Kad pažiūrėj, iš po antkakčio storo,
Stebuklai didi, Rinvitas pamatė, —
Veidas nebuvo veidu Lietavoro.
Gaudžia trimitas, namo grįžti rengias.
Karžygis vadą ant žirgo sodina,
Joja šalia, ranka opą pridengęs,
Tekantį kraują kiek galint malšina;
Paskui jį greit ir visi žirgus leidžia,
O matyt, vieno jųjų širdys geidžia,
Jei dievas myrį jau vadui paskirtų,