VIII
Per Velykas Keidošiuose tapo įtaisyti kliubai109. Žinomas dalykas, jog norinčių pasisupti netruko. Jaunūmenė iš apygardos nuo pietų iki vakaro, kaipo ant jomarko110 rinkosi; naudodamiesi proga ir vaikinai aplinkiniai lankė Keidošius tankiau, nei kitokioje vietoje būtų tai galėję daryti. Tarpu jų buvo tankiausiais Skriaudupys ir Kurpiūnas. Abudu džiaugėsi pretekstu, abudu Onutė vijo namo, bet tik svetimiems rodėsi, jog vienokiai vijo. Kam reikėjo suprasti skirtumą, tas suprato.
— Petruti, — išstūmusi per duris kalbėjo į Kurpiūną, — tu niekus darai, taip tankiai lankydamas. Palauk, praleisime vakacijas, persirgsime ligą lenkstudenčio prižadėjimą prapuldinti mane. Tada galėsi ir tankiau būti ir tėvui ir motinai pasakyti.
— Kodėlgi ne dabar, Onute? — tas klausė merginos.
— Koks tu navatnas111, — ta nori, kad lenkstudentis parvažiavęs namo žinotų viską ir eitų žinomu keliu su savo intrigomis. Supraski, jog tada bus lengva jam įkąsti.
— Aš jam dantis išmušiu kaip pasiutusiai šauniai.
— O kas naudos bus iš to? Tiesa, tu jam dantis išmuši, bet vis jis tave įkąs. Man rodos, geriaus davus jam malkų pagalį kokį kąsti, tegul jis ir dantis išsisuktų pats ir tegul gautų paskui kaip šuva.
— Kad nemisli jis, kad jis mane įkąs!
— Petruti, aš nežinau ar jis įkąs tave ar ne, bet jis rengiasi mane įkąsti. Ir turiu pasakyti, jog aš jį pažįstu geriau už tave ir mislyju, jog jis savo prižadėjimą išpildys. Vieno aš dėlto norėčiau, kad įkąstų mane ne skaudžiai, kad kąsdamas nežinotų kur kąsti, kur būtų skaudu.
— Ant šitokių tavo žodžių, Onute, aš negaliu priešintie, bet...
— Be jokių „bet”... Duoki man žodį, Petruti, pildyti viską, ką aš tau tik liepsiu, ir be rodos su manim nieko nepradėti priešai lenkstudentį iki tam laikui, kada Dievas pavėlys...
— Man tave, Onute, savo pačią vadinti, ar taip? — pertraukė Kurpiūnas.
— Tegul taip. Ar prižadi?
— Gerai! Bet...
— Be jokių „bet”! Dabar sėski ant arklio ir namo, — jau linksmai pratarė Onutė, — kitoje nedėliojo pasimatysime.
Susiraukė Kurpiūnas ant taip ilgo termino, vienok prižadėjimo reikia pildyti.
Užsilikęs po Kurpiūnui Skriaudupys nudžiugo, radęs progą su Onute pakalbėti ir atnaujinti savo piršimą. Duodamas suprasti Onutei, jog jis lauks jos suaugant ir metus ir trejus, norins ir dabar laikosi geros mergos... — klausė, ar jai nenubos taip ilgas mergavimas.
Ak, tiesa — kalbėjo ponas Krepesorius — jog per jaunos mergos ištekėję už vyro nustoja ūmai sveikatos, bet tai tada, kada pateška į rankas beprotingo kokio kaimieno, kur neranda nei pasilsio kaip kūniško, taip ir dvasiško.
Bet už manęs pana Ona to nebus. Jeigu namie, gyveni ramiai, tai už manęs dvigubai... Aš tuom ne noriu sakyti, kad aš jūsų nelauksiu. Laukti lauksiu, deįimtį metų, bet.
— Bereikal jūs tai darytumėte, ponas Skriaudupi. Mano tėvai gaspadoriai ir man jie geidžia vyro gaspadoriaus.... O aš, kaip žinote, prieš jų norą neisiu.
— Ar gal tai būti, pana Ona! — vėl suriko Skriaudupys, išgirdęs tokį nelaimingą galą savo viltims.
