligentus. Jeigu jie ir kaip kada išsitaria nepritinkančiai, tai ne pikčiau už kitus jaunus žmones, kurie per nedatyrimą, ar per karštumą nevisados priderančiai valdo savo liežuvį. Tai viena, o antra, kaip matau, jums tai pasakojo lenkstudentis, kuris jau du sykius jums pamelavo ir kuriuoju užsitikėti negali.
— Ką tai, kunige, kalbi! — pakėlė prabaščius vėl balsą — lenkstudentis dievobaimingas žmogus ir nemes žodį bereikalingą ant kito.
— Ant ko gi jūs pažįstate jo dievobaimingumą?
— Jis kas nedėlia mūsų bažnyčioje meldžiasi...
— Tiesa! — pratarė Skriaudupys — tik reikia pridėti, jog jis meldžiasi žiūrėdamas į Onutę, o ne į altorių ir jog vietoje „Tėve mūsų” šnabžda vieną žodį „Onute”. Dėl to jeigu jis dievobaimingas, tai ir aš ne mažiau už jį, norins šįmet man da neteko nė sykį „Tėve mūsų” sukalbėti.
Prabaščius apt šitų žodžių pakilo nuo kėdės, su juoju pakilo ir jaunukas,
— Meskime vėlyk šitą lošimą — pakilęs pratarė prabaščius. — O ką apie dievobaimingumą, tai aš jums, pons mokytojau, turiu, ot, ką pasakyti: „Tokios kalbos, kaip jūsų, nepritinka mokytojui, tiktai tokiam litvomanui, kaip Vincų Vincas”.
— Ka! ka! ka! — nusijuokė Skriaudupys, — Kas man pritinka, tai jau aš pats gerai ir žinau ir prašau apie mane nesirūpinti. O ką į litvomanus aš niekados neprigulėsiu. Da tie durniai nedaaugo iki manęs.
— Kas gi sveikas esi? — paklausė, akis net išpūtęs iš nusidyvijimo, prabaščius.
— Aš esu mokytojas — šypsodamas atsakė Skriaudupys, pastatęs akis į prabačių.
— Aš klausiu: kokio esi tikėjimo, kokios tautos?
— Ka! ka! ka! — pasileidė vėl juokais Skriaudupys. — Aš neturiu nė saito, nė brankto. Aš nepripažįstu nė tikybos, nė tautos. Aš esmi žmogus ir daugiau nieko. Ot, jūs intrigavojate vieni prieš kitus, kaip lenkstudentis prieš litvomanus.
Perprašau! Litvomanų pas mus nėra — pertarė Kurpiūnas.
— Na, gerai!.. Intrigavojate taip, kaip lenkstudentis prieš lietuvius — traukė toliau Skriaudupys — o jūs, lietuviai, nykstate, prapuolate, nežinia dėl ko ir kaip. Tokie gi, kaip aš, sau stovi ir juokiasi. Mes gerai matome ir žinome, kas bus ir ko reikia laukti.
— Kuo gi negeras lenkstudentis, kuo gi kvaili tokie kaip jis, jūs ir iš jų juokiatės? Ak, jie siekiasi užlaikyti mūsų karalystę Lenkus, sekiasi atgaivinti ją — klausė prabaščius.
— Taigi ar reika didesnio durniaus? Argi jūs mislyjate, jog valdžia daleis savo valstijoje platinti lenkus? Tai kurs kitaip mislyja, taip kvailas, kad apie jį nė kalbėti nereikia. Bet kvaili ir litvomanai — pfu! Vėl apsirikau. — kvaili ir lietuviai jeigu jie nori ir mislyja užsilikti. Lietuvoje už poros desetkų metų neliks nei vieno lietuvio, visi pavirs į stačiatikius maskolius. Taip mums išreiškė mūsų direktorius... Dabar, gal, suprantate, dėl ko aš į ne jokią tautą neprigaliu. Ak, netiki į nieką ir lenkstudentis, bet vistiek jis kvailys, nes dirba dėl lenkų, ir būtų da kvailesnis, jeigu jisai dirbtų dykai....
— Ar tai jis už pinigus dirba? — neiškentė Kurpiūnas nepaklausęs.
— Jis sakosi gaunas po dešimtį rublių kas mėnuo, o išleidimai vardan „polskos spravos” ne iš jo, tik iš lenkų kišenės. Ot, ne per seniai jam atsiuntė penkias dešimtis rublių lenkiškiems reikalams, ant rankų vieno mokytojaus, man pažįstamo, kuris taipogi neva laiko lenkišką pusę.
Palengvo partnerai prasišalino nuo Skriaudupio, išsiskirstė palikę jį vieną viduryje sodno su jo dideliu protu.
— Ar tujinai — kuždėjo prabaščius į ausį vikarui — man lenkstudentis davė ant egzekvijų 10 rublių. Gerai, da aš apie tai neišsitariau prieš šitą mokytoją... Turbūt, tai jis man davė iš tų atsiųstųjų... Bet Dievo valia, vis tik mums reikia iki paskutinai ginti lenkus. Ir ką aš sakiau apie Vincų Vincą, tai prašau išpildyti.
— Ir dabar, po šitai šnekai? — paklausė vikaras neištikinčiai pažiūrėjęs į prabaščių.
— šita šneka nieko nemaino — atvertė ant paklausimo prabaščius mūsų, kaipo dvasiškų asabų76 pereiga stoti už lenkus.
— Prašysiuosi, kad mane perkeltu į kitą parapiją — pratarė vikaras Kurpiūnui, atsisveikindamas.
— Dėl ko gi taip?
— Matote, gyventi tarpu tokių kaip prabaščius ir tokių kaip Skriaudupys, kurie be saito ir be brankto, man per sunku. Prabaščius liepė man pasakyti pamokslą žmonėms, kada iš tikro reiktų jam pasakyti pamokslą. Skriaudupys vaikščioja be brankto ir be saito, kaip ta degloji; iš tikrųjų reiktų jam neatbūtinai ir saitą ant sprando užnerti, ir branktą pakabinti. Bet lik sveikas, Kurpiūne! Antai, jau tavęs Onutė akimis ieško. Jeigu aš čionai negyvensiu, pakvieski ant svodbos77.
— Duoki, Dieve, kunigėli, kad taip būtų, kaip man užmenate — atsiliepė Kurpiūnas — ak, tartum mergina nesišalina nuo manęs.
Gražus buvo vakaras. Saulelė raudonais spinduliais uždegė sodno medžius, nužėrė auksu ant lengvų padangės debesų ir pabiro nutiško drebančią šviesą ant pievų vejos, ant liemenės linų, avižų ir miežių, svyruojančių laukuose.
Jaunas kunigas ėjo namo pėsčias ir nors buvo sunku jam ant širdies, vienok negalėjo nepatėmyti prigimimo grožybės ir pratarė į save:
— Koks gražus Dievo rankų darbas, koks gražus jo sutvėrimas mažiausiame krisle ir neapimame pasaulės ruime! Tik dėl to žmogus, tas žemės valdonas, sutvertasis ant Dievo paveikslo ir panašumo, vietoje pataisyti savo laiką, vietoje paversti į lengvesnį gyvenimą dėl tokių jau kaip pats, — nuo amžių naikina ramumą ant žemės ir verčia gražų pasaulį ant ašarų pakalnės? Bet, Tėve Visagali! Būk valia Tavo kaip Danguje taip ir ant žemės!