IX
Dvi nedėlias negirdėti buvo nieko apie lenkstudentį ir Onutė jau buvo besidžiaugianti, kad lengvai atgrėsė niekšą nuo pikto.
Bet džiaugsmas pasirodė per ankstyvu. Nedėldienyje netikėtai važiuodami pro šalį užsuko du apicierai116 į Keidošius. Neva pirkti, neva kelio klausti — veltui senis siekėsi jiems kiek galėdamas išreikšti, kad jis nieko neturi dėl pardavimo ir kelio nežino dėl jų; tie sėdėjo sau kaip ir lūkuriuodami ko. Ant galo paklausė genio stačiai, kur duktė. Tada Vincas atsake jau už tėvą:
— Sesuo mano ten, kur jai pritinka ir jums tai ne galvoje. O aš jus pačius prašau laukan, jeigu nenorite, kad ne būtų sudarytas per policiją aktas apie jūsų įsiveržimą į namus ir apie jūsų nedorą apsiėjimą namuose, pritinkantį ne apicieriams ciesoriškos kariuomenės117, tik valkatoms nuo vieškelio.
Tokios šnekos buvo netikėtos pasekmės. Apicieriai papasakojo, jog juosius atsiuntė lenkstudentis, užtikrinęs jiems linksmą praleidimą vakaro.
Kitam nedėldienyje pora viršininkų policijos atsidūrė Keidošiuose. Bet kaip lengva buvo apicieriais pasiskirti, taip sunku buvo atgrėsti policijantus118. Reikėjo pašaukti vietinę kaimo policiją, reikėjo šaukti svietą ir tiktai su tokia pagelba vos ne vos pasisekė išvesti iš namų įgėrusius viršininkus.
Vincas apie apsiėjimą jų namuose tėvo nurašė skundą prie gubernatoriaus, iš kur gavo didelį pabarimą tie, bet per tai tik dar pikčiau stojo darbai Keidošiaus. Viršininkai prižadėjo jam atkeršyti. O kas nežino, jog mūsų kampe ir nekalčiausią žmogų, kiekvienas viršininkas gali prapuldyti suvis. Žinojo tai Keidošius, bet negalėdamas nieko gintis, atsidavė ant Dievo valios — kaip bus taip bus — kalbėjo senis, o ginsiuos ir ginsiu vaikus iki paskutiniajai. —
Apypietėje sykį parbėgo piemenukas iš žirnių ir pranešė Keidošiui. —
— Dėde, kažin ko po mūsų lauką valkiojas lenkstudentis.
— Ką jau nieko gero ne laukti, — pratarė senis pačiai, — jau tas šuva vėl pasirodė. Gailu man tik, jog jį tada Jonas suvis neužmušė; vienu varnu ant žemės būki mažiaus.
— Et, tėvai! Dievo valia, — pratarė pati.
Senis atminė, jog ne prieš gerą pasirodė lenkstudentis.
Ant rytojaus į Keidošius, iš miesto apygardinio atvažiavo viršininkai krėsti119, terp kurię buvo vienas iš tarpo išvytųjų.
Keidošius, jausdamas save nekaltu, davė jiems nuo viso raktus ir skatino krėsti.
— Krėskite ponai ir pažiūrėkite, ar rasite ant manęs krislą120.
Kad galėtumėme suprasti tolimesnius atsitikimus, pažiūrėkime, kas daros pas lenkstudentį.
Ant lovos stubelkoje, mieste, gali lenkstudentis tą vakarą prieš kratymą Keidošiaus, o šalip sėdi Skriaudupis.
— Atsimeni sveikas, kaip man rašiai, kad aš paminkštinčiau Oną Keidošių prieš tamstos parvažiavimą? Kaip matai paminkštino ir sveiką... Ka! Ka! Ka!
— Ką tu čionai su savo kumeline smailkalbe dalendi! Argi tu negirdėjai niekados nors priežodį išmintingą, jeigu neskaitei savo amžiuje nieko... Tegul sau nors šitą: mėgsti ant rogučių važinėtis, mėk ir rogutes vežiuoti; arba dar geriau: atsitikimas jaunikiui ne sarmata.
— Tamsta, aš ne tai ir noriu kalbėti, mane tik dyvija, kaip jūs o kytriai Keidošiams užmokėjote už...