— Argi jus vėlytumėte sau tamsų kaimieną vietoje apšviesto žmogaus, norints ir ne gaspadoriaus? Ag ir idealas jūsų, ans Vincų Vincas irgi ne negaspadorius, o tik, ak, už jo jūs eitumėte.
— Ponas Skriaudupi, aš nesakau ar eičiau už jo, ar neirziau. Aš tik sakau už ko mane tėvai leistų ir už ko teks eiti.
A, dabar suprantu, jūsų širdis užimta Vincų Vincu ar lenkstudenčiu, tų gal laukėte, vienok veltui?...
— Perprašau! Man trunka laiko tokią kalbą klausyti, — užpykusi Onutė atkirto ir įėjo atgal į stubą, palikusi poną Krepesoriq anapus durų apdūmoti112 savo žodžius. —
Toks atsisveikinimas vienok nei pertarnavo ponai Skriaudupui ant rytojaus vėl ateiti į Keidošius — „naudojantis iš laisvos laiko” pasisvečiauti ir „kojas praminti”. O „mynė” jisai tas „kojas” per apygardą. Kaip ans vargšas šunelis. Į trečią dieną vėl atsilankė, bet jau Onutės suvis ne matė... ir eidamas namo grasino, kumščius sugniauždamas.
— Na, gerai! Tu dabar mandraugi, palauk! Pateksi tu ant galo į mano nagus, tada tu pamandrausi! Aš tave tada pamokysiu... Nenori būti guodojama pačia, tai pabandysi pirmo dumblo; panardys tave lenkstudentis į jį, pasibovys su tavim... O aš ištrauksiu tada tave iš dumblo ir skalbsiu... Ka! Ka! Ka! Ir skalbsiu! — juokėsi pats savo žodžiams.
— Betgi ir kytro esama to lenkstudenčio, — kalbėjo toliau, gniaužydamas kišenėje ranką, — kaip jis mergų prigimimą113 žino, ot ir moka apsieiti su jomis; juokai tik ką jis rašo apie Oną. — Tai sakydamas ištraukė iš kišenės sugniaužytą laišką ir eidamas, ėmė skaityti: „Pernai aš pradėjau su Onute intrigą, paskui užmečiau meškerę; taip mislyju, jog kvaila gružo išsižios... ir per vakaciją pasibovysiu mielai. Prašau vienok ne mislyti, jog aš eisiu jūsų mylistai, pons Skriaudupi, į kelią. Tegul Dievas mane myli! Nori sveikas su jąją bovytis, tai bovykis, nori už pačią vesti, tai veski, man tai vis tiek, nei sveiks man, nei aš sveikam kelį nepastosime; ką sveikas daugiau pelnysi, tą man bus linksmiau... To man mažiau triūso reiks. Susimildamas, paminkštinki iki man parvažiuojant”.
— Ir velnias žino, ar tai kytrumas, ką jis daro, ar tai stačiai kiaulės darbas — niurnėjo toliaus Skriaudupys. Kad ne prierašas, tai beveik ir parodyčiau šitą gromatą Keidošiams. Ot, būtų trinksmo. Bet prierašas, tegul jį ir velniai! „Kad tamstai neateitų pagundimas išduoti mane Keidošiams, tai turiu priminti, jog pas mane randasi kelios popierėkės su tamistos parašu”. Ir pagundė tada mane velnis nurašyti į jį apie savo mislis!...
Ant rytojaus nuo Skriaudupio ėjo gromata į lenkstudentį, iš kurios mes imame tiktai menką straipsnį: „Tankiausiai Keidošiuose būnu aš, paskui jų giminės. Iš reto Širminskai, iš kurių vienas šiame pavakaryje veda pačią. Sykį mačiau Kurpiūną, katras dabar užimtas labai savo namais ir sodu. Klausi sveikas, koks vyras labiausiai dabojasi Onutei? Man rodos, jog po senovei jos idealu yra Vincų Vincas. Bet iš tikro dėl to aš neturiu jokių pamatų — galbūt per tai, jog ir sveikas užimi juos širdį nors ir tai irgi sakau be pamato. Vieną galiu pasakyti, jog jos širdis užgauta ne mūsų kampo gyventojais. Beje! pati Ona man išsitarė, jog ją tėvai nori atiduoti neatbūtinai už gaspadoriaus. Žinomas dalykas, jog tai tik žodžiai, kol nėra geresnės partijos.
