Kad joji taip gi kaip akmuo tylėtų
luktelėjęs, užsikarstinęs ir pasidnodamas
O ne! Turiu aš išgelbėti tave —
Šalyn rytojus! ir apsimetimas!
Įžadus laužau...
klaupdamas prieš Kęstutį
Tėve! Sūnus tavo
Ant kelių meldžia, kad duotumės gelbėt...
KĘSTUTIS
Ar sūnus? Kokis? Turėjau juk vieną.