— Kodėl nepasėdėti, naktis da ne ūmai prasidės. O man suvis ne malonu būtų, kad man kas pamatytų su tokiu darbu.
Ant rytojaus apie pietus praviro durys Škeredelnikučio butelio ir per atidarytas duris pasirodė išgąsdinta galva Skriaudupio.
— Tamsta namie? — pakuždomis paklausė, tykiai priverdamas duris paskui save.
— Na, matai, o kas pasidarė?
— Sumaišiau turbūt pundelius gazietų121 ir ne tą palikau rogėse.
— Na, tai kas čionai toks baisus? Nueik atgal ir permainykite.
— Lengvai pasakyti! Patėmyjęs savo klaidą aš šiandien bėgu, kaip sakai padaryti, bet girdžiu jau policija erža su Keidošių lauke, ties šioželka122 — „Tai pakišta Škeredelninkučio, ne kitaip” — girdžiu rėkia Keidošius. Na, aš kaip niekadėja, pro šalį ir pas jus greičiau pranešti.
— O kad tave gi ir velniai su tavo kvailu darbu! — užriko Škeredelnikutis, — prapuldei mane dabar... Bet palauk, ten numeriai su ištrintą pavardę... Vienok atsargumą gerai užlaikyti.
Tai pasakęs išbėgo i kitą galą ir girdėti buvo, kaip liepė kinkyti arklį ir vežti valizą pas prabaščių, žadėdamas išpildyti norą prabaščiaus ir pagyventi pas jį kelias savaites.
— Sakyk tėte, jog šiandien pavakarį ir aš pats pas prabaščių būsiu.
Išsiuntęs daiktus Škeredelnikutis lig aprimo truputį ir pavaikščiojęs po gryčaitę, atsiliepė į Skriaudupį:
— Bet kaip sveikas galėjai apsirikti?
— Aš iš tikro ir nežinau, ar apsirikau ar ne, vienok matydamas likusį rankose mano pundelį gazietų, kitaip mislyti negalėjau ir bėgau pas tamstą pažiūrėti į atneštąsias.
Metęs pundelį Škeredelnikutis atvertė:
— Nėr čionai ką abejoti, kad apsirikai; vienok jau tai reikėjo būti be galvos, be akių. Reikėjo būti tokiu kvailiu, kaip tamsta.
— Nesiskubinkite taip jau kvailyti mane, gal ne tiek aš kaltas kaip tamsta. Dėdamas į rugius pundelį gazietų aš peržiūrėjau kokios; žiūriu ant viršaus, lietuviška gazieta. Na, aš mislyjau, kad ir visos tokios. Mano kaltė, kad nepažiūrėjau toliaus...
— Na, matai ir pats prisipažįsti. Bet tai da vis nieko. Gal tie nesupras, kas čion darosi ir netikės žodžiams Keidošiaus.
— O jeigu tikės? — paklausė Skriaudupis, — ką gali žinoti.
— Ot, kvailus esi, — rūsčiai atvertė Škeredelnikutis, — žinoti lengva. Jeigu sutverę Keidošius atveš į miestą ir patupdys, tai ženklins, jog ant Keidošių neužsitikėjo ir jog man jokio pavojaus nėra. Jeigu jį neims, tai reikia bėgti, daugiaus nieko.
Dvi valandėles po šitų kalbų pora drauge ėjo keliu lauko Keidošių slėpdamiesi į javus ar parkasus, kada artinos koks nors vežimas arba žmonių pulkas. Taip darydami atėjo ties kryžkelio Keidošių ir čionai pasislėpė rugiuose. Po valandėlės iš Keidošių kaime išvažiavo krėtikai, paskui juos, raibas išjojo Vincas. Tai matant, galvoje Škeredelnikučio pabalo visoki abejojimai... o išgirdus šneką Vinco su viršininkais, abejojimai pavirto į tikrą pavojų. Tarstėsi tie iš krūvos peržiūrėti raštus gazietų ir suimti visą burį tokių, kaip Škeredelnikutis, — sekdami žinias, kūnas galės duoti netikėtas pas tokius niekšus kratymas.
— Taip jus mane ir suimsite, — praniurnėjo Škeredelnikutis, — lydėdamas akimis policiją, — palaukite! Da aš jums darbo užduosiu; atgieždamas kvailiui, ką mane prapuldė, — su šitais žodžiais metė jis atgal savęs akis, kur sėdėjo Skriaudupis; bet to ir pėdos atšalo.