Bet tai atveda mane ant mislies, jog ji teks ant galo pagalios Širminskučiui, — jeigu neims jos Vincų Vincas ir jeigu sveikas pasibovyjęs, nesusimilsi ant jos”.
Keidošių namuose tame tarpe ėjo viskas savo keliu. Onutė mokino Elziukę ir audė kortus dėl namų reikalo. Elziukė, prašvitus pavasariui, pradėjo vaduoti Onutę sode ir darželiuose. Vincas parsiuntė sėklų visokių naujų kvietkų, dėl darželių; pagamino truputį ir ir dėl sodo, bet ryželiai parkeliavo labai prastame padėjime ir pasirodė netinkančiais dėl skiepijimo...
Ant galo parnešė gromatą iš pačto114, kurioje Vincas Keidošius tėvams rašė apie sugrįžimo namo, po poros nedėlių.
Visi namai sujudo. Sujudo ir Onutė, bet prie jos džiaugsmo kaip kada smelkėsi ir jausmas grąžinančio pavojaus, vienok buvo tai reti tarpai. Ko tolin, to labiaus ji pradėjo užmiršti apie lenkstudenčio užmanymus. Palengva vėl pradėjo ji atgyti, su jąja, tartum, pradėjo švysti vėl namuose Keidošiaus.
Parėjo ir nuo lenkstudenčio į Keidošius gromata pilna visokių vylių ir skystumų, vis apie Onutę.
— Turbūt, jis ją rašydamas mislyjo ir mane praskiesti — šypsodama kalbėjo Onutė į brolį Joną. Ant galo kaip garniai pasirodė grįžtanti iš mokslų vaikinai ir vaikai. Parvažiavo iš mokslų ir jauni lietuviai, o paskui juosius parsekė lenkstudentis, kaip seka tamsus šešėlis pagal ir šviesiausį daiktą. Žilos jo kiaulinės akys jau šnarinėjo į antrą dieną po Keidošiaus namus ir vuostė orą. Turbūt, visuomi — kuo liko labai užsiganatinęs, nes eidamas namo linksmai trynė rankas ir mušė savo tėvo šuniuką, kurs paskui jį į Keidošius nusekė, kol tas nedasiprotėjo, pametęs savo valdoną pabėgti.
Vienok antrą sykį grįždamas iš Keidošių lenkstudentis, jau šuniuko nemušė ir rankų netrynė. Nelinksmesnis buvo jisai, kada grįždamas namo sutiko Skriaudupį, išėjusį „pasinaudojant iš laisvos progos pramankštinti kojas”.
— Kaip eina širdingieji darbai? — paklausė tas pirmiausiai.
— Nėra kuomi girdės iki šiamlaik. Norėjau aš bejuokaudamas atlikti darbą, bet, kaip matau, čion reiks su atsidėjimu padirbti.
— Ar kliūtis atsirado? — šypsodamas paklausė Skriaudupys. Ir nesulaukdamas atsakymo, klausė toliau: — Kas kliudo, ar tėvai, kaip man, ar gal Vincų Vincas?
— Ką tėvai! Tėvai mane gerte įsigertų. Bet kaip matyt, tas Vincų Vincas čion giliai sėdi širdyje; nebereikal Onutė važinėjo net jį aplankyti. Reikia pirmiausiai tą jos idealą išmesti laukan iš jos širdies.
— Tai ne taip gal būt lengvas dalykas.
— Ot, šneki sveikas niekus! Eime pas mane, o pamatysi, kaip tai lengva.
Ir du draugai nusivedė į Škeredelninkus.
Porą dienų po šitam kunigas prabaščius nedėldienyje, sutikęs po mišių Onutę, ilgą kalbėjo jai pamokslą apie niekumą Vincų Vinco ir apie gerumą lenkstudenčio, gąsdindamas ko ne amžiną prapulčią, jei ta eitų už tokio bedievio, kaip Vincų Vincas. Onutė išklausė kantriai pamokslo, nieko neatversdama ir žodžio vieno nepasakiusi.
