Tą apraudojau ir senei užmiršęs,
Nes jis — tai mano nelaimė ir kirmins.
Norint paskui aš atminiau iš sykio,
Su kieno veidu kryžiokų gyvatė —
Akis užmerkiau tyčia ir, pažinęs
Tik išdaviką, nepažinau sūnaus.
Mano sūnus jau nuo senai negyvas.
KONRADAS
Keršyja sunkiai širdis priverstoji!
Visame sviete nėra anė vieno,