Turbūt dasiprotėjo, jog nuo tokio sėbro, kaip Škeredelninkas, dabar jis negalėjo laukti nieko gero.
— Na jeigu taip, — murmėjo Škeredelninkas, — tai man nėra ko čionai daugiaus laukti; Skriaudupys gali kožnoje akimirkoje mane išduoti. Trūkis123 gelžinkelio eina ant septintos; kol aš patenku ant stacijos bus ir laikas. — E, kad taip galėčiau da laukti nors iki rytdienos, atkeršyčiau aš ne vienam, — grieždamas dantimis niurnėjo kiauliakis Škeredelnikutis.
Nuo tos gadynės išnyko jis iš apygardos.
Tame tarpe, kad Škeredelnikutis drožė ant stacijos, Skriaudupys išnėręs iš rugių per laukus per pievas stačiai patraukė pas prabaščių, pas kurį tame laikę jau buvo atėjęs gandas apie kratymą Keidošių.
— Jagamasti124! — dvėsuodamas kalbėjo Skriaudupys įsivertęs į kleboniją, — tik ką policija krėtė Keidošius, kur rado popierius išduodančius Škeredelnikutį; dabar ji važiuoja į miestą krėsti Škeredelninkus, o tėvai dasižinos, jog pas jus yra valiza to vaikino, kurioje randasi vieni tik persekiojami ir uždrausti dalykai.
Prabaščius tai girdėdamas ir rankas nuleido; paskui truputį atsipaikijęs pratarė:
— Sudeginti: bet gal ir nespėsiu!
— Ne taip kunigėli! — pratarė Skriaudupys, — liepkite pakinkyti vieną arklį dėl manęs, aš sėsiu į vežimėlį, įsidėsiu valizą ir rasiu jai vietą ar upėje, ar girioje. O jeigu imsite deginti arba slėpti kur nors, tai liks pėdos žymės.
— A, tai tiesa vaikeli! Imki tu ją nuo mano galvos...
Po valandėlės iš klebonijos išvažiavo Skriaudupys lydimas karštų prabaščiaus maldų, kad jį Dievas paneštų kuo ūmiausiai ir kuo toliausiai nuo jo.
Girioje Skriaudupys numetė valizą į laužą ir nuvažiavo toliaus, taip mąstydamas, kad sutiks ką nors keliu einant iš pažįstamų. Ir tikrai, sutiko vieną stubelninką iš bažnytkaimio, kuriam davė parvažiuoti kunigo arklį, nevai muistantis labai girioje nuo sparvų125.
Iš tikrųjų gi Skriaudupys ieškojo tik progos aprevidavoti valizą, kurioje galėjo ir turėjo būti ir jo dvi-trys nelaimingos gromatos. Ir šita viltis taipogi neapgavo Skriaudupio; tarpu cielos krautuvės visokių įtalpų gromatų rašytų įvairių liuomų žmonėmis ir vis kompromintavojančių rado ir savo gromatas su antrašu „kvaitenos Skriaudupio”. Pirmuoju darbu buvo sudeginti jas, ir kada vėjas išmetė pelenus gromatų, Skriaudupys iš džiaugsmo ant visos girios užriko:
— Ura!
Tame tarpe per girią grįždamas Keidošių Vincas užgirdo šūksmą ir pamislyjęs, jog tenai smaugia kas Smogų, paspaudė arklį priešakin.
Šūksmas prisiartino sykį ir antrą; sekdamas jį Vincas nušokęs nuo arklio ir pririšęs jį prie šakos, pasileido į girią. Lengva suprasti jo dyvus, kad pamatė Skriaudupį triūsiantį ties valizą. Nieko nesakydamas norėjo Vincas grįžti atgalios, bet anas jį patėmyjo ir sušaukė:
— Ot, tai pataikei į laiką! — Eik šian artyn nebijokis, čion nėra plėšikų ir niekšų!
— O ką čion tamsta veiki? — paklausė Vincas, stebėdamas į darbą Skriaudupio.
— Taigi matai, tu manęs da turi klausti, ką aš veikiu, o aš tavęs neklausęs žinau: kur buvai, ką veikei.
— Na, vargiai bežinai, — atsiliepė Vincas.
— Ne tiki man? Gerai! Klausykis! Savai tu policijoje žiūrėjai gazietas rastas ties šioželka; paskui buvai su policija krėsti Škeredelninkučio, ieškojote valizos su turtu jo...