Visą savaitę nebuvo lenkstudenčio Keidošiuose. Nedėldienyje pasirodė vėl su labai neva nuliūdusiu veidu ir tolydžio atdusiaudamas, iš tikrųjų gi atdusdavo tiktai tada, kada Onutė buvo arti. Atradęs valandėlę progos, senis Keidošių padarytos tyčia, lenkstudentis atsiliepė į Onutę:
— Pana Ona! Nemokate jūs nei pažinti, nei gana gerbti tikrą meilę. Jums kožnas keksnis115 rodosi dideliu ir meilės vertu vyru, kožnas intrigantas meiliu žmogum.... O ne matote suvis atsidavusį jums žmogų, kaip aš, ir meilę tokio žmogaus per nieką statote.
— Dėl ko gi jūs taip mislyjate, jog aš nemoku tikrą meilę pažinti ir laikyti pagal jos verčią?
— Jeigu jūs mokėtumėte, tai seniai išmestumėte iš savo širdies Vincų Vincą, kaipo nevertą mažiausios vietelės tenai užimti.
— Dėl ko gi jūs mislyjate, jog nevertas? Pagal mano mislį jis garbės vertas žmogus, ir užsidirbo pas kožną lietuvį nors truputį meilės.
— Taigi matote, ką jus sakote, o aš galiu jums vieną akimirką darodyti, jog jis pas jus neužsidirbo nei vieną žodį užtarimo.
— Akyva būčiau žinoti, kaip jūs tai darodytumėte.
— Gerai, tik paprašykite jūsų brolį Joną ir Vincą, o pamatysite...
Po valandėlės susirinko visa šeimyna Keidošių, ne tik du broliai; bet to tik ir norėjo lenkstudentis. Tada jisai išėmė iš kišenės popierą formoje gromatos ir paieškojęs vieną vietą davė paskaityti Vincui, pirma paklausęs ar pažįsta ranką, kuri rašė tą gromatą.
— Ranka lig Vincų Vinco — tas atsakė — bet štai ir parašas tikrai jo — pridėjo pamatęs parašą.
Ant storų išvirtusių lūpų lenkstudenčio pasirodė šyptelėjimas, akys blykstelėjo, bet tai tik ant vienos akimirkos, ir vėl ant veido atsirado nuotartingas nuliūdimas, kada jisai da kartą pirštu bakstelėjęs, pratarė:
— Paskaitykite, ką rašo.
„Aš ir šįmet negrįšiu namo, nes nenoriu stoti į negeistiną padėjimą. Ak, tu girdėjai, gal, kaip pernai atvažiavo net stačiai pas mane ta pusgalvė Keidošių Ona, apspaudyta meilę manęs. Ji net užsimanė tapti mano pačia, ar nors taip tekti man. O tu pats žinai, kaip aš į ją žiūriu...
Vincas, neskaitydamas toliau, metė gromatą į žemę ir sugniaužęs kumščius pratarė:
— Na, laimė jo, jog jis šįmet pabaigė ir jog aš jį daugiaus nesutiksiu... Kas galėjo mislyti?...
Tėvai, Keidošiai taip nusiminė, išgirdę savo mylimą kūdikį taip užgautą ant garbės sunkiai, jog tik rankas nuleidę stovėjo, nerasdami nei žodžių išreikšti savo jausmams.
Onutė ir Jonas nusiminė taipogi, bet netikėtai jų akys susitiko ir, turbūt, viena mislis jų galvose švystelėjo. Jonas nekeikdamas, nei neplusdamas, pratarė tik viena:
— Ot!... — ir nutęsė.
Onutė tik linktelėjo galvą ant to jo „ot” — o praeidama kaip ir netyčia pro Joną, pratarė iš tyko:
— Prasidėjo!... Supranti?
— Aha! Suprantu! — tas atvertė taipogi iš tyko.
— Tėte! — rėkė Vincas — aš tuojaus balnoju arklį ir joju į Vincus, papasakoti tėvams, koks jų sūnus Vincas.
— Kaip sau nori! — mostelėjęs tėvas ranka pratarė ir atsidusęs pasitraukė šalin.
Kada arklys Vinco buvo jau gatavas, Jonas brolis priėjęs prie Vinco sukuždėjo:
— Vincai, nejok į Vincus!
— Kaip tai nejoti? — paklausė tas.
— Jeigu Vincų Vincas ir kaltas, tai kuom jo tėvai kalti? O jeigu ne kaltas?