— Pfu! Iš tikrųjų, kaipgi tu gali tai žinoti! — Žingsnį atgal žengęs, paklausė Keidošiukas.
— O valiza kaip matai, ot kur guli! — Neatsikeldamas traukė toliaus Krepesorius, užsiganatinęs įspūdžiu padarytu ant Vinco.
— Susimildamas, tu man pasakyk kokiu būdu viskas tau žinoma? — antrino klausimą Keidošius.
Dabar Skriaudupys mosterėjęs ranka pradėjo pasakoti viską apie Škerdelninkutį, ką jis žinojo ir kas atsėjo pastarose dienose. Iš šitos, gana ilgos, pasakos Vincas dasižinojo, jog tą gromata, dergianti Onutę, kurią jisai skaito, rašyta nėra per Vincų Vincą; iš tikrųjų falsikavo du sėbrai126:
— Skriaudupys rašė tekstą pagal žodžius Škeredelninkučio, o tas padėjo ranką. oliaus dasižinojo ir apie tai, jog Krepesorius per savo kvailumą patekęs į nagus kiaulakio, turėjo jo klausyti. —
— Broluti! — kalbėjo teisindamas Skriaudupys, — dabar tik aš jaučiu po savim žemę tvirtą, o kol ne mačiau sudegintų savo kvailų gromatų, dėl man rodės, jog mano kojos stovi ant lumpuojančios po manimi balos, kuri gali kiekvienoje akimirkoje atsiverti ir praryti mane. Pažiūrėk ir pats į ką aš per tą laiką pavirtau.
Tiesa, Vincas pažiūrėjo į Skriaudupį, bet nieko tokio nepatėmyjęs, tik šyptelėjo. Tarpu savęs dabar juodu susikalbėjo peržiūrėti palaikus niekšo kiaulakio ir jeigu kas iš tokių jau gromatų kaip Skriaudupio, tai sudeginti, arba su savimi paimti, kad ne žūtų nereikalingai apgautas per niekšą svietas.
Tokių vienok gromatų rados ne per daug. Bet apsčiai buvo kitos įtalpos, tarpu kurių viena liudijo apie tai, kad Škeredelninkutis jau ženotas...
Gromatos, kompromitavojančios nekaltus žmones, visas sudegino, o likusias pametė girioje ant loskos oro ir vėjo.
— Ar nebūtų geriau likučius padarus policijai į naugus? — paklausė Skriaudupys, — ar tokiu būdu nepasirodytų aiškesnė jūsų nekaltybė?
— Ne! Tatai bus nereikalingas darbas; rastam pundelyje gazietų, gana buvo žinių mūsų nekaltybės ir kaltės Škeredelninko. Po lietaus radosi sausos vietoje lietuviškų — rusiškos uždraustos; paskui pėdos čebatų su padkavėlėmis127... —
— O šimts velnių! — suriko, patraukdamas kalbą Skriaudupys.
— Ant galo parašai ranką Škeredelninkučio daryti ant kraštų gazietų... Ir kaip matau, tai tiesą nusakė ir pulkauninkas128 žandarmų, jog tai ne tas gazietų pundelis buvo padėtas per apsirikimą nakties laike, patamsyje. Ir jog antrą puodelį turėjo kur nors jisai nuslėpti.
Šnekėdami taip Krepesorius su Keidošiuku pavakarį parkeliavo į Keidošius, kur rado Kurpiūną su Širminskučiu, atėjusius pažiūrėti, kas daros ir ar negali kuomi gelbėti žmonių.
Diena, prasidėjusi labai pavojingai ir liūdnai dėl Keidošių, pasibaigė ne tiktai linksmai.
Kurpiūnas gavo dabar nuo Onutės pavėlijimą pakalbėti su tėvais ir nutarė su šiais duoti ant užsakų.
— Mat sau mykė po nosiai Skriaudupis žiūrėdamas į jaunųjų porą. Tiesą ji sakė, jog teksianti gaspadoriui. Ir aš nesupratau... Bet ir suprasti sunku buvo beveik nesimatydavo. Mm! O sutverta, tartum ypatingai dėl inteligento ir išmintingo žmogaus su ramu gyvenimu, kaip mano. — Na, užauga Elziutė, ta gal bus išmintingesnė. Palauksiu da.