— Kaip ne kaltas? Ar tai aš jo rankos nepažįstu? Tu nežinai pats ką kalbi.
— Taigi, Vinceli, aš ir kalbu dėl to, kad aš vis tik geriau žinau, nei tu.
— Sakyk man aiškiau, nes aš tavęs šiandien nesuprantu.
Ir Vincas sakė tiesą. Jonas beveik visados tylėdavo nesikišdamas į svetimus darbus, šiandien gi nežinau dėl ko prašneko. Jeigu būtų draudęs Vincą tėvas, tai Vincas būtų jau seniai pėsčias bebėgąs į Vincus, bet draudė jį dabar Jonas, kuris niekad beveik lūpų neatverdavo. Tai sulaikė Vincą.
— Ką tu šiandien matai, tai mudu su Onute laukiame seniai ir vargiai su tuomi pasibaigs. Tai darbai lenkstudenčio — tęsė Jonas.
— Bet parašas Vincų Vinco!...
Taip šnekėdamiesi du broliai išsilydėjo į lauką, kur rado jie sau ramesnę vietą pašnekai.
Ten Jonas išpasakojo Vincui viską, ką jis tik žinojo, o išpasakojęs pridėjo.
— Dabar, Vinculi, tu jau ant arklio ir joti joki į Vincus. Persergėki tėvus apie darbus lenkstudenčio tegul žmonės žino, jog mes suprantame kas čionai darosi? Bet paprašyki jų, kad jie kalbėtų, būtin tu buvai pas juosias bartis. Tai neduos lenkstudenčiui iš tikro pikta padaryti Onutei.
Pavakaryje, kada sugrįžo Vincas namo, lenkstudentis prie visų prašė Onutės rankos — pridėdamas, jog norints jis ją nuo seno myli, vienok imti galės tiktai po pabaigimui, o dabar prašo vieno, ne leisti jos už vyro, pakol jis ne pabaigs.
Senis Keidošius, išgirdęs šitokius žodžius po paskaitymui gromatos Vincų Vinco, labai nudžiugo ir sugriebęs į glėbį net pabučiavo lenkstudentį, kiti gi šeimynykščiai šaltai klausė žodžių žmogaus su kiaulės akimis. Keidošienė, paklausta per patį, ką jį į tai sakytų, atsiliepė:
— Et, tėvai, ne mudviem su Onutės vyru gyventi, tik jai, tai kaip ji nori, tegul sau ir daro. Onutė gi rado greitą sau atsakymą:
— Tėtuli, dar aš par jauna, o per metus visko dar gali atsitikti, tai ką dabar ir kalbėti. Lenkstudentis, su kurio mieriais šitokie atsakymai kuo labiausiai tiko, nei ne mislyjo įsistosi, kad jam tvirtesnį duotų atsakymą ypač atsikėlęs padėkavojo visiems, kad jam paliko viltį, parvažiavus kitą metą pavadinti Onutę savo pačia.
Tokiose kalbose visą bendriją užpuolė naktis ir lenkstudentis liko nakvoti Keidošiuose.
Naktyje pakilo riksmas Onutės gryčaitėje ir gerai, jog arti nakvojo brolis, Jonas, tai tas ūmai įbėgęs davė jai pagelbą ir atginė nuo lenkstudenčio, užpuolusio ant merginos suvis žvėriškai.
Lengva suprasti ką pelnė lenkstudentis. Yra patarlė: sumušė jį į kartę obuolį, bet kalbant apie lenkstudentį ir tai dar nesuvis būtų teisybė, nes obuolis ne turi dantų, o lenkstudenčiui ir vieną dantį išmušė. Žinomas dalykas, jog po tokiai operacijai, lenkstudentis išsiundytas šunimis grįžo vidunaktį į tėvus.
— O šunies kumpis, Škeredelninkos! — keikė Jonas, — minės jis mano ranką visą amžių! — Ir tiesa, minėjo.
Nuo tėvų šito atsitikimo argi negalėjo paslėpti, nes ant riksmo Onutės, atbėgo ir tėvas, kurs matė tik galą šito pikto užsikesimo, nes kitaip šito atsitikimo ne gali ir užvadinti. Ir Onutė, ir Jonas laukė jo atminę mylį niekšo.